Dabartiniame technologijų ir dirbtinio intelekto pasaulyje vis dažniau kasdieniai darbai, bendravimas bei paslaugos vykdomi naudojant įvairias elektronines sistemas, platformas ar kitokias elektroninių ryšių priemones, tačiau šios, kaip ir bet kas kita, gali gesti, strigti, jose gali būti įvairių klaidų ar sutrikimų, o tai gali sąlygoti nuostolius tiek vartotojui, tiek ir elektroninės sistemos savininkui. O jei įvairūs trikdžiai ir klaidos atsiranda finansų institucijos elektroninėse sistemose, kas tuomet už atsakingas už kilusius nuostolius: finansų įstaiga ar vartotojas?
Įvairių elektroninių sistemų naudojimas tapo mūsų kasdienybės dalimi, tačiau jas naudodami, vartotojai dažnai susiduria su įvairiomis problemomis – nuo sistemų veikimo sutrikimų iki sukčių bei programišių veiksmų, pasinaudojant netinkamu elektroninių sistemų darbu ar kitais jų trūkumais. Kalbant apie asmens finansus, t. y. pinigus, yra ypatingai svarbu, jog finansinių įstaigų elektroninės sistemos veiktų sklandžiai, o vartotojai būtų apsaugoti ne tik nuo sukčiavimo, bet ir nuo galimų nuostolių dėl sistemų klaidų ar veiklos sutrikimų.
Taigi kas yra atsakingas už finansų įstaigų elektroninių sistemų veikimą ir galimus nuostolius, jei šių sistemų veikla sutrinka? Vienareikšmio atsakymo nėra, todėl kiekviena situacija yra vertinama individualiai. Visgi teismų praktikoje yra suformuotos tam tikros atsakomybės paskirstymo taisyklės tokiais atvejais.
Sandoris – kaip vartotojo ir finansų įstaigos bendravimo forma
Finansų įstaigos ir vartotojo santykiai, įskaitant vartotojo veiksmus finansų įstaigos elektroninėje platformoje, grindžiami sandoriu, t. y. visos vartotojo atliekamos operacijos finansų įstaigos elektroninėse sistemose vyksta susitarimų tarp vartotojo ir finansų įstaigos pagrindu ir tokiems susitarimams ar jų vykdymui yra taikomos ne tik tarp vartotojo ir finansų įstaigos sudarytos sutarties nuostatos, bet ir LR teisės aktai, reglamentuojantys sandorių sudarymą bei jų vykdymą.
Norėdamas naudotis finansų įstaigos paslaugomis, vartotojas pirmiausia turi sudaryti sutartį su finansų įstaiga, o šioje sutartyje turi būti nurodyta, kokius konkrečius veiksmus vartotojas gali atlikti ir kokios taisyklės yra taikomos šiuos veiksmus atliekant bei aptartos kitos sutarties šalių teisės bei pareigos. Tokius sandorius vartotojai įprastai sudaro prieš pradėdami naudotis konkrečios finansų įstaigos paslaugomis. Taip pat atskiras sandoris yra konkretus vartotojo atliekamas veiksmas finansų įstaigos elektroninėje sistemoje, pvz., valiutos konvertavimas, kur kiekviena valiutos konvertavimo operacija teisės požiūriu yra atskiras sandoris tarp vartotojo ir finansų institucijos.
Priešingas gerai moralei sandoris – negalioja
Kiekvienam sandoriui yra taikomi teisės aktų reikalavimai, o Lietuvos teismų praktikoje nurodoma, jog sandorio turinys turi būti vertinamas ir geros moralės požiūriu pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Tokio vertinimo tikslas – užtikrinti visuomenės interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis LR Civilinio kodekso 1.81 straipsniu, siekiant panaikinti sandorį kaip nesąžiningą bei prieštaraujantį moralės normoms (pvz., valiutos konvertavimo sandorį), turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo.
Taigi jei finansų įstaigos sistemoje atsiranda trikdžių, kuriuos vartotojas suvokia ir siekia pasipelnyti iš šios situacijos, neturėdamas jokių kitų tikslų, finansų įstaigai tektų pareiga įrodyti, jog pagrindinis ir vienintelis vartotojo ketinimas atliekant tam tikrą veiksmą (pvz., keičiant valiutą) buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti, t.y. vartotojas siekė pasipelnyti iš finansų įstaigos sistemos klaidos ją žinodamas ir suvokdamas, o finansų įstaigai tai įrodžius, vartotojas turėtų atlyginti finansų įstaigos dėl to patirtus nuostolius, t. y. grąžinti už valiutos konvertavimą „uždirbtus“ pinigus bei atlyginti kitus finansų įstaigos patirtus nuostolius, jei tokių yra.
Bet jei finansų institucija neįrodo būtent vartotojo ketinimo – pasinaudoti sistemos klaida bei tokiu būdu praturtėti finansų įstaigos sąskaita, visi dėl tokio sandorio patirti nuostoliai tenka finansų institucijai.
Kai sandoris sudarytas iš esmės suklydus
Sandoris (pvz., valiutos konvertavimo) gali būti panaikintas ir kitu atveju – kai sandoris sudaromas iš esmės suklydus. Teismų praktikoje nurodyta, jog suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti.
Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo.
Taip pat būtina įvertinti reikšmingas bylos aplinkybes, tokias kaip informacija, ar sudarydama sandorius, finansų įstaiga buvo neatidi ir nerūpestinga, pvz., apie įvykusį incidentą (klaidą sistemose) nepranešė Lietuvos bankui ir nebuvo įdiegusi tinkamų saugiklių, ir ar toks finansų įstaigos elgesys gali būti laikomas esminiu suklydimu, t.y. ar finansų įstaiga galėjo suklysti, sudarydama valiutos keitimo sandorį, ar vis tik dėl konkrečių aplinkybių, finansų įstaiga privalėjo įvertinti klaidos tikimybę iki sandorio sudarymo ir privalėjo tokių klaidų išvengti.
Kada gali tekti atsakomybę prisiimti vartotojui?
Nors kiekviena finansų paslaugas teikianti įstaiga yra licencijuota finansų rinkos dalyvė, teikianti finansines paslaugas, tačiau tai savaime nereiškia, kad tokias paslaugas teikiantis subjektas objektyviai gali numatyti visus savo sistemos sutrikimus (klaidas) ir jų išvengti. Kiekvienu ginčo atveju, įvykus tam tikrai finansų įstaigos sistemos klaidai bei dėl to kilus nuostoliams, reikia įvertinti, ar finansų įstaigos sistema rodė pranešimus apie galimas sistemos klaidas, t. y. ar tokios klaidos buvo akivaizdžios ir ar reikėjo papildomų vartotojo pastangų tokiai klaidai „apeiti“, taip pat ar finansų įstaiga ėmėsi priemonių reaguoti į kilusią situaciją bei informuoti apie tai tiek vartotoją, tiek atsakingas institucijas, jei tokia pareiga kyla, taip pat kiek finansų įstaiga elgėsi apdairiai, atidžiai ir sąžiningai konkrečioje situacijoje.
Jeigu finansų įstaigos klaida yra akivaizdi, reikia papildomų „mechaninių“ vartotojo veiksmų tam, kad būtų įvykdytas konkretus sandoris ir pati sistema įprastu būdu sandorio atlikti neleidžia, vartotojas gali būti pripažintas atsakingu už kilusius nuostolius. Taip pat jei finansų įstaiga praneša apie galimas klaidas vartotojui ar imasi protingų priemonių užkirsti tokioms klaidoms kelią, o klaidoms įvykus, bendradarbiauja su vartotoju, elgiasi sąžiningai, apdairiai ir atidžiai, o vartotojas elgiasi priešingai, tokiu atveju vartotojui gali tekti prisiimti atsakomybę dėl finansų įstaigos sistemoje kilusios klaidos, jei be konkrečios klaidos vartotojas nebūtų apskritai sandorio sudaręs.
Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas panašioje byloje nurodė, jog vartotojas yra atsakingas dėl žalos finansų įstaigai, kadangi:
● vartotojas valiutos keitimo sandorių sudarymo dieną negalėjo automatiškai eurų pakeisti į kitą valiutą, nes finansų įstaigos sistemoje atsirasdavo klaidos pranešimas, todėl šias operacijas atliko rankiniu būdu;
● 1 euras buvo keičiamas į beveik 48 tūkst. kartų didesnę sumą kita valiuta, nei skelbė ECB bei siūlė pati finansų įstaiga atvirkštiniams (kitos valiutos keitimo į eurą) sandoriams;
● vartotojas, sudaręs valiutos keitimo sandorius, nedelsdamas atliko eilę mokėjimo operacijų, pervesdamas daugiau nei 1 000 000 Eur į kitas savo ir trečiųjų asmenų banko sąskaitas, kriptovaliutų biržas;
● aukščiau nurodytos aplinkybės teismo buvo vertinamos kaip vartotojo žinojimą apie finansų įstaigos internetinėje sistemoje atsiradusią klaidą, nurodant keliasdešimt tūkstančių kartų didesnį euro ir kitos valiutos kursą, nei oficialus šių valiutų kurso santykis, ir šia klaida pasinaudojo.
Taigi esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms būtų laikoma, jog reikalavimas, kad suklydusi šalis (finansų įstaiga) įvykdytų valiutos keitimo sandorius, kurių pagrindu vartotojas, iškeitęs 115 Eur į kitą valiutą (santykiu 1:70477,29, vietoj 1:1,474499) ir atlikęs atvirkštinę valiutos keitimo operaciją gautų 5 524 363,36 Eur, prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
Tačiau suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Taigi jei vis tik nėra akivaizdu, jog finansų įstaigos sistema patiria nesklandumų, egzistuoja šios sistemos klaidos, dėl kurių vartotojas patiria finansinės naudos to nežinodamas, dėl to kilę nuostoliai tenka finansų įstaigai. Taip pat jei finansų įstaiga neprisiėmė jai tenkančios rizikos, nors turėjo tai padaryti ir joks atidus ir sąžiningas vartotojas nebūtų supratęs, jog egzistuoja kokia nors finansų įstaigos klaida, finansų įstaigai tektų prisiimti atsakomybę dėl savo pačios sistemos klaidos ir dėl to kilusių nuostolių.
Atsižvelgiant į aplinkybes, jog vartotojas, jei finansų įstaigos paslaugas naudoja asmeniniams savo kaip vartotojo poreikiams tenkinti, nesusijusiems su verslu, tokiu atveju finansų įstaigai taikomi didesni atidumo bei rūpestingumo standartai, nei vartotojui, kadangi vartotojas neturi nei galimybių, nei suvokimo atpažinti bei identifikuoti galimas finansų įstaigos sistemų klaidas. Taip pat finansų įstaiga turėtų prisiimti nuostolius dėl savo pačios sistemos klaidų, jeigu elgiasi neatsargiai bei nesąžiningai, nebendradarbiauja su vartotoju, nors pastarajai tenka didesnė atsargumo bei sąžiningumo pareiga nei vartotojui, taip pat, finansų įstaigos privalo garantuoti savo pačių sistemų tinkamą darbą, nebent įrodo, jog sistemos klaida kilo dėl trečiųjų asmenų atsakomybės, o finansų įstaiga įdėjo visas protingas pastangas galimai žalai išvengti.
