Netekome pirmosios premjerės, Nepriklausomybės akto signatarės Kazimiros Danutės Prunskienės. Bendražygiai prisimena Gintarine Ledi pramintos K. Prunskienės diplomatinę kelionę į Vakarus bei premjerės ašaras prieš lemtingus Sausio 13-osios įvykius.
Ketvirtadienio „Dienos temoje“ – pirmosios Vyriausybės kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys ir signataras Vytenis Povilas Andriukaitis.
– Pone V. P. Andriukaiti, iš šiandienos perspektyvos – kokį įspaudą Lietuvos istorijoje paliko ponia Kazimira Prunskienė?
V. P. Andriukaitis: Milžinišką. Jeigu iš Lietuvos istorijos perspektyvos, jeigu 130 metų istoriją panagrinėtume, ko gero, iš moterų ryškiausia socialinio ir dvasinio pakilimo laikotarpio moteris. Galbūt galėčiau pasakyti, kad Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo labai ryškus pirmojo atgimimo portretas, o šiuo atveju Kazimira Prunskienė – antrojo atgimimo.
– Pone D. Kuoly, paskutinių 14 profesorės metų buvo tikrai nelengvi po insulto, ligos pakirsta, bet kiek pasakoja artimieji, domėdavosi Lietuvos situacija. Jūs pats kartu su pirmąja Vyriausybe, kiek žinau, periodiškai lankydavotės pas profesorę. Kokie prisiminimai?
D. Kuolys: Jai viskas rūpėjo. Ji gyvai reagavo, ji net ir dainuodavo kartu su pirmąja Vyriausybe jau po insulto. Čia prie gerbiamo Vytenio mėginčiau pridėti: Kazimirai Prunskienei teko formuoti pirmąją atkurtos Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Kovo 11-osios Vyriausybę. Šita Vyriausybė buvo vadovaujama moters, bet sudaryta iš vyrų. Nebuvo daugiau nė vienos ministrės. Tai buvo, jeigu dabar žiūrėtume retrospektyviai, turbūt pati profesionaliausia Lietuvos Vyriausybė, nekalbant apie mane, jauniausią ir mažiausiai patyrusį ministrą, bet tai buvo akademikai, profesoriai, pati premjerė buvo profesorė. Ir žmonės Sąjūdžio – su Romualdu Ozolu, vicepremjeru, kuris buvo vienas iš Sąjūdžio lyderių, ir iš kitos pusės – su Algirdu Brazausku, Komunistų partijos lyderiu.
Kazimira Prunskienė sugebėjo tuo metu sujungti, vienyti Lietuvą. Pati būdama Sąjūdžio žmogus, iš tikrųjų tvarkėsi pabrėžtinai demokratiškai. Kas išskirtų Kazimirą Prunskienę – ji niekada nesistengdavo primesti savo valios. Kabinetas buvo savarankiškų žmonių kabinetas, kuris išklausydavo visus, diskutuodavo, ginčydavosi, ir buvo ieškoma bendrų sprendimų Lietuvos labui. Tos demokratinės politinės valdžios tradicijos Kazimiros Prunskienės buvo kuriamos nuo pirmųjų nepriklausomybės metų.
– Pone D. Kuoly, ar jums paaiškino profesorė, kodėl jus paėmė į Vyriausybę? Sakėte, kad buvote jauniausias ir mažiausiai patyręs, tačiau kažkuo patraukėte dėmesį ir įgavote pasitikėjimą.
D. Kuolys: Tik vėliau. Didžiulė staigmena buvo profesorei, kai Sąjūdžio vyrai mane pasiūlė. Man pačiam buvo toks netikėtumas, Kazimirai Prunskienei – taip pat. Bet kartu teko dirbti, ir ką galima būtų pasakyti be tų demokratijos tradicijų... Kazimira Prunskienė buvo veiklos žmogus, aišku, ir intelekto žmogus. Tai buvo akademijos, bet veiklos, praktikos žmogus. Pirmoji Vyriausybė veikė stovint sovietų kariuomenei, neturint net savarankiško biudžeto, valiutos nebuvo visiškai, ir šitai Vyriausybei reikėjo padėti ekonominius nepriklausomos valstybės pamatus.
Kazimira Prunskienė stovėjo nežinios akivaizdoje – nežinia, kada rusų tankai išriedės, bet reikia kurti Lietuvą kasdienės nežinios akivaizdoje. Tai moteris, kuri turėjo stiprios valios ir telkti komandą, ir pati veikti.
– Pone V. P. Andriukaiti, kalbant apie profesorę Kazimirą Prunskienę, visada bus prisiminta jos didžioji kelionė į Vakarus, kai susitiko ir su Jungtinių Valstijų prezidentu George`u Bushu, ir su Jungtinės Karalystės premjere Margaret Thatcher, ir su Vokietijos kancleriu Helmutu Kohliu, ir su Prancūzijos prezidentu Francois Mitterrand`u. Po šių susitikimų, sakoma, Michailas Gorbačiovas jau turėjo derėtis su Lietuva.
V. P. Andriukaitis: Tikrai taip. Visų pirma turime labai aiškiai suvokti, kad nuo 1990 metų kovo 11-osios iki pat 1990 metų rudens mes nebuvome pripažinti. Buvo visiškai akivaizdu – vienintelė iš buvusių sovietinių respublikų Moldova mūsų nepriklausomybę iš karto pripažino.
Tuomet pajusti atmosferą, kaip pagrindinių valstybių sostinės reaguoja, buvo be galo svarbu. Jos vizitas buvo įspūdingai parengtas. Ir jos šarmas... Įsivaizduokit, jeigu ją visoje spaudoje, daugelyje vietų pavadino Gintarine Ledi.
– Iki šiol prisimename, kad užsienio žiniasklaida pakrikštijo Gintarine Ledi.
V. P. Andriukaitis: Būtent užsienio. Lyg ir priešpriešinant Geležinei Ledi. Įsivaizduokit, M. Thatcher buvo Geležinė Ledi, o čia atvažiavo iš Baltijos kraštų Gintarinė Ledi. Įsivaizduojat, „ledi“ – žodis, kuris atskleidžia labai daug: jos šarmą, etiką, laisvą bendravimą, labai platų požiūrį ir labai gerą komunikaciją. Tai visiškai nesustabarėjęs joks ten LKP funkcionierius ar TSKP funkcionierius – buvo didžiulis netikėtumas jos vizitas. Už tai spaudoje ir buvo Gintarinė Ledi.
– Pone D. Kuoly, jūs šiandien davėte ne vieną interviu žiniasklaidai ir sakote, kad teko matyti ir Kazimiros Prunskienės ašaras. Dėl ko teko verkti premjerei?
D. Kuolys: Dėl tėvynės Lietuvos. Kazimira Prunskienė buvo jautri moteris, jautrus žmogus. Mes rengėme dar tikėdamiesi jos vizitą į Maskvą (suderintas tas vizitas buvo ir su Seimo pirmininku, Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Vytautu Landsbergiu) dar mėginti kaip nors išvengti smūgio. Prieš Sausio 13-ąją matėme, kad Maskva ruošiasi lemiamam smūgiui. Kazimira Prunskienė grįžo iš susitikimo su M. Gorbačiovu. Mes paprašėme jos ir atsistatydinti matydami įtampą, kad daugiau įtampų nekiltų.
Susirenkame į kabinetą ir tada pamatėme mes, pirmasis ministrų kabinetas, premjerės ašaras, kai ji pasakė: „Atrodo, kad nieko nepavyko padaryti, – mes pasmerkti.“ Tada atrodė situacija be išeities. M. Gorbačiovas nesileido į jokias kalbas. Po to sekė Sausio 13-oji. Tas sukrėtimas, kurį patyrė Kazimira Prunskienė, buvo perduotas mums visiems.
– Pone V. P. Andriukaiti, ponios Kazimiros Prunskienės politinė karjera ir toliau tęsėsi – ji buvo žemės ūkio ministrė ketverius metus, bet nereikia pamiršti, kad ji vos per plauką netapo prezidente, nes 2004 metais nusileido Valdui Adamkui antrajame rinkimų ture. Tai jai teko daug politikoje visko paragauti.
V. P. Andriukaitis: Tikrai taip. Jos toks šviesus laikotarpis – nuo 1988 iki 1990 metų atsistatydinimo. Itin šviesus. Šiuo atveju ji yra Atgimimo epochos žvaigždė. Po to, aišku, seka purvas – „Šatrijos“, KGB. Didžiulė košė, ką kiekvienoje revoliucijoje galima patirti, kada revoliucija ima, kaip vaizdžiai pasakyta, „valgyti, ryti savo vaikus“. Tai jos nesulaužė. Ji apsigynė. Ji sugrįžo po ketverių metų atgal į politiką. Tai buvo įspūdingas jos charakterio bruožas.
Tuomet ji ėmė kurti savo politinę organizaciją. Ji neprisišliejo nei prie vienų, nei prie kitų didesnių organizacijų – įkūrė Moterų partiją. Pirmoji partija, kuri moterų, – būtent tokia europietiška kryptis, nes feminizmas buvo Vakarų Europos ženklas, ir ji šituo ženklu paženklino savo naujos partijos pradžią. Tuomet, žinoma, buvo ir koalicijose – juk Algirdo Brazausko koalicijoje mes kartu buvome su Kazimira Prunskiene. Po to teko patirti jos manevrus, kaip ji pasitraukė iš tos koalicijos, – visko buvo.
– Pone V. P. Andriukaiti, paskutinė jos partija buvo Lietuvos liaudies partija, ir tuo metu ji kalbėjo apie prorusišką užsienio politiką, kurią reikia vykdyti. Čia buvo kaip ir dėmė, nes ji kalbėjo apie bendradarbiavimą su Rusija, prisikvietusi svečių iš Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano. Kaip reikėtų šiandien vertinti – ar tai nenubraukia jos nuopelnų, apie kuriuos kalbėjome nepriklausomybės priešaušryje ir atkūrus nepriklausomybę?
V. P. Andriukaitis: Ne, nenubraukia, priešingai. Akivaizdu, kad to meto procesai buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose buvo visiškai kitokie. Netgi ir Putino pirmojo. Jeigu paimsite Putino pirmojo citatas, parodysite per televiziją, pamatysite, kaip jis kalba po inauguracijos.
– Taip, bet čia kalbama apie 2009 metus.
V. P. Andriukaitis: Taip, bet palaukit – nuo 2009-ųjų iki 2026-ųjų yra milžiniškas skirtumas. Dar 2009 metais ir Kazachstanas buvo milžiniška mūsų biznio arena, ir Rusija buvo, ir Baltarusija buvo biznio arena. Po 2019 metų, tarp 2009 ir 2019 metų, – dar dešimt metų. Čia tie, kurie mėgsta etiketes klijuoti, tegul klijuoja. Ji buvo labai pragmatiška politikė.
D. Kuolys: Manau, šiandien mes turėtume nusilenkti savo pirmajai premjerei. Pirmajai Kovo 11-osios premjerei. Pirmajai moteriai politikei, ryškiai politikei, kuri vadovavo Vyriausybei. Tai buvo, kaip Vytenis sakė, iš tikrųjų žvaigždės laikas – 1988–1990 metai. Pagerbkime savo žmones, kurie kūrė valstybę. Klaidų būta – visi esame netobuli. Bet tarp tų netobulumų ir suklupimų mes turime pamatyti ryškiausius savo žmones, ryškiausius jų darbus. Kazimira Prunskienė Lietuvos valstybei tikrai yra nusipelniusi. Tai šiandien turime matyti, už tai turime likti jai dėkingi ir pagerbti jos atminimą, jos darbus, nuveiktus Lietuvos valstybei.
– Pabaigti norisi linksmesne gaida. Man įstrigo viena ponios Kazimiros Prunskienės citata. „Būčiau tankas su sijonu“, – taip ji pareiškė kandidatuodama į prezidentus. Sutikit, kad tai atspindi jos charakterį – energiją, veiklą, norą kalbėtis su žmonėmis.
V. P. Andriukaitis: Ne tik. Kiek moterų pasiryžo būti panašios į ją. Daugely vietų sako: „O, čia moteris, čia Prunskienė, čia mūsų Prunskienė.“
– Taip, veiklias moteris pradėjo vadinti „prunskienėmis“.
V. P. Andriukaitis: Aš galiu paliudyti: daugely vietų bendruomenėse sako „čia mūsų Prunskienė“.
D. Kuolys: Profesorė Vanda Zaborskaitė tuomet sakė: „Ačiū Dievui, kad buvo Prunskienė, tai buvo pavyzdys daugeliui mergaičių, kad mergaitės ne tik namų ruošai pasmerktos, mergaitės gali vadovauti valstybei.“ Iš tikrųjų Kazimira Prunskienė šitą pavyzdį rodė 1990 metais.
