Mažesnių miestelių ar kaimų gyventojai su užšalusiais vamzdžiais bando kovoti savarankiškai – apdengia sniegu. Ekspertai paaiškino, ar sniegas iš tiesų veikia kaip natūrali izoliacija, ar visgi tai tik paplitęs mitas.
Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto profesorius Darius Abramavičius aiškina, kad sniegas yra puiki antklodė – natūralus šilumos izoliatorius. Apie 90–95 proc. jo sudaro oras, kuris neleidžia šilumai lengvai sklisti – panašiai kaip pūkinė striukė ar izoliacinės putos.
Purus sniego sluoksnis sulaiko iš žemės kylančią šilumą, todėl po juo esantis dirvožemis ar augalai išlieka gerokai šiltesni nei aplinkos oras. Sniegas palaiko aukštesnę dirvos temperatūrą ir apsaugo ją nuo gilaus įšalo. Šiuo principu naudojasi ir kai kurie gyvūnai, po sniegu įsirengdami šiltesnius urvus.
Prof. D. Abramavičius pabrėžia, kad sniego tankis taip pat turi reikšmę: šviežias, nesuslėgtas sniegas pasižymi didžiausiomis izoliacinėmis savybėmis, nes jame yra daugiau oro.
VILNIUS TECH universiteto Fizikos katedros profesorius Artūras Junka paaiškino, kaip sniegas izoliuoja šaltį.
„Sniegas yra šaltesnis, o vanduo – šiltesnis. Vandenį sudarančios molekulės juda didesniais greičiais ir aukštesnėmis amplitudėmis ir tuo metu smūgiuoja į ledo ar sniego molekules, kurios įkaista ir tirpsta. Tokiu būdu šiluma iš vandens keliauja per visą sniego dangą. Galiausiai visa šiluma iš vandens atimama sniego ir perduodama aplinkai“, – pasakoja prof. A. Junka.
Prof. D. Abramavičius nurodo, kad apie 23 centimetrų storio sniego sluoksnis gali sukurti iki 42 laipsnių [EB1] temperatūros skirtumą – žemė po sniegu išlieka gerokai šiltesnė nei oras.
Jam pritaria A. Junka ir papildo: „Jei žema temperatūra laikosi 5–6 dienas, o vėliau vėl būna atšilimas, per tas šaltąsias dienas vandenį išsaugoti gali ir sniego danga, jei jos storis yra apie 30 centimetrų. Tai galioja ir vamzdžiuose esančiam vandeniui.“
Prof. A. Junka sako, kad jau nuo –15 laipsnių, norint išsaugoti vandenį vamzdžiuose, sniego dangos storį reikėtų didinti iki 40–50 centimetrų. Geriausias būdas yra apkasti tą teritoriją sniegu.
VU Fizikos fakulteto dėstytojas D. Abramavičius taip pat pabrėžia, kad viskas priklauso nuo sniego dangos tipo. O jų yra keli: natūrali sniego danga, kuri saugo augalų šaknis ir dirvožemį nuo užšalimo, specialioji arba dirbtinė, naudojama slidinėjimo kurortuose, taip pat, pavyzdžiui, poliesterinės, kuriomis sniegas dengiamas šiltuoju sezonu, siekiant jį apsaugant nuo šilumos poveikio ir sulėtinti tirpimą.
„Po storu sniego sluoksniu kartais vandens telkiniai nenori užšalti – pats kažkada įbridau, kai oro temperatūra buvo –10 laipsnių, sniego gal 30 centimetrų ar daugiau, o po juo šlapia pliurė – ledo nebuvo. Prieš keletą žiemų buvo irgi nemažai sniego, žemė po juo iki pavasario taip ir neįšalo“, – pasakoja prof. D. Abramavičius.
Prof. A. Junka paaiškino, kaip tai veikia: „Užšalus ežerui, vandens paviršiuje susiformuoja ledas. Ant jo kondensuojasi drėgmė ir ledas nuolat auga, storėja. Taip pat apačioje vandens molekulės yra nuolat prikibusios prie ledo, kuris atima šilumą iš vandens, todėl šalimas vyksta ir iš apačios. Kitaip atsitinka, kai ledą užkloja sniegas, tuomet ledo storis nustoja augti, nes nėra būdo šalčiui pasiekti ledo paviršių. Todėl žvejams lipti ant ledo, kai jis apsnigtas, gali būti pavojinga.“
D. Abramavičius tikina, kad tai galioja ir vandentiekio vamzdžiams po žeme: tereikia, kad jie išliktų teigiamoje temperatūroje.
„Jei sniegas bus tiesiai ant vamzdžių, tai nieko gero, bet jei vamzdžiai žemėje, o ant žemės storas sniegas, tai žemė gali ir neužšalti – taip ir vamzdžiai nesušals“, – teigia jis.
Tuo metu kitas pašnekovas aiškina, kad jei sniego danga užklotume bet kokį šiltą objektą, jis nuolat vėstų, bet vėsimą galima sulėtinti dar storesne danga. Jo teigimu, sprindžio storio sluoksnis jau yra gera izoliacija sniegu.
Prof. A Junka išskiria ir dar vieną reikšmingą veiksnį – neužtenka kreipti dėmesį tik į aplinkos temperatūrą, svarbu atsižvelgti ir į tai, ar vanduo juda.
„Užšąla tik stovintis vanduo. Lygiai taip, kaip upė niekada visiškai neužšąla, vandentiekio vamzdžiams galioja tas pats principas – reikia leisti vandeniui judėti, tekėti. Leisti vandeniui lašėti, varvėti jau yra reikšminga priemonė. Vandens sąnaudos nebus didelės, bet kol vanduo judės, tol jis neužšals“, – pasakoja fizikas.
