Kaip žmogaus kūnas negali funkcionuoti be kraujotakos, taip ir šiuolaikinė valstybė yra priklausoma nuo savo ryšio tinklų. Tai – gyvybinė sistema, kuria cirkuliuoja ne kraujas, o duomenys – mūsų ekonomikos, saugumo ir kasdienybės deguonis. Nors nematoma, ši „kraujotaka“ yra kritiškai svarbi: ji leidžia reaguoti, koordinuoti ir priimti sprendimus realiu laiku. Laiku neinvestavę į jos atsparumą, rizikuojame pamatyti, kaip sustoja visas valstybės mechanizmas.
Lietuva gali pagrįstai didžiuotis aukštos kokybės ryšio paslaugomis ir gerai išvystyta infrastruktūra – esame tarp pirmaujančių šalių Europoje. Patikimas ir greitas ryšys yra neatsiejama mūsų nacionalinio saugumo dalis. Tačiau net ir patikimiausia „kraujotaka“ nėra nepažeidžiama – ją būtina stiprinti nuolat.
Baltijos jūros dugne – daugiau nei 300 kabelių, kurie jungia žemyną. Deja, trečdalis jų yra senesni nei 25 metai, o kai kurie viršija ir 35. Per pastaruosius penkiolika mėnesių buvo pažeista dešimt kabelių ir elektros jungčių – vieni dėl gedimų, kiti tyčia. Tai ne tik signalas, kad ryšio infrastruktūra yra geopolitinių konfliktų taikinys, bet ir skaudi pamoka, jog negalima visiškai pasikliauti sistemomis, kurių valdymas – ne mūsų rankose. Tą akivaizdžiai pademonstravo šią savaitę visame pasaulyje, įskaitant ir Ukrainą, sutrikęs „Starlink“ palydovinis ryšys.
Tačiau mes beveik kasdien susiduriame su trikdžiais pasienyje, kai iš kaimyninių šalių sklindantys signalai veikia Lietuvos tinklus. Mes, operatoriai, reaguojame. Kartu su institucijomis ieškome sprendimų. Tačiau kol kas ilgalaikį atsparumą užtikrina tik mūsų investicijos.
Mes nuolat ruošiamės blogiausiems scenarijams, tačiau tai darome su aiškiu tikėjimu, kad pasirengimas dirbti pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis priklauso tik nuo mūsų pačių. Turime mobilizacijos planus, rezervinę elektros tiekimo grandinę, generatorių tinklą. Investuojame milijonus tam, kad ryšys nenutrūktų nei per audrą, nei galimo karinio konflikto atveju.
Tačiau kritinės infrastruktūros apsauga – tai ne atskirų organizacijų ar sektorių reikalas. Tai bendras nacionalinis uždavinys. Ar bent jau turėtų tokiu būti. Jis prasideda ne nuo fizinių įrenginių ar sistemų, o nuo bendro suvokimo, kad technologijos šiandien yra ne tik ekonomikos, bet ir gynybos dalis.
Pažangių valstybių pavyzdžiai rodo, kad ryšio atsparumas jau tapo nacionalinio saugumo prioritetu, kuris sprendžiamas valstybės lygmeniu. Štai Norvegija, po ankstesnių galingų audrų likusi be ryšio, dabar investuoja 35 milijonų eurų į mobiliųjų operatorių bazinių stočių baterijas ir kelia esminį uždavinį – garantuoti, kad šalyje ryšio stotys be elektros veiktų tris paras.
Nesame milžiniškus fondus valdanti Norvegija, tačiau elektros tiekimo atstatymas mobiliojo ryšio bazinėms stotims turėtų būti vienas iš pagrindinių prioritetų tada, kai jis nutrūksta. Tam galėtų pasitarnauti ir nacionaliniu mastu sutelktos pajėgos: pavyzdžiui, 30 mobilių ESO brigadų su generatoriais, kurių pajungimą mobiliojo ryšio operatoriai organizuotų pagal iš anksto nustatytą bazinių stočių klasifikaciją ir prioritetus. Tokia sistema padėtų išvengti daugybės su tuo susijusių rūpesčių – pradedant neproporcingai kiekvienam operatoriui tenkančiomis elektros generavimo išlaidomis ir baigiant logistiniais iššūkiais: kaip privažiuoti prie sunkiai pasiekiamų antenų, o jei dar būtų užsikimšę keliai – užtikrinti specialią palydą ar saugumo priemones.
Modernus atsparumas apima ne tik apsaugą nuo krizių, bet ir technologinį pranašumą ateičiai. Tai nebėra teorija. Pavyzdžiui, kaimyninėje Švedijoje verslas kartu su kariuomene ir jau žengia kitą žingsnį – testuoja privačius 5G tinklus. Jų esmė – ne greitis, o itin maža delsa, leidžianti realiu laiku valdyti bepiločius įrenginius, koordinuoti logistikos sprendimus ar teikti ryšį misijų metu. Tokie tinklai ne tik garantuoja saugumą, bet ir leidžia nustatyti paslaugų prioritetus, kad kritinės komandos visada turėtų ryšį, nepriklausomai nuo tinklo apkrovos.
Ši technologija jau diegiama ir Lietuvoje – Klaipėdos jūrų uoste įrenginėjamas pirmasis privatus 5G tinklas šalyje. Jis skirtas autonominių krautuvų testavimui, logistikos valdymui ir uosto saugumo stiprinimui. Tai ne tik technologinis proveržis, bet ir kryptingas žingsnis kuriant atsparumo infrastruktūrą. Prireikus toks sprendimas gali būti greitai pritaikytas ir kituose strategiškai svarbiuose objektuose – nuo energetikos iki gynybos sektoriaus.
Tačiau net turėdami patirties, kompetencijas ir veikiančią infrastruktūrą, žinome – vieni šios sistemos neapsaugosime. Dar praėjusi Vyriausybė kartu su Europos Komisija suskaičiavo: Lietuvai jūrinių kabelių apsaugai reikia 34 milijonų eurų. Tai – daugiau, nei gali prisiimti viena šalis. Todėl ryšio saugumas turi tapti bendru europiniu prioritetu, atsispindinčiu ES biudžete.
Šiandien dar galime pasirinkti, ar reaguoti po to, kai sistema sutrinka, ar veikti prevenciškai – stiprinti pagrindines „arterijas“, apsaugoti jautriausias vietas ir pasirūpinti viso tinklo atsparumu.
Jei norime likti valstybe, kuri sprendžia, reaguoja, veikia – turime pasirūpinti savo šalies „kraujotaka“. Nes kai ji saugi, veikia viskas: apsauga, ekonomika, žmonės. Būtent todėl ryšys nėra tik infrastruktūra. Tai – nacionalinio saugumo pagrindas, kurio nebegalime laikyti savaime suprantamu. Tad nukreipkime energiją ne į dvejones, o į veiksmą. Stiprinkime savo šalies atsparumą strateginėmis investicijomis, nepamiršdami ir realios paramos Ukrainai. Taip sukursime Lietuvą, pasiruošusią viskam.
