Vaiko tėvams nusprendus nebegyventi kartu, turi būti nustatoma nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų. Jeigu tėvai randa kompromisą, jie patys gali pasirinkti, su kuriuo iš jų gyvens nepilnametis vaikas, o jeigu tarp vaiko tėvų kyla ginčas, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą išsprendžia teismas. Taigi: kokiais kriterijais teismas vadovaujasi ir kokią įtaką sprendimui turi vaiko nuomonė?
Bendras sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos – stabilumui užtikrinti
Įstatymai numato, kad kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai sutuoktiniai santuoką nutraukia bendru sutarimu, jie patys gali pasirinkti ir su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas. Svarbu tai, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, o ne konkrečiu adresu nurodytame būste. Visais atvejais turi būti susitarta ne tik dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bet ir dėl išlaikymo dydžio bei bendravimo su skyriumi gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos.
Tos pačios taisyklės galioja, jei išsiskirti nusprendžia tėvai, kurie nebuvo susituokę - pradėję gyventi skyriumi, jie taip pat gali kreiptis į teismą, prašydami patvirtinti taikos sutartį, kurioje bus išspręsti visi su vaiku susiję klausimai (gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo priteisimas, bendravimo tvarkos nustatymas).
Dėl bendravimo su vaiku tvarkos galima susitarti žodžiu ar raštu suderinus tarpusavyje ir nesikreipti į teismą, tačiau tais atvejais, kai bent vienas iš buvusių partnerių mano, kad tarp jų gali kilti konfliktų dėl bendravimo tvarkos įgyvendinimo, rekomenduotina kreiptis į teismą ir prašyti patvirtinti bendru sutarimu nustatyta skyriumi gyvenančio vieno iš tėvų ir vaiko bendravimo tvarką.
Pasitaiko situacijų, kai tėvams nepavyksta rasti kompromiso (pavyzdžiui, vienas iš tėvų nori, kad vaikas su kitu iš tėvų bendrautų tik savaitgaliais, o skyriumi gyvenantis tėvas (motina) nori su vaiku bendrauti dar ir pasirinktomis darbo dienomis), bet jie nori taikiai išspręsti situaciją - tokiems klausimams spręsti nebūtinai reikia kreiptis į teismą, galima pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas bus vykdomas geranoriškai.
Konstruktyvus tėvų dialogas dėl vaiko kasdienybės
Tariantis dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvai gali iš anksto aptarti kasdienio gyvenimo detales ir vaiko poreikius, kad sprendimas būtų aiškus ir abiem pusėms priimtinas. Taikiai suderinus poziciją, užtikrinama, kad priimtas sprendimas atitinka realų vaiko gyvenimą ir tėvų galimybes. Draugiškai suderintas sprendimas dažniausiai būna tvaresnis, nes tėvai jaučiasi patys prisidėję prie jo sukūrimo ir lengviau jį geranoriškai vykdo.
Pavyzdžiui, galima susitarti dėl vaiko maitinimosi, higienos, miego režimo, mokymosi tvarkos, namų darbų atlikimo, laisvalaikio ir užsiėmimų grafiko. Taip pat tėvai gali aptarti, kaip bus sprendžiami netikėti įvykiai – ligos, komandiruotės ar skubūs darbai, kad vaikui visada būtų užtikrinta priežiūra.
Svarbu numatyti bendravimo tvarką su skyriumi gyvenančiu tėvu, įskaitant savaitgalius, šventes, atostogas ir gimtadienius. Sutartyje galima aiškiai nurodyti ir atsakomybę už vaiko sveikatos priežiūrą, medicininius vizitus, vaistų davimą bei dalyvavimą sporto ar meno užsiėmimuose. Tokiu būdu, aptarus visas kasdienes situacijas, sumažėja nesusipratimų tikimybė, o vaiko gyvenimas tampa stabilesnis ir sklandesnis.
Taigi, draugiškas tėvų susitarimas dėl vaiko gyvenamosios vietos yra veiksmingiausias būdas užtikrinti stabilias ir vaikui palankias gyvenimo sąlygas. Konstruktyvus dialogas, aiškiai aptarti įsipareigojimai ir kasdieniai praktiniai sprendimai padeda išvengti konfliktų ateityje ir sudaro prielaidas sklandžiam bendradarbiavimui, o tai tiesiogiai prisideda prie vaiko emocinės gerovės ir saugumo.
Kai sprendžia teismas: vaiko gerovė pirmoje vietoje
Jeigu kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Jei vaikas gimė susituokusiems tėvams, jo gyvenamosios vietos nustatymo klausimas išsprendžiamas santuokos nutraukimo byloje, jeigu vaikas gimė nesusituokusiems tėvams, kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžiamas teisme pagal vieno iš tėvų ieškinį.
Teismas, spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų turi įvertinti, ar tėvas (motina), su kuriuo prašoma nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, užtikrins vaiko poreikius, ar jam bus sudarytos galimybės sveikai augti ir vystytis. Teismas konkrečiai turi nustatyti: vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kita.
Praktikoje pasitaiko situacijų, kai vienas iš tėvų turi darbą su dažnomis komandiruotėmis, todėl negali nuosekliai rūpintis vaiku. Tokiu atveju teismas vertina, ar toks darbo pobūdis nekenkia vaiko saugumui ir kasdieniam gyvenimo ritmui. Dažniausiai nustatoma, kad vaikas gyvens su kitu tėvu, kuris gali užtikrinti stabilumą ir reguliarią priežiūrą, o tėvui, dirbančiam komandiruotėse, nustatoma prie darbo pobūdžio pritaikyta bendravimo tvarka – pavyzdžiui, bendravimas savaitgaliais, per atostogas arba nuotoliniu būdu.
Papildomai svarbu tai, kad teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą, vertina ne tik esamą situaciją, bet ir ilgalaikę perspektyvą – kokias galimybes kiekvienas iš tėvų turi užtikrinti vaikui stabilią, nuoseklią ir saugią aplinką ateityje.
Taigi, sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismui svarbu nustatyti ne tik formalius tėvų gebėjimus, bet ir tai, kur vaikui bus sukurta labiausiai į jo poreikius orientuota gyvenimo aplinka.
Ar vaikas gali pasirinkti, su kuo gyvens?
Vaiko, kuris geba išreikšti savo nuomonę, nuomonės išklausymas sprendžiant jo gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, yra labai svarbi proceso dalis, nes tai leidžia suprasti, kaip pats vaikas suvokia situaciją ir ko iš jos tikisi. Kadangi ne visi vaikai dėl savo amžiaus gali išreikšti savo nuomonę, šiam faktui nustatyti gali būti kviečiamas ekspertas psichologas.
Ši proceso dalis neturi būti taikoma formaliai, nes tai yra etapas, kurio metu siekiama įvertinti vaiko emocinę būklę, jo ryšius su kiekvienu iš tėvų ir realius poreikius. Vaikas gali būti išklausomas teisme dalyvaujant arba nedalyvaujant psichologui, tiek pas psichologą ar kitą specialistą, kuris raštu užfiksuotą vaiko nuomonę perduoda teismui, o jei tiesioginis apklausimas gali sukelti stresą ar emocinį diskomfortą, galima prašyti atlikti teismo psichologinę ekspertizę, kurios akte būtų užfiksuota vaiko nuomonė. Tam tikrais atvejais galima prašyti atlikti ir kompleksinę psichiatrinę - psichologinę vaiko ekspertizę. Tokios ekspertizės metu būtų išsiaiškinta, ar vaikas geba formuoti savo nuomonę ir jei taip, tai kokia jo nuomonė konkrečiu klausimu.
Svarbu tai, kad nors vaiko nuomonė yra reikšminga, bet ji vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Vaiko nuomonę reikia vertinti visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, nes jo pasirinkimas gyventi su vienu iš tėvų gali būti dėl netinkamo vieno iš tėvų poveikio, lojalumo konflikto ar kitų aplinkybių, galinčių pakenkti vaiko gerovei. Praktikoje labai svarbu ne tik išklausyti vaiko nuomonę, bet ir atidžiai įvertinti jos turinį bei aplinkybes, kurios galėjo ją formuoti. Teismas turi įvertinti, ar vaiko pageidavimas gyventi su vienu iš tėvų nėra nulemta netinkamo kito tėvo elgesio – pavyzdžiui, visiško nesidomėjimo vaiko gyvenimu, leidimo neiti į mokyklą ar nesidomėjimo mokslo pasiekimais, dienotvarkės ir pasirinkimų nekontroliavimo.
Taip pat būtina atsižvelgti į tai, ar vaikas neužsimena apie tai, kad, pavyzdžiui, vienas iš tėvų jam perka visus norimus daiktus ir taip bando įkalbėti vaiką gyventi su juo. Jei vaiko nuomonė gali būti paveikta tokių veiksnių, teismas vertina ją atsargiai ir siekia užtikrinti, kad galutinis sprendimas atitiktų tikruosius vaiko interesus, o ne atspindėtų vieno tėvo neatsakingą požiūrį ar kito tėvo poveikį. Tokiu būdu vaiko nuomonė tampa svarbi, bet subalansuota su visomis kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis.
Todėl sprendžiant, kiek vaiko pažiūros gali būti lemiamos, atsižvelgiama ir į jo brandą, gebėjimą suprasti padėtį bei sprendimo pasekmes. Tokiu būdu užtikrinama, kad vaiko nuomonės išklausymas padėtų priimti sprendimą, labiausiai atitinkantį jo interesus, o netaptų priemone tėvams manipuliuoti savo ambicijoms patenkinti.
Apibendrinant, vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta atsižvelgiant į jo gerovę, tėvų susitarimą arba, kilus ginčui, teismo sprendimu, vertinant tiek kasdienę priežiūrą, tiek ilgalaikį stabilumą. Draugiškas tėvų susitarimas ir konstruktyvus dialogas dažniausiai užtikrina sklandesnę vaiko priežiūrą, o teismo atveju vertinami visi faktai, vaiko nuomonė ir tėvų gebėjimai sukurti saugią ir palankią aplinką.
Šis komentaras nėra teisinė konsultacija ir yra asmeninė autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LJAA nuomone.
