Kadangi visos Europos šalys siekia įgyvendinti ambicingus atsinaujinančios energijos tikslus, dėmesio centre atsidūrė energijos perėjimas į žaliąją ir kliūtys, kurias teks įveikti, kad planas pavyktų. Kadangi anglies ir dujų gamyba palaipsniui nutraukiama, nacionaliniai elektros tinklai turėtų subalansuoti kintamos atsinaujinančios energijos gamybos iš išteklių, pvz., komercinių vėjo jėgainių, nepastovumą ir jų šalims reikalingą energijos poreikį.
Pagrindinė problema, su kuria susiduria šalys, kuriose vystoma daug atsinaujinančios energetikos projektų (tokių kaip vėjo, saulės ), yra elektros tinklo disbalansas. Kitaip sakant, šalys, kurios turi daug elektros, pagamintos iš saulės ir vėjo, susiduria su didelėmis problemomis dėl elektros tinklo stabilumo užtikrinimo, nes žalioji elektra yra neprognozuojama ir mes nežinome, kiek tiksliai jos bus pagaminta rytoj. Todėl Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorė „Litgrid“ negali pasakyti, koks tiksliai disbalansas – elektros trūkumas ar perteklius – elektros tinkle susidarys, kiek MWh reikės sumažinti arba padidinti elektros gamybą tam tikromis valandomis. Tai reiškia, šalims, kurios neturi daug lanksčių elektros energijos pajėgumu, iškyla grėsmė susidurti su elektros trūkumu, jei nesugebės subalansuoti pagaminto kiekio.
Dabar naudojami iškastinio kuro generatoriai yra netinkami dėl dviejų priežasčių: didelio CO2 emisijos išmetimo ir per ilgo reagavimo laiko. Nuo 2025 metų, kai Lietuva sinchonizuosis su Centrine Vakarų Europa, disbalanso kiekiai tik išaugs, todėl norint, kad elektros naudojimas būtų nepertraukiamas, reikia daug išmanių lankstumo įrenginių, pavyzdžiui, baterijos kaupiklių.
Šalys, kurios turi ir stato daug atsinaujinančios elektros jėgainių, ilgainiui nesugebės subalansuoti elektros paklausos ir pasiūlos bei turės nuolatinius elektros energijos nutrūkimus, dėl kurių visa šalis praras energetinį saugumą ir susidurs su ekstremaliomis situacijomis, pavyzdžiui, pramonės įmonių „išėjimas iš rikiuotės“, kibernetinės atakos ir panašiai.
Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduria energetikos verslas, neturintis lankstaus elektros tinklo, yra atsinaujinančios elektros energetikos plėtros sulėtėjimas. Dėl neaiškios reguliacinės aplinkos prarandamos investicijos arba jos apskritai nepasiekia mūsų šalies, kaip šiuo metu. Vis dar neaiški baterijų ir kaupiklių reguliacinė aplinka atbaido tarptautinius investuotojus, o tai gresia galimais nemažais sutrikimais jau kitais metais.
Laikas, kurio prireiks pakeisti dabartinę situaciją, priklauso nuo atsakingų energetikos institucijų: „Litgrid“, energijos skirstymo operatoriaus (ESO), energetikos ministerijos ir reguliatoriaus. Manau, kad norint viską būtų galima sutvarkyti per 6-7 mėnesius – sukurti tobulą, netgi pavyzdinę, reguliacinę aplinką. Lietuvoje šiuo metu tikrai netrūksta ekspertų, kurie supranta, ką ir kaip reikia keisti bei gali pritaikyti kitų, labiau šioje srityje pažengusių, šalių patirtį ir praktiką pas mus.
Tam, kad būtų pasiekti užsibrėžti tikslai, turi atsirasti ir suderinti planai. Atitinkamos nacionalinės institucijos, įskaitant Vyriausybę, reguliavimo institucijas ir perdavimo bei skirstymo sistemų operatorius, galėtų susitelkę teikti pirmenybę koordinuotų planų rengimui. Šiuose suderintuose planuose taip pat turėtų būti nustatyta, kaip bus pašalintos lankstumo kliūtys.
Žvelgiant kiek plačiau, situacija šiuo metu yra dviprasmiška. Institucijos praneša, kad viskas padaryta ir veikia, tačiau realybę matome visiškai priešingą – nei viena atsakinga energetikos institucija neviešina ir neteikia jokios reklaminės ar kitokios informacijos.
Pasigendu pagrindinių tikslų rezultatų įrodymų apie mažo anglies dioksido kiekio lankstumo naudojimą elektros energijos balansavimo rinkose, elektros energijos telkimo (angl. Demand Side Response), kaip pagrindinio balansavimo priemonės, panaudojimą subalansuojant elektros tinklą. Neaiškūs ir dekarbonizacijos įgyvendinimo, CO2 optimizavimo per paklausos atsaką iš nepriklausomų elektros telkėjų, rezultatai.
Kad tai pasikeistų, skubiai reikėtų šalinti technologijų ir procesų kliūtis, ypač prieigą prie tinklo atsinaujinančiai energetikai ir lanksčiam turtui. Nauji lankstumo ištekliai turėtų būti pristatyti ir įveiklinti greičiau. Pagrindinės kliūtys yra pasenusi lankstumo paslaugų įstatyminė bazė. Šiuo metu lankstumas pritaikomas tik pasenusioms, taršioms elektrinėms, kurios išmeta be galo didelį kiekį CO2. Negana to, technologiškai tai yra pasenę sprendimai. Akivaizdu, kad nenorima esamų elektros energijos telkėjų įsileisti į rinką, taip kyla pagrindinė problema – nesukuriama jokia (net ne tinkama, o apskritai – jokia) finansinė aplinka baterijų vystytojams, todėl visos investicijos aplenkia Baltijos šalių regioną.
Būtų paprasčiausia remtis dabartinių šalių lyderių: JAV, Jungtinės Karalystės, įstatymine baze ir perimti geriausias kitų šalių praktikas bei perdaryti Lietuvos elektros energetikos įstatyminę bei reguliacinę bazę.
Norint greitesnių pokyčių reikėtų paspartinti lankstumo rinkos reformas: turi būti įgyvendinti tam tikri politikų sprendimai ir paskatos siekiant sukurti sąžiningas, skaidrias ir lengvai prieinamas naujų lankstumo išteklių rinkas.
Europai atsidūrus dekarbonizavimo kelio kryžkelėje, šalys, kurios sugebės sumažinti savo lankstumo spragas, netrukus pradės pirmauti – tai bus naudinga ir ekonomikai, ir jų pereinamojo laikotarpio pastangoms. Tokiu atveju jų kainos būtų ypač konkurencingos, o lankstumo rinkos pažanga padėtų išvengti didelių investicinių kaštų į esamos „Litgrid“ infrastruktūros atnaujinimą, bei pritrauktų milžiniškas investicijas į atsinaujinančios energetikos projektus.
Tai pat tai padėtų šalims įveikti visus dekarbonizacijos keliamus iššūkius ir ženkliai sumažinti CO2 emisijos išmetimą į atmosferą.
