Šiemet oficialiai prasidėjusi „AUGA group“ restruktūrizacija yra vienas didžiausių iššūkių per visą 30 metų šios žemės ūkio bendrovės valdybos pirmininko Kęstučio Juščio karjerą. Nuo jos sėkmės priklauso ne tik bendrovės akcijų vertė, bet ir maždaug 1,2 tūkst. darbo vietų, kurių dauguma yra šalies regionuose.
K. Juščius interviu LRT.lt aiškino, kad tokioje situacijoje atsidūrė dėl kelių tuo pačiu metu užklupusių problemų.
„Gyvenimas vyksta pagal bankų taisykles. (...) Kai tų finansinių institucijų daug, o dar matėsi žaliųjų obligacijų Damoklo kardas, likvidumo klausimas tik didėjo“, – sakė jis.
Vis dėlto pašnekovas ramino, kad visi bendrovės kreditoriai savo pinigus atgaus su visomis palūkanomis.
K. Juščius taip pat pristatė, kokių žingsnių ketina imtis pagal restruktūrizavimo plano projektą, papasakojo, kaip tapo bendrovės „AUGA group“ vadovu ir kaip pats jaučiasi jo turtui nuvertėjus maždaug 75 proc.
– Galbūt galėtumėte kiek įmanoma trumpiau paaiškinti, kaip „AUGA group“ atsidūrė šioje situacijoje, kad prireikė restruktūrizacijos?
– Vienu metu supuolė keli dalykai. Didžiausias jų – kad turėjome refinansuoti savo ilgalaikes paskolas, lapkritį turėjo sueiti 20 mln. eurų žaliųjų obligacijų išpirkimo terminas.
Lapkritį turėjo sueiti 20 mln. eurų žaliųjų obligacijų išpirkimo terminas.
Kitas dalykas – kad turėjome keisti savo veiklos modelį, iš dalies pasitraukti iš ekologijos, kurioje tapo nenaudinga būti, ir iš dalies grįžti į konvencinę žemdirbystę. Galiausiai, nesugebėjome pastaraisiais metais sugeneruoti finansinių rezultatų, kurie tenkintų kreditorius, pirmiausia bankus.
Gyvenimas vyksta pagal bankų taisykles. Yra įmonė, jos planai, veikla, pagal kurią išsiskaičiuoja kovenantai (kiek turi uždirbti su paskolos lygiu). Dėl šių dalykų kombinacijos visi norėjo sumažinti savo skolinimą. Kai tų finansinių institucijų daug, o dar matėsi žaliųjų obligacijų Damoklo kardas, likvidumo klausimas tik didėjo.
Restruktūrizavimo proceso reikėjo tam, kad „AUGA group“ galėtų įrodyti, jog gali ir sugrąžins save į gerus finansinius rezultatus. Be to, įmonė visą savo turtą tebeturi: visas karves, pastatus, traktorius ir galimybę uždirbti. Atkūrę finansinius rezultatus, įmonės mokumą, mes galėsime šitą procesą baigti greičiau, negu yra planuojama pagal 4-erių metų scenarijų.
Pavyzdžiui, kai pats atėjau į bendrovę „AUGA group“ 2014 m., teko užbaigti restruktūrizacijos procesą, tai padarėme anksčiau laiko ir atsiskaitėme su visais kreditoriais, įskaitant ir obligacijų savininkus, kurie buvo įsigiję tuometinės „Agrowill group“ obligacijas.
Visi atgavo savo pinigus su visomis palūkanomis. Tada jos siekė 8 proc. per metus. Jos sugeneravo tikrai gerą grąžą investuotojams, kai akcijų rinkos buvo kritusios du kartus. Reikėjo išlaukti, neskubėti parduoti ir panikuoti. Tie kreditoriai, kurie nepanikavo ir išlaukė, visi atgavo savo pinigus. Tai mano patirtis iš 2014–2015 m. istorijos. Neabejoju, kad ir dabar taip bus. Mūsų įmonė tikrai turi galimybių uždirbti ir įgyvendinti šiuos įsipareigojimus visiems kreditoriams.
– Nuosavybės teise valdote 4,7 tūkst. hektarų dirbamos žemės, tai turbūt pardavę vien dalį šio turto galėtumėte atsiskaityti su kreditoriais, ar ne?
– Šis kelias irgi buvo svarstomas. Buvo skirtingi pasirinkimai: vienas – refinansuoti paskolas, kitas – parduoti dalį turto. Buvo ir galimi to turto pirkėjai, bet finansinių rezultatų nebuvimas kėlė daug rizikų atskiroms proceso dalims. Pirkėjams tos rizikos buvo nepriimtinos, todėl finansinių rezultatų atkūrimas leis mums procesą tęsti ir parduoti turtą, kaip yra suplanuota restruktūrizavimo plane. Tada galėsime atsiskaityti su kreditoriais, pirmiausia – obligacijų savininkais. Nes tas turtas (apie 2 tūkst. hektarų žemės) yra įkeistas, t. y. obligacijos yra užtikrintos turtu.
Palaukti metus ar dvejus to turto pardavimo galima. Registrų centro duomenimis, istoriškai žemės vertė kasmet auga apie 8 proc., o per tą laiką dar bus skaičiuojamos ir palūkanos. Juk žemės neįmanoma sugadinti, ji negali būti nemadinga, prarasti prasmę. Ji visada reikalinga ir tokia bus dar tūkstančius metų.
– Restruktūrizavimo plane esate įvardiję kelis žingsnius pelningumui didinti. Pirmiausia ketinate mažinti veiklos kaštus. Išties nustebau, kad turite net 162 dukterines bendroves. Nurodote, kad sumažinsite jų skaičių 60 vienetų. Galėtumėte papasakoti, kurias naikinsite, jungsite, kaip atrodys šis procesas?
– Pas mus yra daug, pavadinkime, istorinių įmonių, kurios atsirado vykdant įsigijimus. Pavyzdžiui, bendrovę „KTG Agrar“ įsigijome 2019 m. Iškart įsigijome keliasdešimt įmonių, dalis jų vykdė veiklą, kitos turėjo tam tikro turto, dėl kurio negalėjome jų uždaryti. Dabar visos šios įmonės, vykdant efektyvinimo planą, bus jungiamos, juridinių asmenų skaičius mažės. Veiklos bus konsoliduojamos arba apskritai uždaromos.
Visos šios įmonės, vykdant efektyvinimo planą, bus jungiamos, juridinių asmenų skaičius mažės.
Yra įvairiausių melioracijos įmonių, kurių projektai jau baigti. Jas reikia išregistruoti, sutvarkyti, likviduoti. Nors nepasakyčiau, kad veiklos neturėjimas turi labai didelius kaštus. Nereikia tikėtis, kad tai iš esmės pagerins įmonės rezultatus. Taip, tvarką reikia pasidaryti, bet tam iš pradžių dar reikia išleisti pinigų. Yra administraciniai kaštai.
Kai bėgi, labai daug darai, viskam dėmesio pradeda pritrūkti. Dabar vienas veiklas kuriam laikui užšaldžius (technologijų vystymo), galima koncentruotis į rezultatų maksimizavimą iš ilgalaikių grupės veiklų.
– Kitas žingsnis – dalies bendrovių valdomo turto pardavimas. Ką galite papasakoti apie tai?
– Norime parduoti valdomos žemės sklypus tam, kad galėtume juos nuomotis ir toliau dirbti juose.
Visoje įmonių grupėje dar kartą peržiūrėsime veiklas per efektyvumo vardiklį, bendroves ir ūkius, kurie nebūtinai gali būti mūsų įmonių grupės dalis. Galbūt ta įmonė galėtų efektyviau dirbti būdama mūsų kaimyno, kuris turi gerą ūkį, rankose. Kai kurios nestrateginės mūsų bendrovės galėtų būti parduotos dėl kitų didesnio veiklos efektyvumo.
Tačiau tai nėra kritinė situacija, kad parduotume čia ir dabar už bet kokią kainą. Ieškosime sprendimų, kurie leistų rasti geriausią pirkėją mūsų turtui. Iš to galėsime atsiskaityti su kreditoriais.
Tai nėra kritinė situacija, kad parduotume čia ir dabar už bet kokią kainą.
– Iš plano supratau, kad turite keturis didžiausius kreditorius, tai – „PayRay Bank“, Pagalbos verslui fondas, „Audifina“ ir „OP Finance“. Ar galėtumėte papasakoti, kaip atsirado įsiskolinimai kiekvienam iš jų?
– „OP Finance“ įsipareigojimai nėra reikšmingi, palyginti su kitų kreditorių, už jų slypi keliasdešimt tūkstančių eurų vertės automobilių lizingai.
Su „PayRay“ dirbame jau seniai, nuo tada, kai jie rinkoje žengė pirmuosius žingsnius ir dar tik siekė banko statuso. Naudojomės jų faktoringo paslaugomis, iki šiol turime skirtingų jų produktų ne tik „Augo group“, bet ir kitose grupės įmonėse.
„Audifina“ yra 20 mln. eurų žaliųjų obligacijų emisijos patikėtinis, kuris atstovauja obligacijų savininkų interesams. Tai yra didelis ratas investuotojų, kuriems nuosavybės teise priklauso jų įgytos obligacijos ir kiekvienas restruktūrizavimo plane turės svarbų balsą. Dabar planas yra tik projektas. Jame reikės atliepti kreditorių interesus. Tai nėra įmonės sprendimas, tai kreditorių sutarimas. „Audifinai“ atstovauja per kelis šimtus investuotojų.
Įsiskolinimas Pagalbos verslui fondui buvo obligacijų emisija, per tai gavome finansavimą savo žaliosioms iniciatyvoms. Pirkome biometano gamybos įrenginius, ta įranga dabar įkeista šiam fondui.
Dėl jų pagalbos galėjome nestabdyti savo žaliųjų investicijų, kurios dabar jau veikia ir gamina biometaną. Jį parduodame eksporto rinkose. Tai buvo naujos veiklos, kurių komercinio atsiperkamumo įrodyti kitiems negalėjome. Tai buvo svarbus ir reikalingas produktas, kurį suteikė Pagalbos verslui fondas (dabar jis prijungtas prie nacionalinio plėtros banko ILTE).
– Sutiktumėte, kad išplatinti 20 mln. eurų obligacijų emisiją buvo klaida?
– Nebuvo taip, kad tuos 20 mln. eurų išleidome traktoriams. Labai didelė dalis, apie 13 mln. eurų, buvo skirta bankų paskoloms refinansuoti. Tuo metu buvo ir trumpesnio, ir ilgesnio laikotarpio, o gavome ilgalaikio skolinimosi instrumentą.
Prieš 5-erius metus verslo aplinka mūsų ekologinei žemdirbystei labai skyrėsi. Lietuvoje kaštai šovė į viršų, augo atlyginimai, o ekologinė žemdirbystė reikalauja smarkiai daugiau rankų darbo negu chemizuota. Šios kaštų dedamosios pabrango kartais.
Lietuvoje kaštai šovė į viršų, augo atlyginimai, o ekologinė žemdirbystė reikalauja smarkiai daugiau rankų darbo negu chemizuota.
Deja, dėl karo Ukrainoje, kilusios energetinės krizės prieš tai 10 metų augęs ekologijos vartojimas sustojo ar net pakrito. Žmonės Vakaruose, senosiose Europos rinkose, pradėjo mažiau vartoti mūsų ekologinės produkcijos, ėmė pirkti daugiau konvencinio pieno. 10 proc. susitraukimas yra labai reikšmingas. Anksčiau tokiu pagreičiu augdavo, o dabar susitraukimas į priešingą pusę atvėrė 20 proc. rinkos rėžį, kuriame visi gamintojai bando parduoti.
Ekologinių produktų kainos labai priartėjo prie konvencinių, standartinių produktų kainų, kai derlius skiriasi smarkiai – 70 ar 80 proc. Pavyzdžiui, savo ekologiškais kviečiais turėjome prekiauti tokiomis pačiomis kainomis kaip 2015–2016 metais.
Kai pastarąjį kartą (2024 m. rugsėjį) sumažinome savo EBITDA (angl. Earnings Before Interest, Taxes, Depreciation and Amortization, liet. pelno prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją) prognozę, tai padarė mums meškos paslaugą. Iš bankų ir kitų kreditorių sulaukėme prašymų atsiimti savo pinigus, visi norėjo būti pirmi.
Tas judėjimas privertė įmonę prašyti palaukti, pradėti restruktūrizacijos procesą, kuris leidžia su visais susitarti vienodai. Iki to kiekvienas bandė pasiimti pirmas, kad kiti negautų. Restruktūrizacijos tvarka yra prižiūrima teismo, nebėra spaudimo, nes tai nieko nekeičia.
Iš tikrųjų dėkoju tiems, kurie nieko nedaro. Nieko nedarymas kartais yra pagalba, kitaip nei neigiamas veikimas. Jeigu didžioji dalis kreditorių, su kuriais dabar, deja, negalime atsiskaityti, kaip yra parašyta mūsų sutartyse, protingai palauks ir leis atsikurti savo mokumą, finansinius rezultatus, visi atgaus savo pinigus su visomis palūkanomis ir pan.
Nieko nedarymas kartais yra pagalba, kitaip nei neigiamas veikimas.
Visiems reikia turėti supratimą, kad „AUGA group“ yra didelis organizmas, daug įmonių, žmonių dirba, negalima bandyti ištraukti iš vis dar važiuojančio vežimo stipinų. Bent vieną ištrauksi ir jis jau nebevažiuos.
– Vien per pastaruosius metus bendrovės „AUGA group“ akcijų kaina nukrito maždaug 75 proc. Kokių reakcijų sulaukėte iš smulkiųjų arba kitų stambesnių „AUGA group“ akcininkų – Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko ir Žilvino Marcinkevičiaus?
– Norėčiau atsiprašyti visų akcininkų, kad ta kaina taip nukrito ir jų turtas šiandien yra nuvertintas. Man vienodai svarbūs ir didieji, ir mažieji akcininkai – „AUGA group“ turi bent kelis tūkstančius akcininkų. Noriu pasakyti, kad įmonės vertė nedingo. Tas vertės nukritimas yra nulemtas baimės, kad viskas gali pražūti. Bet juk kaip nukrenta, taip gali ir pakilti.
Neturime nuolatinių diskusijų šia tema, bet, žinoma, situacija yra nepriimtina visiems akcininkams. Tačiau turime žiūrėti, ką galime nuveikti. Įmonės veiklos tęstinumas yra akcininkų interesas. Blogiausiu variantu kreditoriai pirmieji atgauna pinigus, o akcininkai – paskutiniai, jeigu dar kažkas lieka.
Restruktūrizavimo procesas buvo palaimintas didelės dalies akcininkų, už jį balsavo daugiau nei 80 proc. akcijų valdytojų. Ne vien mano balsais jis priimtas. Ar laimingi gali būti akcininkai, kai vertė nukrito tiek?
– Kaip pats priėmėte šį turto nuvertėjimą? Juk valdote kontrolinį grupės akcijų paketą.
– Tokio klausimo sau nebuvau uždavęs. Bet lygiai taip pat, kaip ir bet kuriam kitam akcininkui, situacija nėra maloni. Tiesa, juk iš tų akcijų negyvendavai, ta vertė niekaip nesusijusi su kasdiene veikla. Tai tik atsakomybės klausimas, kad akcininkai galėtų realizuoti savo turtą aukštesne verte.
Aš, kaip strateginis investuotojas, negaliu šių akcijų pardavinėti, iš jų pasidaryti asmeninių investicijų. Mažiesiems investuotojams kursas labai svarbus, nes tą dieną jie gali nuspręsti parduoti ir kažką už tuos pinigus nusipirkti. Skirtumas – nusipirkti du kartus daugiau ar du kartus mažiau.
Mažiesiems investuotojams kursas labai svarbus, nes tą dieną jie gali nuspręsti parduoti ir kažką už tuos pinigus nusipirkti.
Manau, privatiems investuotojams situacija yra skaudesnė. Šiuo metu kartu su komanda koncentruojamės į tai, kaip grąžinti įmonę į viršų, o ne verkti ir sakyti, kad mano turtas tiek sumažėjo.
– Kaip tapote „AUGA group“ vadovu? Įmonė 2006 m. tapo akcine bendrove, o iki 2016 m. vadinosi „Agrowill Group“. Koks buvo jūsų vaidmuo šių pokyčių metu?
– Aš savo istoriją dėlioju nuo 2014 m. Pats grybų verslu („Baltic Champs“) užsiimu nuo 1994 m. Tie grybai tebeauga, net ir pirmieji darbuotojai dar dirba. Žmogus, kuris pirmasis ėjo ten grybų pjauti, su manimi dar tebėra. Labai džiaugiuosi dėl to.
2012 m. pirmą kartą investavau į žemės ūkio bendrovę su tikslu, kad grybų substratus būtų galima įtraukti į uždarą ciklą, kad būtų galima ant jo auginti daržoves. Tai buvo idėja, kaip grybų verslą padaryti labiau integruotą, gauti vertės iš atliekų (antrinių žaliavų).
Tada teko susipažinti su ekologiškomis technologijomis, kad maistas būtų švarus. Tai man imponavo ir tada teko suvokti, kad darant visą uždarą ciklą per ekologijos prizmę, reikalinga tam tikra sėjomaina. Dar reikalingi žolynai, kuriuose reikia išnaikinti daugiametes piktžoles. Tam reikia turėti gyvulių. Taip susidaro visas žemės ūkio ciklas.
„Agrowill group“ tuo metu buvo restruktūrizacijos stadijoje. Akcijos buvo pigios, atrodė, pigi įmonė, o ji turėjo gyvulininkystę, daug žemės plotų ir pan. Idėja buvo, kad „Baltic Champs“ galima jungti su daug didesniu dariniu (24 tūkst. hektarų) ir ekologijos modelį padaryti sėkmingą dideliu mastu. Toliau tą žaliavinę produkciją būtų galima perdirbti ir eksportuoti kaip žaliavinius produktus. Turint didelę gamybą, gali padaryti tai. Tokia buvo pagrindinė verslo idėja.
Tada tapau kontroliuojančiu akcininku, partneriu, kuris brėžė visą strateginę kryptį. Dabar ekologinė žemdirbystė sudaro apie 50 proc. mūsų dirbamų laukų. Beje, juose ketiname pradėti naudoti digestatą – trąšas, kurios turėtų trečdaliu pagerinti dirbamų laukų derlingumą.
– Galėtumėte pakomentuoti gruodį įvykusį sandorį, kai savo akcijų už 522 tūkst. eurų pardavėte įmonei „Proksima zeta“?
– Tai asmeninis sandoris, nesusiję su „AUGA group“, kurio negaliu plačiau komentuoti nei skelbta akcijų biržoje. Galiu tik priminti, kas buvo parašyta per biržą išplatintame pranešime, kad jos buvo parduotos be mano valios. Tai atsitiko ne mano sprendimu.
– Tai susiję ne su įmone, o su jūsų asmeniniais finansais, asmeniniu gyvenimu?
– Čia mano asmeninis gyvenimas ir su „AUGA group“ veikla šis sandoris niekaip nesusijęs. Mano valdomas paketas sumažėjo nuo 55 proc. iki 49 proc. Esminio pokyčio neįvyko.
– Kuri verslo dalis šiuo metu sėkmingiausia: augalininkystė, gyvulininkystė, grybų auginimas, galutiniams vartotojams skirti produktai?
– Viena svarbiausių dabartinės maisto rinkos tendencijų – palankios pieno kainos. Galutinė eilutė priklauso nuo pajamų ir išlaidų skirtumo. Išlaidos visą laiką auga, nes yra infliacija, bet pieno kainos šiandien yra tikrai geros, istorinėse aukštumose. Iš pieno dabar gerai uždirbame, nes kaina per pusę metų pabrango pusantro karto. Be to, sugebame užsitikrinti premiją, už ekologišką pieną, kurios prieš metus dar negaudavome.
Iš pieno dabar gerai uždirbame.
Tikiuosi, minėta tendencija išliks. Nes anksčiau būdavo neadekvatu tą pieną gaminti už 30 ar 40 centų. Supraskite, jei karvė vidutiniškai Lietuvoje duoda 22 litrus per dieną, o gauni 10 eurų pajamų (ne pelno) per dieną iš gyvulio, tai yra neadekvatu.
Augalininkystėje intensyviai ruošiamės naujam sezonui. Matome, kad už lango labai šilta žiema, kuri mūsų pasėlius veikia teigiamai. Numirkimų šiemet bus mažiau. Pasėlių kokybė gera, kito sezono grūdų kainos gana geros, todėl lūkestis yra pozityvus.
– Ar jau numanote, kokia dalis grupės darbuotojų neteks darbo?
– Pas mus, priklausomai nuo sezono, dirba apie 1,2 tūkst. darbuotojų. Vilniuje dirba apie 40 žmonių, o didžioji dalis kolektyvo – regionuose. Iš vienos pusės, socialinis elementas mūsų bendrovėje yra labai svarbus. Daug darbuotojų yra ilgamečiai, man labai rūpi, kad jie darbą išlaikytų ir nepatirtų streso būdami priversti vėlesniame amžiuje vėl iš naujo ieškoti darbo.
Stengiamės naikinti tik tas pozicijas, kurios yra tikrai nebūtinos. Etatai buvo naikinami technologijų vystymo bendrovėse, bet jų nėra daug. Visose gamybinėse veiklose (prie pieno ar augalininkystės) didžioji dalis žmonių išlaikė ir išlaikys savo darbo vietas.
Tikėkimės, kad restruktūrizacija bus sėkminga. Jei nebus, tada 1,2 tūkst. žmonių Lietuvos regionuose gali prarasti darbą. Klausimas, ar jis atsirastų kitoje vietoje.
Be to, juk aplink yra aptarnaujanti infrastruktūra: vežėjai, tiekėjai. Yra daug mažų įmonių, kurios dirba tiekia paslaugas „AUGA group“. Jiems irgi reikia mūsų sėkmės, kad jie galėtų išsaugoti savo verslus.
Minimizuoti darbo vietas stengiamės valdymo įmonėse. Žmonių rotacija vyksta ir taip, žiūrime, ar negalime perskirstyti pareigas, pasidalinti pareigybėmis. Pačioje pagrindinėje „AUGA group“ bendrovėje per metus sumažėjome apie 30 proc. Tai nėra susiję su restruktūrizacija, palaipsniui mažiname veiklos kaštus jau nuo 2024 m.
Dabar skaičiuojame, kad 2024 m. savo veiklos kaštus būsime sumažinę daug daugiau, nei skelbėme savo biudžetuose 2023 m. rudenį. Planavome sumažinti 2 mln. eurų, o pavyko beveik 3 mln. eurų.
– Traktorius „AUGA M1“ – ar ketinate šį projektą tęsti ir jei taip, ko iš jo tikitės?
– Tai turėjo būti dar viena komercinė bendrovės veikla. Norėjome gaminti ne tik sau, bet ir eksportuoti tvarias technologijas į pasaulį. Šiuo etapu komercializavimo veikla yra stabdoma, atsisakome idėjos investuoti į tai.
Dabar turime pagaminę tris traktorius ir su jais dirbame žemę. Norime juos toliau eksploatuoti, tobulinti, kad jie galėtų žemės darbus atlikti kokybiškai.
Klimato kaita yra, vėl buvo šilčiausi metai. Mes, kaip visuomenė, nuėjome nuo šios problemos, nes yra karas, energetinės krizės, politikų kaita, populistų atėjimas. Bet ta problema niekur nedingo, tik didėja. „AUGA group“ ieškojo galimybės vienoje taršiausių veiklų – žemės ūkyje, kuris pasaulyje sukelia 24 proc. anglies dvideginio emisijų – dirbti tvariau.
Galbūt laikas mums dar neatėjo, gal šiek tiek aplenkėme visus su savo požiūriu. Tačiau technologijų vertė niekur nedings, turime patentus, apsaugą nuo vagysčių. Manome, kad gal ne šiandien, bet ateityje mūsų indėlis turės vertę ir akcininkams.
– Kodėl restruktūrizavimui reikia 4-erių metų?
– 4-erių metų laikotarpis yra maksimalus leidžiamas įstatymuose. Su kiekviena kreditorių grupe tariamės atskirai. Susitarus bus veiksmai, kurie nebūtinai tęsis visus 4-erius metus. Vieni bus po metų, kiti – po dvejų. 4-eri metai skirti atsiskaityti su visais kreditoriais.
