Lietuvos verslas, veikiantis tarptautinėje rinkoje, siekia išvengti bylinėjimosi užsienyje – išties dažnai teisinius ginčus geriausia spręsti „namų“ jurisdikcijoje, kur ir teisinė aplinka aiški, ir procesas labiau pažįstamas.
Tačiau tokį požiūrį lemia ne tik patogumas ar įpročiai. Praktikoje sprendimą vengti užsienio teismų dažnai nulemia ir su tuo susiję papildomi kaštai, kurie išryškėja tik kilus ginčui.
Bylinėjimosi kaina – daugiau nei viena eilutė biudžete
Akivaizdžiausios išlaidos – teisininkų paslaugos įkainiai. Tačiau praktikoje vien tuo apsiriboti nepavyks. Įprastai bylinėjimasis užsienyje reiškia, kad procese dalyvaus kelios teisininkų komandos.
Lietuvos advokatai dažnai tokiais atvejais koordinuoja procesą, padeda pasirinkti užsienio teisininkus, užtikrina komunikaciją tarp jų ir kliento, taip pat – formuoja bendrą bylos strategiją. Į procesą įtraukti vietos advokatai atstovauja įmonei teisme ir dirba pagal konkrečios valstybės taisykles.
Svarbu įvertinti ir tai, kad skirtingose valstybėse advokatų įkainiai gali reikšmingai skirtis. Tokiose jurisdikcijose kaip pavyzdžiui, Vokietija ar Jungtinė Karalystė (Londonas tebėra svarbus finansinis centras), valandiniai įkainiai gerokai didesni nei Lietuvoje. Tai reiškia, kad net ir panašios apimties ginčas gali kainuoti ženkliai daugiau vien dėl to, kurioje valstybėje jis nagrinėjamas.
Prieš priimdamas sprendimą bylinėtis verslas vertina, ar ginčas apskritai yra ekonomiškai pagrįstas (įskaičiuojamos ir galimos advokatų išlaidos, proceso trukmė, tikimybė jį laimėti, galimas priteistos sumos dydis). Tokiais atvejais gali būti naudinga iš anksto pasikonsultuoti su teisininkais – gal yra galimybė taikyti supaprastintas tarptautines procedūras ar kitus procesinius sprendimus, kurie leistų sumažinti kaštus ar net išvengti būtinybės įtraukti užsienio advokatus.
Prie bylinėjimosi kaštų prisideda ir kitos tiesioginės išlaidos. Pavyzdžiui, ekspertai, kurių gali prireikti vertinant finansinius ar techninius klausimus. Nors tokios išlaidos patiriamos ir vietos ginčuose, tarptautiniuose procesuose jos gali būti didesnės dėl papildomo koordinavimo ar poreikio įtraukti vietos specialistus. Net ir tais atvejais, kai pasirenkamas Lietuvoje dirbantis ekspertas, gali atsirasti papildomų išlaidų, susijusių su jo dalyvavimu procese užsienyje – kelione, apgyvendinimu, kitais organizaciniais kaštais.
„Nematomos“ išlaidos, kurios išryškėja procese
Dar didesnę įtaką bendram kaštų dydžiui turi netiesioginės išlaidos, kurios dažnai paaiškėja tik proceso metu.
Visų pirma – su dokumentų vertimais susijusios išlaidos. Tarptautiniuose ginčuose versti tenka ne tik sutartis ar procesinius dokumentus, bet ir įrodymus, susirašinėjimą ar techninę medžiagą.
Antra, skiriasi procesinės taisyklės. Terminai, įrodymų pateikimo tvarka ar teismų praktika gali lemti ilgesnį procesą ir, atitinkamai, papildomą darbą, kuris iš anksto ne visada yra akivaizdus. Kai kuriose jurisdikcijose bylos nagrinėjimas gali trukti reikšmingai ilgiau nei Lietuvoje – pavyzdžiui, Italijoje civilinių bylų nagrinėjimo trukmė praktikoje vis dar laikoma viena ilgesnių Europos Sąjungoje (ES).
Trečia, bylinėjimasis užsienyje reikalauja ir daugiau vidinių resursų. Sprendimų priėmimas užtrunka ilgiau, būtinas intensyvesnis koordinavimas tarp skirtingų šalių, vadovybės dėmesys nukreipiamas nuo kasdienės veiklos.
Didžiausias kaštas – laikas ir neapibrėžtumas
Nors finansinės išlaidos yra svarbios, praktikoje didelę reikšmę turi proceso trukmė ir su juo susijęs neapibrėžtumas. Ilgai trunkantis ginčas reiškia įšaldytas lėšas, sudėtingesnį finansinį planavimą ir ribotas galimybes priimti tolesnius verslo sprendimus.
Tokiose situacijose svarbus tampa ne tik pats ginčo rezultatas, bet ir tai, kada jis bus pasiektas. Kelerius metus trunkantis procesas gali turėti tiesioginį poveikį pinigų srautams, investiciniams sprendimams ar net bendram veiklos stabilumui.
Laimėtas ginčas – ne pabaiga
Svarbu ir tai, kad net ir sulaukus palankaus teismo sprendimo procesas nesibaigia, jį dar reikia įvykdyti. ES šalyse narėse teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas yra palyginti sklandus, tačiau trečiosiose valstybėse tai gali tapti dar vienu, papildomu procesu, reikalaujančiu laiko, išlaidų ir teisinio darbo.
Praktikoje iškyla ir papildomų rizikų – vykdant sprendimą svarbu, ar skolininkas vis dar turi turto, ar jis nėra perkeltas į kitą jurisdikciją. Net ir laimėtas ginčas ne visada automatiškai virsta realiai atgautomis lėšomis.
Tokiais atvejais turto paieškai ir jo išieškojimui gali prireikti papildomų investicijų. Neatsitiktinai pastaraisiais metais vis dažniau pasitelkiamos specializuotos turto susigrąžinimo (angl. asset recovery) paslaugos.
Taigi vertinant ginčo kaštus svarbu numatyti ne tik bylinėjimosi etapą, bet ir visą kelią iki realaus rezultato.
