Bylinėjimosi išlaidos yra neatsiejama ikiteisminių ir teisminių procesų dalis, tačiau jų atlyginimas priklauso nuo daugybės veiksnių. Nors teisę į išlaidų kompensavimą įprastai turi bylą laimėjusi šalis, tam tikromis aplinkybėmis šios šalies išlaidos gali būti nekompensuojamos arba kompensuojamos tik iš dalies.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, t. y. sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams bei išlaidos, susijusios su vietos apžiūra; atsakovo paieška; procesinių dokumentų įteikimu; teismo sprendimo vykdymu; atlyginimas už kuratoriaus darbą; advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėjimas; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Kitaip tariant, bylinėjimosi išlaidas sudaro išlaidos, kurias šalis patyrė bylą nagrinėjant teisme.
Įstatymas numato, kad bylinėjimosi išlaidas paskirsto teismas, priimdamas sprendimą. Bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į tam tikrus kriterijus, sprendžia, ar byloje dalyvaujančių asmenų patirtų ir (ar) prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka įstatymą, ar šios išlaidos pagrįstos, ar jos susijusios su byla ir ar gali būti atlyginamos.
Bendra galiojanti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė yra tokia – pralaimėjęs moka. Tai reiškia, kad jei byla baigiasi vienos šalies naudai, laimėjusioji šalis gali atgauti visas savo bylinėjimosi išlaidas, jei jos neviršija teisingumo ministro įsakymu nustatytų rekomenduojamų dydžių. Tai galioja net tuo atveju, jei kita šalis yra atleista nuo išlaidų mokėjimo valstybei.
Tačiau praktikoje pasitaiko atvejų, kai teismas tenkina tik dalį reikalavimų vienos šalies ir / arba kitos šalies, tokiu atveju, išlaidos paskirstomos proporcingai kiekvienos iš šalies patenkintų reikalavimų daliai. Šios taisyklės galioja ne tik bylai pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliaciniame bei kasaciniame procese. Tai reiškia, kad ir šių procesų metu sumokėtos išlaidos paskirstomos pagal pirmiau paminėtą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką.
Svarbu paminėti, kad dažnai bylinėjimosi išlaidas didina ir pernelyg užsitęsęs bylinėjimosi procesas. Procese neretai teikiami įvairūs prašymai, tikslinami ieškinio reikalavimai, į kuriuos šalys privalo teikti savo paaiškinimus. Šalys ne visada laikosi sąžiningo elgesio procese ir kartais teikia perteklinius prašymus, į kuriuos kita pusė pagal proceso nuostatas privalo teikti atsiliepimus, ar dėl šių pateiktų prašymų teismas atideda bylos nagrinėjimą, kas vėlgi didina bylinėjimosi išlaidas. Būtent įstatymai yra numatę teismo teisę vertinti tokį elgesį, t. y. teismas gali nukrypti nuo įprastų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, jei šalių elgesys procese buvo nesąžiningas ar netinkamas, pavyzdžiui, vilkino procesą, atsisakė privalomos mediacijos arba kėlė nepagrįstus reikalavimus ir pan.
Šalims apskundus pirmos instancijos teismo sprendimą ar apeliacinio teismo nutartį kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir teismams priėmus naują sprendimą arba pakeitus ankstesnį, jie taip pat iš naujo paskirsto bylinėjimosi išlaidas. Jei šios išlaidos nėra perkirstytos, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp bylos šalių. Jeigu aukštesnės instancijos teismas (apeliacinis ar kasacinis) pakeičia žemesnės instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, bet neišsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, asmenys turi kreiptis į tą teismą, kuris priėmė galutinį sprendimą.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas ikiteisminiame procese
Pasitaiko atvejų, kai šalys, dar iki kreipiantis į teismą patiria išlaidų teisinei pagalbai. Šalys konsultuojasi, teikia skundus ar prašymus institucijoms, kuriems parengti yra būtina kvalifikuota teisinė pagalba. Galima skirti dvi ikiteisminiame procese patiriamas bylinėjimosi išlaidas, t. y. pirma, kai ikiteisminis procesas vyksta dėl institucijos priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, antra, kai šalys tarpusavyje ginčą sprendžia ikiteismine tvarka, pavyzdžiui Darbo ginčų komisijoje, Vartotojų teisių apsaugos tarnyboje ir pan.
CPK reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tik civiliniame procese, kitų teisės aktų, kurie nurodytų, kaip ir kada atlyginamos išlaidos ikiteisminiame procese, nėra, tačiau jau yra formuojama teismų praktika, kada tokių išlaidų galima reikalauti kreipiantis tiek į bendrosios kompetencijos teismą, tiek į administracinį teismą, vadovaujantis įstatyme įtvirtintu nuostolių atlyginimo institutu.
Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, jei asmuo nesutinka su vienos ar kitos institucijos priimtu jo atžvilgiu individualiu sprendimu ir pareiškėjo skundas nagrinėjamas ikiteismine tvarka, vėliau dėl patirtų išlaidų teisinei pagalbai atlyginimo jis gali kreiptis į administracinį teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje priimtoje nutartyje išaiškino, kad asmuo, patyręs išlaidų ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo institucijoje, kai byla teisme nebuvo nagrinėjama, gali šias išlaidas vertinti kaip turėtą turtinį nuostolį ir dėl šios žalos atlyginimo kreiptis į teismą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK) (turima omenyje CK 6.271 straipsnio) nuostatomis dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valstybės, savivaldybės ar jos institucijos veiksmų.
Pavyzdžiui, asmuo kreipėsi į Registrų centrą su prašymu įregistruoti duomenis. Registrų centras atmetė pareiškėjo prašymą, nes šis nepateikė dokumentų kopijų. Pareiškėjas apskundė šį Registrų centro sprendimą ikiteisminei institucijai ir kartu pareikalavo padengti 500 Eur išlaidas teisinei pagalbai. Pareiškėjo skundas buvo pripažintas pagrįstu, tačiau Registrų centras atsisakė padengti išlaidas teisinei pagalbai už skundo surašymą. Pareiškėjas pateikė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo administraciniam teismui, kuris sprendė, jog pareiškėjo reikalavimas atlyginti išlaidas už teisinę pagalbą yra pagrįstas.
Kita situacija, kai privačių šalių ginčas yra nagrinėjamas konkrečioje ikiteisminėje institucijoje, pavyzdžiui, Darbo ginčų komisijoje, Vartotojų teisių apsaugos tarnyboje ir pan., nes šiuo atveju, priėmus palankų sprendimą vienos ar kitos pusės naudai, kita šalis neturi teisės atgauti patirtų išlaidų teisinei pagalbai, nors ir buvo atstovaujamos advokato ar advokato padėjėjo pagal teisinių paslaugų sutartį. Kyla pagrįstas klausimas, ar yra galimybė tokias išlaidas prisiteisti kitu būdu.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 217 str. 3 d. yra numatyta, kad „Darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.“ Svarbu pažymėti, kad tokios išlaidos nėra priteisiamos net jei ginčas persikelia į teismą. Kaip teismai išaiškino, šios DK nuostatos tikslas – įtvirtinti (užtikrinti) nemokamą ikiteisminį darbo ginčo nagrinėjimo procesą, kuriame šalių patiriamos bylinėjimosi išlaidos joms yra iš viso neatlyginamos. Tokiu ikiteisminės darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo stadijos modeliu, be kita ko, siekiama, kad darbo teisinių santykių šalys turėtų vienodas sąlygas greičiau, paprasčiau ir pigiau išspręsti savo nesutarimą, padaryti ginčų sprendimą Darbo ginčų komisijoje prieinamesnį darbuotojams, t. y. kad darbuotojai, turėdami mažesnius finansinius resursus, neatsidurtų sunkesnėje situacijoje nei darbdavys.
Tačiau ateityje šiuo klausimu išgirsime ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kadangi, kaip paskelbė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pranešimu spaudai, šis teismas sustabdė vienos civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar DK 217 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, neprieštarauja Konstitucijai – konkrečiai jos 30 straipsnio 1, 2 dalims, įtvirtinančioms teisę kreiptis į teismą ir gauti padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, taip pat Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, nurodančiai, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Ar bus atlygintos bylinėjimosi išlaidos priklauso ir nuo pasirinkto atstovo statuso
Tinkamas atstovas yra esminis aspektas, siekiant užtikrinti bylinėjimosi išlaidų kompensavimą. Įstatymai leidžia atstovauti asmenį tiek advokatams, advokatų padėjėjams, tiek kitiems teisininkams, atitinkantiems kvalifikacijos reikalavimus. Viena iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, rūšių – tai teisinės pagalbos išlaidos, kurias patiria dalyvaujantys byloje asmenys, pasitelkdami profesionalius teisininkus.
CPK nustato byloje dalyvaujančio asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų, tačiau atstovavimo išlaidos civiliniame procese atlyginamos tik tuo atveju, kai jį atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Jei šalį atstovavo teisininkas, turintis teisinį išsilavinimą, tačiau kuris nėra įrašytas į praktikuojančių advokatų padėjėjų ar advokatų sąrašą (jis skelbiamas Lietuvos advokatūros tinklalapyje), tokio atstovo išlaidos nėra atlyginamos net ir laimėjus bylą.
Sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų dydžio nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus. Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis teisės aktuose nustatytais kriterijais, protingumo, teisingumo principais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų nepagrįstai pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.
Taigi apibendrinant, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priklauso nuo daugybės faktorių: ginčo pobūdžio, proceso baigties, atstovo tinkamumo ir šalių elgesio proceso metu. Nors bylą laimėjusi šalis dažnai turi teisę į kompensaciją, svarbu, kad išlaidos būtų pagrįstos ir būtinos. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad ikiteisminių procesų metu patirtos išlaidos dažnai nėra automatiškai kompensuojamos ir dėl jų atlyginimo reikia kreiptis atskira tvarka, o kai kurios apskritai negali būti atlyginamos.
