Civilizuotose šalyse valdžia su verslu kalbasi. Jie nesivaržo, nesupriešina, o ieško sprendimų, kaip padėti savo žmonėms gyventi geriau. Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, JAV ar Pietų Korėjoje valdžios institucijos žino: jei smukdo verslą – silpnina savo valstybę. Nes būtent verslas kuria darbo vietas, moka mokesčius, užtikrina augimą ir stabilumą.
Ten sprendimai priimami ne tam, kad kažką nubaustų, o tam, kad išlaikytų pusiausvyrą. Vokietijoje prieš kiekvieną svarbesnį sprendimą įsiklausoma į pramonės nuomonę. Skandinavijoje verslo bendruomenė turi realią veto teisę – be jos pritarimo svarbūs ekonominiai sprendimai tiesiog nevyksta. Ten kompromisas laikomas brandumo, o ne silpnumo ženklu. JAV ambasados gina savo įmones užsienyje, o Pietų Korėjoje verslo apsauga laikoma nacionalinio saugumo klausimu. Ten sprendimus priima po pokalbio. Pas mus – po fakto.
Kai buvo staiga uždaryta siena su Baltarusija, niekas neišgirdo nė vienos verslo organizacijos. Nebuvo nei pasitarimo, nei analizės. Tūkstančiai vilkikų liko kitoje pusėje, tiek pat vairuotojų – be jokios aiškios žinios, kas jų laukia. Šeimos Lietuvoje laukė žinių, įmonės – bejėgiškai skaičiavo nuostolius.
Norėjom nubausti Lukašenką, bet nubaudėm patys save. Tai ne klaida – tai pasekmė, kai sprendimai priimami be atsakomybės ir be klausymo. Civilizuotoje šalyje taip nebūtų. Prieš priimant sprendimą įvertintų jo pasekmes. Pas mus dažnai pirmiausia daroma, o tik po to aiškinamasi, kas iš to išėjo.
Ir po viso to, vietoj susitikimų su „Linava“, su vežėjais ar įmonių vadovais, Ministrė Pirmininkė renkasi kalbėtis su profsąjungų aktyvistais. Tuo metu Vyriausybėje nėra nė vieno patarėjo, kuris būtų atsakingas už verslo ir ekonomikos klausimus. Tai pasako daugiau nei bet koks komentaras. Dar daugiau pasako valdžios prioritetai. Kai vienam nuomonės formuotojui parvežti iš užsienio pasitelkiamas karinis „Spartanas“, o penki tūkstančiai vairuotojų savaitėmis įstrigę Baltarusijoje – tai jau nebe klaida. Tai abejingumas. Ir sunkiai paaiškinamas cinizmas.
Šalis, kuri neklauso savo žmonių, anksčiau ar vėliau pati nukenčia nuo savo sprendimų. Ši istorija parodė, kiek stiprūs mūsų žmonės, kiek atsakingas verslas, kiek tyliai dirbančių, kurie vis dar tempia šią šalį į priekį.
Verslo bendruomenė Lietuvoje neturi profsąjungų. Mes turime asociacijas – jas sudaro įmonės, kurios dirba, kuria, moka atlyginimus. Jos atstovauja realiems žmonėms, realioms problemoms. Gal būtų laikas ir jas išgirsti.
Verslo organizacijos pasiruošusios padėti valdžiai, kai sprendžiami ekonominiai ir strateginiai klausimai. Tereikia paprasto dalyko – noro pasikalbėti. Sprendimai, priimti pasitarus, visada būna tvirtesni. Mes tikimės, kad tai bus įmanoma ir Lietuvoje.
