Europai uždarius sienas, paaiškėjo, kokia svarbi maisto saugumui ir tarptautinėms tiekimo grandinėms yra migrantų iš Rytų Europos darbo jėga. Darbininkai ir vėl susiduria su išnaudojimu, tik šį kartą Vakarų Europa nėra vienintelis kaltininkas.
Karantiną įvedusi Europa susidūrė su rimtu žemės ūkio darbininkų trūkumu, todėl Vakarų Europos ūkininkams teko organizuoti užsakomuosius skrydžius ir patiems atsigabenti žemės ūkio darbininkų iš Rytų Europos.
Nepaisant kalbų apie saugumą, lėktuvuose nebuvo palikta tuščių vietų ar užtikrinamas socialinis atstumas. Vos atvykę į paskirties šalį darbininkai buvo apgyvendinti ankštuose būstuose. Netrukus pasipylė pranešimai apie su koronavirusu susijusias mirtis ir streikus.
Ir visgi dėl tokio išnaudojimo negalime kaltinti vien Vakarų darbdavių (arba Vakarų apskritai). Darbininkai iš Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių jau kurį laiką sunkiai pakeliamomis sąlygomis dirba Baltijos šalyse.
Lietuvoje dirbančio migranto kasdienybė
Pastaruosius keletą metų įvežtinė darbo jėga padeda užkamšyti spragas Lietuvos darbo rinkoje, atsivėrusias dėl masinės emigracijos, sukeltos precedento neturinčių taupymo priemonių.
Lietuvoje dirbančių ne ES piliečių skaičius per keletą metų išaugo trigubai – nuo šiek tiek daugiau nei 18 tūkst. 2016 m. iki beveik 57 tūkst. 2020 m. pradžioje.
Čia dirbantys migrantai iš Ukrainos ir Baltarusijos dažnai gauna mažesnį nei žadėta atlygį, susiduria su pavojumi sveikatai ir grasinimais.
Lietuvos transporto bendrovių, tokių kaip „Sev transport“ ir „Avima“, samdomų tolimųjų reisų vairuotojų pasakojimai liudija, kad skirtumai tarp sutarto ir realiai mokamo darbo užmokesčio yra didžiuliai, poilsis tarp pamainų neužtikrinamas, o iš jų atlyginimo išskaitomos baudos dėl sufabrikuotų taisyklių pažeidimų.
Šiame sektoriuje dirbantiems migrantams atlyginimai dažnai mokami grynaisiais, iš jų reikalaujama vairuoti techniškai netvarkingas transporto priemones, o kai paslaugų nebereikia, jie paliekami Vakarų Europos keliuose be jokių lėšų sugrįžti namo.
Į bandymus organizuoti streikus darbdaviai reaguoja pasitelkdami streiklaužių taktiką. Kita vertus, tai, kad vis daugiau migrantų yra linkę apie savo problemas pranešti Valstybinei darbo inspekcijai, rodo, jog jų darbo sąlygos iš tiesų yra nepakenčiamos.
Dar neseniai kas savaitę konsultacijoms šioje institucijoje užsirašydavo po keletą ukrainiečių. Jų klausimai paprastai būdavo susiję su darbo teisės pažeidimais, darbo sąlygomis ir nesumokėtu darbo užmokesčiu.
2019 m. Darbo ginčų komisija sulaukė 66 Ukrainos piliečių prašymų ištirti su darbdaviu kilusius ginčus.
Pandemijos įkarštyje Lietuvos statybų sektoriuje buvo užfiksuoti vieni didžiausių nuostolių. Nedarbo lygis šioje pramonės šakoje pasiekė beveik 12 proc. Pranešama, kad vien balandį buvo priversti išvykti mažiausiai 600 migrantų, dirbusių šiame sektoriuje.
Visgi šis skaičius tėra lašas jūroje. Remiantis įvairių pranešimų duomenimis, įvežtinė darbo jėga buvo naudojama ir karantino metu, o bijodami netekti darbo, migrantai dirbdavo be išeiginių, net ir pajutę pirmuosius viruso simptomus.
Darbdaviai liko abejingi reikalavimams užtikrinti bent minimalius sveikatos apsaugos ir saugumo standartus savo darbuotojams. Tai puikiai atitinka šio sektoriaus reputaciją, jau spėjusią liūdnai pagarsėti dėl nelegalaus ukrainiečių ir baltarusių darbinimo pagal neegzistuojančias darbo sutartis, grasinimų ir vos mirtimi nesibaigusių nelaimingų atsitikimų darbe.
Šiandien, kai dėl uždarytų vizų išdavimo centrų nusisamdyti įvežtinės darbo jėgos praktiškai neįmanoma, šias paslaugas teikiantys centrai mano, kad pandemijos metu iš užsienio grįžę lietuviai galėtų tėvynėje likti visam laikui.
Nepaisant šių optimistinių prognozių, nėra pagrindo abejoti, jog pasibaigus karantinui darbo rinkoje atsivėrusias spragas vėl užpildys į Lietuvą sugrįšiantys darbininkai iš Ukrainos ir Baltarusijos.
Estijai nebereikalingi?
Pastarojo meto situacija Estijos darbo rinkoje puikiai atitinka seną pastebėjimą, kad migrantai darbininkai yra puiki darbo jėgos atsarga, kurią išvyti galima taip pat greitai kaip ir atsivežti.
Estijos parlamentas į COVID-19 pandemiją sureagavo priimdamas Užsieniečių įstatymo bei Įpareigojimo išvykti ir draudimo atvykti įstatymo pataisas.
Ne ES piliečiams buvo uždrausta įvažiuoti į šalį, o trumpalaikių sutarčių pagrindu dirbantys migrantai iš Ukrainos, Baltarusijos ir Moldovos, kurių leidimai dirbti baigė galioti arba kurie neteko darbo, buvo priversti išvykti iš šalies.
Šios pataisos įvestos visam laikui ir liks galioti net ir šalyje atšaukus ekstremaliąją padėtį. Dėl to užsieniečių darbo jėgos Estijoje gerokai sumažės.
Pilietybės ir migracijos politikos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinės direktorės Ruth Annus teigimu, migrantų darbininkų išprašymu iš šalies siekiama užkirsti kelią nusikalstamai veikai.
Ji pastebi, kad „netekę teisėtų pajamų, užsieniečiai gali nelegaliai likti Estijoje, vykti į kitas ES šalis arba vykdyti kitus nusikaltimus“.
Vidaus reikalų ministras Martas Helme, atstovaujantis kraštutinės dešinės Estijos konservatyviajai liaudies partijai (EKRE), jau ir anksčiau vizų išdavimo Ukrainos piliečiams liberalizavimo priemones yra pavadinęs Rusijos „Trojos arkliu“.
Daliai Estijos kraštutinės dešinės parlamentarų šaliai gresianti nedarbo krizė – dėl kurios, EKRE skaičiavimais, darbo šalyje neturės apie 100 tūkst. žmonių – ir įvesta ekstremalioji padėtis suteikia unikalią galimybę „etniškai išgryninti“ darbo rinką.
Nenuostabu, kad Estijos ūkininkų organizacijas įsiutino tokia įvykių eiga, dėl kurios jų užaugintas derlius gali likti pūti laukuose, o vartotojams teks rinktis kitose šalyse užaugintą produkciją.
Reikšdami nerimą dėl įvežtinės darbo jėgos stokos – nerimą, kuris jau randa atgarsių ir Latvijoje – jie teigia, kad darbų netekę Estijos piliečiai tiesiog negali įgyti žemės ūkio darbams reikalingų įgūdžių.
Nors 2016 m. Estijos metų ūkininko titulą pelnęs Lembitas Paalas neseniai aiškino, kad joks estas „nenorės dirbti žemės ūkio darbų“, gegužės pabaigoje įdarbinimo portalas „CVKeskus“ pranešė, kad populiariausias sezoninis darbas yra braškių skynėjo – į vieną darbo vietą pretenduoja vidutiniškai 116 kandidatų.
Tai rodo, kaip augantis nedarbo lygis šalyje neišvengiamai verčia neseniai bedarbiais tapusius žmones ieškoti laikino darbo, už kurį mokamas gerokai mažesnis už šalies vidurkį atlygis – braškių skynėjo atveju, nuo 600 iki 1200 eurų. Kol Estijos sienos ne Šengeno valstybių piliečiams lieka uždarytos, dalis vietinių darbuotojų galės savo kailiu patirti kai kurias sąlygas, su kuriomis iki šiol susidurdavo tik migrantai ir nelegaliai įdarbintieji.
Praėjusiais metais dienraščio „Postimees“ atliktas tyrimas atskleidė, jog šios sąlygos yra 12 valandų darbo diena, konfidencialumo sąlygos darbo sutartyse, už kurių pažeidimą numatytos metų atlyginimo dydžio baudos, ir darbas apskritai be sutarties. Tai iš dalies paaiškina, kodėl ūkininkai tokie nepatenkinti dėl įvežtinės darbo jėgos judėjimo ir samdymo ribojimų.
Praėjus vos kelioms dienoms po to, kai Estija pareiškė atsisakanti trumpalaikių migrantų darbo jėgos, parlamento Žemės ūkio reikalų komitetas nutarė pratęsti žemės ūkyje dirbančių asmenų darbo leidimus.
Supratusi, kad tokių darbininkų išvykimas iš šalies gali sutrikdyti maisto gamybos grandines, balandžio 6 d. Vyriausybė pareiškė, jog šalyje nuo kovo 17 d. gyvenantys užsieniečiai gali likti iki liepos 31 d., jei darbdavys įregistruos laikiną darbo sutartį policijoje ir sienos apsaugos tarnyboje.
Pasibaigus šiam laikotarpiui, žemės ūkyje dirbantiems migrantams bus duotas mėnuo išvykti iš šalies. Dar blogesnė situacija laukia tų, kurių darbas nėra laikomas „būtinu“ arba kurių maksimalus leidimo likti šalyje laikotarpis jau pasibaigęs. Jiems Estiją teks palikti „kaip įmanoma greičiau“.
Estijai uždarius sienas, dalis migrantų kurį laiką buvo teisiškai dviprasmiškoje padėtyje, o kiti, bandantys susirasti naują darbą, tą turėjo padaryti esmingai pasikeitusiomis sąlygomis.
Garsėjant ultradešiniajai retorikai, užsieniečiams darbo ieškoti – ir būti išnaudojamiems – tenka vis nepalankesnėje atmosferoje, kur visuomenė tikinama, kad migrantų darbas ir jų buvimas šalyje neatitinka Estijos piliečių ir nuolatinių gyventojų interesų.
Nacionalistinis krizės leksikonas
Sprendimas išprašyti laikinai šalyje dirbusius migrantus ir tokiu būdu pagerinti užimtumo galimybes „estiškajai“ darbininkų klasei grindžiamas akivaizdžiai nacionalistiniu pandemijos naratyvu.
Tad nenuostabu, kad diskusijas apie darbininkų išnaudojimą ir prastas darbo sąlygas šis naratyvas nustūmė į antrą planą.
Tam tikra prasme tai primena ankstesnius diskursus apie euro zonos skolų krizę, kurie pastaruoju metu atsigavo diskusijose apie bendrą ES skolinimąsi – čia takoskyra brėžiama tarp neva „taupių“ ir „išlaidaujančių“ valstybių (ar tautų).
Tokiomis takoskyromis pridengiami esminiai neoliberalizmo suformuoti klasiniai santykiai tariamai „vienalytėse“ tautinėse valstybėse. Jos taip pat artikuliuoja politiką, kuri statoma ant nacionalistinių naratyvų – neatskiriamų nuo kraštutinės dešinės politinio suvokimo.
Be to, jei Estijos darbo jėgos daugiatautiškumas leido privačiam kapitalui priešinti „tikrus estus“ ir rusakalbius darbininkus nuo pat pokomunistinės transformacijos pradžios, šiandieninių realijų sąlygomis tą daryti dar lengviau.
Šiandien estų darbininko gerovei didžiausią pavojų kelia „migrantas“.
Mobilizacijos ir kovos kartografijos
Be stiprios socialinės apsaugos sistemos, atviros sienos nuolatos kurs darbo jėgos trūkumą ir nenaudojamą jos rezervą vienu metu.
Kurtinanti socialdemokratinių kairiųjų partijų tyla tokiais klausimais kaip emigracijos sukelta depopuliacija, išardytos šeimos, darbo jėgos trūkumas, darbo užmokesčio skirtumai ES mastu ir „Europos integracijos projekto“ vaidmuo visame tame leidžia įsigalėti žiauriausioms išnaudojimo formoms. Be to, tai sudaro sąlygas nuolat galvą kelti kraštutinei dešinei.
Lietuvos darbdaviams vis dažniau pasitelkiant migrantų darbo jėgą, kad išvengtų spaudimo didinti atlyginimus, šalies profesinės sąjungos išreiškė susirūpinimą dėl naujai atsirandančių socialinio dempingo formų.
Tačiau profesinių sąjungų galimybes priešintis darbo sąlygų prastinimui apsunkina tai, kad dalis įvežtinės darbo jėgos Lietuvoje samdoma per Lenkijoje registruotas laikino įdarbinimo agentūras.
Vadinamąsias D vizas turinčius migrantus Baltijos šalių bendrovės gali „pasiskolinti“ iš kitų valstybių.
Todėl Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos raginimai reglamentuoti Lenkijos laikino įdarbinimo agentūrų veiklą Lietuvoje yra sveikintini.
Kitos pasitelkiamos priemonės – ukrainiečiams darbininkams dalinami lankstinukai rusų kalba, informuojantys, kur galima kreiptis pagalbos, arba neseniai parodytas solidarumas su Ukrainos darbo organizacijomis, kovojančiomis prieš šalyje siūlomą naują Darbo kodeksą.
Ateityje sprendžiant šią problemą reikės atsisakyti „savų“ darbuotojų gerovės išsaugojimo migrantų sąskaita retorikos ir imtis sudėtingų strategijų įtraukti baltarusius ir ukrainiečius į profesines sąjungas.
Sėkmė priklausys nuo sudėtingos sąveikos tarp nacionalinių darbo santykių sistemų, dinamikos atskiruose sektoriuose, ES reglamentavimo ir atskirų darbo organizacijų stiprumo.
Kaip rodo Vakarų Europos ir JAV patirtis, migrantai, įskaitant ir darbininkus iš naujųjų ES šalių, patys ėmėsi veiksmų ir tik taip išsikovojo geresnes darbo sąlygas.
Jie tai padarė net tokiuose sektoriuose, kur praktiškai nebuvo darbininkų sąjungų, kur juos nuolat puolė darbdaviai, kur teko įveikti kalbos barjerus, grasinimus ir grėsmę būti deportuotiems.
Pandemijos metu apie 200 rumunų darbininkų, sutelktų profesinės sąjungos „Freie ArbeiterInnen-Union“ (FAU), pradėjo streiką Bornhaimo smidrų ūkyje, reikalaudami sumokėti uždelstus atlyginimus.
Tuo tarpu Lietuvoje gaivus vėjo gūsis buvo Gegužės 1-osios profesinės sąjungos iniciatyvos.
2019 m. pabaigoje ši sąjunga atstovavo streikuojantiems turkų darbininkams, statantiems „Dariaus ir Girėno“ stadioną Kaune – parodydama, kad solidarumas peržengia geopolitines ribas.
Smerkdami Rusijos užsienio politiką savo regione, kartu turėtume nepamiršti apie būtinybę radikaliai kritikuoti nepakeliamas darbo sąlygas, su kuriomis susiduria ukrainiečiai, baltarusiai ir kitų šalių darbuotojai.
Šiuo metu kaip niekad svarbu burtis į organizacijas ir stoti petys į petį su tais, kurie atvyko užsidirbti pragyvenimui į Baltijos šalis.
