Informacija apie rekordinius komercinių bankų pelnus sutapo su pranešimais apie didinamas paslaugų kainas ir uždaromus skyrius. Ar normalu sunkinant paslaugų prieinamumą jas branginti? Pokalbis apie tai – laidoje „Dienos tema“ su Lietuvos banko valdybos nariu Simonu Krėpšta.
– Pone Krėpšta, sausio pradžioje Lietuvos banko valdybos pirmininkas šitą situaciją pavadino komercinių bankų godumu. Lietuvos bankas daro ką nors ar planuoja daryti, kad tą godumą pažabotų?
– Iš tiesų, tam tikrų įkainių didinimas šiame kontekste, kai bankų pelningumas išties yra didelis, vienas didesnių Europos Sąjungoje, natūraliai kelia klausimų visuomenei, kelia klausimų ir mums. Galima konstatuoti, kad tokie veiksmai rodo bankų socialinės atsakomybės stoką ir klausimas, aišku, ar mes kaip priežiūros institucija ką nors darome ir galime padaryti.
Be jokios abejonės, mes gyvename rinkos ekonomikoje, kurioje kainos tiesiogiai nėra reguliuojamos. Tačiau mes turime tam tikrų įrankių ir juos naudojame. Vienas iš tų įrankių, kurį galima būtų paminėti, – metų pradžioje pasiūlėme peržiūrėti vadinamąjį bazinį pagrindinių mokėjimo paslaugų krepšelį, kuriam jau pritarė Vyriausybė. Žmonės galės gauti pagrindines mokėjimo paslaugas už vieną eurą per mėnesį, o socialiai pažeidžiami asmenys galės gauti už pusę kainos.
Tai bus tam tikras mūsų įsitikinimų inkaras, kuris padės pristabdyti tam tikrus, kartais nepamatuotus ir socialiai neatsakingus bankų sprendimus. Praėjusiais metais, be abejo, taip pat matydami, kad bankų pelningumas gali būti iš tiesų rekordinis dėl susidariusios situacijos, augančių palūkanų, didelio bankų likvidumo, pasiūlėme įgyvendinti bankų solidarumo įnašo sprendimą, kuriam taip pat buvo pritarta tiek Vyriausybėje, tiek Seime.
Jis galiojo praėjusiais metais, generavo valstybės biudžetą gynybos reikmėms – 250 milijonų eurų. Jis galioja ir šiais metais, turėtų generuoti daugiau kaip 200 milijonų eurų ir stiprinti šalies gynybą. Taip pat pasiūlėme sprendimą dėl fiksuotų palūkanų, nes Lietuvoje, kaip žinome, dominuoja kintamos palūkanos tiek būsto paskolų, tiek ir paskolų verslui. Manome, kad bankai iš tiesų privalėtų siūlyti du variantus žmonėms – tiek kintamas palūkanas, tiek fiksuotas – ir tada žmogus pasirinktų. Tokį pasiūlymą esame pateikę Finansų ministerijai. Tikėkimės, jis pasieks Seimą šią Seimo sesiją.
Na, ir apskritai siekiame pateikti kuo daugiau informacijos Lietuvos banko tinklalapyje, kad žmonės galėtų palyginti įkainius, galėtų palyginti indėlių palūkanų normas atskiruose komerciniuose bankuose ir iš tiesų priimti sprendimus palikti banką, kuris netenkina, ir taip sustiprinti konkurenciją ir sudaryti tam tikrą spaudimą bankų sektoriuje.
– Lietuvos bankas, be kita ko, yra atsakingas už tai, kad ta konkurencija rinkoje būtų. Ar jūs galėtumėte nuoširdžiai pasakyti, kad šiandien bankai Lietuvoje konkuruoja dėl klientų, daro viską, kad jiems būtų geriau, o klientas yra laisvas išeiti iš banko ir pasirinkti kitą?
– Na, konkurencija, be abejo, yra ir Konkurencijos tarybos, jeigu kalbėtume apie konkurencijos pažeidimus, laukas, mes esame priežiūros institucija. Bet jokios abejonės, dėl visuomenės intereso visais būdais siekiame, kad ta konkurencija bankų sektoriuje didėtų. Ir vėlgi, čia situacija, [kai] turbūt būtų galima pažiūrėti kaip į pusiau pilną ar pusiau tuščią stiklinę ir, be abejo, bankų sektorius yra koncentruotas Lietuvoje.
Didieji bankai sudaro didelę rinkos dalį, tai vienas labiausiai koncentruotų bankų sektorių Europos Sąjungoje. Taip yra ir kitose, deja, mažose valstybėse. Kita vertus, Lietuvoje turime 18 bankų: ir didesnių, ir vidutinio dydžio, ir mažesnių. Ir matome, kad, pavyzdžiui, būsto paskolų segmente konkurencija auga, mažėja maržos, pavyzdžiui, būsto paskolų maržos prieš porą metų buvo 2,4 proc., šiuo metu jos yra 1,6 proc. Tai yra sumažėjimas maždaug trečdaliu. Tai rodo, kad ta konkurencija stiprėja, bet, be abejo, ne tokiais tempais, kaip turbūt visi nori.
– Ekonomistas Romas Lazutka įtaria, kad Lietuvos bankas nėra suinteresuotas aktyviau ginti klientų todėl, kad Lietuvos banko valdybos pirmininko ir valdybos narių, tai ir jūsų, atlyginimai priklauso nuo finansų sektoriaus atlyginimų ir to, kaip jiems sekasi. Ar šitie įtarimai turi pagrindo? Nes tos sąsajos yra ganėtinai tiesioginės ir kai matai vartotojų skundus, tie įtarimai atrodo turintys pagrindo.
– Mes, siekdami visuomenės intereso, stengiamės vykdyti savo funkciją, kaip galima geriau atlikti tuos veiksmus, kurie padėtų spręsti problemas. Mano minėti konkretūs pavyzdžiai, aš tikiu, įrodo mūsų veiksmus ir parodo jų rezultatyvumą. Tai ir solidarumo įnašo pasiūlymas, kuris per dvejus metus generuos apie 500 milijonų eurų papildomų pajamų į valstybės biudžetą, į gynybos stiprinimą. Tai yra gana didelė suma. Tai, be abejo, ir pasiūlymas dėl fiksuotų palūkanų, ir kiti pasiūlymai dėl bazinio krepšelio, ir apskritai kiti veiksmai. Man atrodo, veiksmai kalba už save. Be abejo, kiekvienas gali pats įvertinti kiekvienos valstybinės institucijos veiklą ir jos efektyvumą.
– Kai kurie bankai, keisdami mokėjimų planus, įtraukia ir papildomų paslaugų ir tuo argumentuoja, kodėl tas planas turėtų būti didesnis. Pavyzdžiui, draudimas. Nors žmonės socialiniuose tinkluose nesupranta, kodėl bankas turėtų teikti tokias paslaugas, nes jeigu tu jų nori, eini ir kreipiesi į draudikus. Ar Lietuvos bankui nekliūva, kad įkainių didinimas grindžiamas paslaugomis, kurių bankas apskritai neturėtų teikti?
– Kaip ir minėjau, apskritai tiesioginis įkainių didinimas šiame šiandieniniame kontekste, kai bankai veikia itin pelningai, yra ne kas kita kaip socialinės atsakomybės stoka. Dar galime pridėti ir tam tikrus planus galbūt uždaryti skyrius regionuose. Tai vėlgi yra pavyzdys, kurį galėtume vertinti neigiamai.
O kalbant konkrečiau apie įvairius krepšelius, paslaugų krepšelius, kuriuos siūlo bankai, tai, be abejo, jie turi laikytis įstatymų, jie turi pranešti žmonėms apie pokyčius iš anksto, kad žmonės galėtų nepriimti tokio pasiūlymo, galėtų atsisakyti jo, pasirinkti jiems tinkamą krepšelį. Ir jeigu tokių pažeidimų yra, be abejo, mes į tai reaguojame ir reaguosime ateityje.
– Beveik visi pilnamečiai asmenys neturi pasirinkimo naudotis banko paslaugomis ar ne, jie privalo naudotis. Ir dalis jų klausia, ar yra adekvatu, kad už tai, jog nori išsigryninti savo atlyginimą, savo pinigus, važiuoji prie bankomato, yra taikomos kažkokios ribos, kiek tų grynųjų pinigų gali išsiimti?
– Vėlgi čia priklauso nuo banko ir nuo konkretaus banko pasiūlyto krepšelio. Yra įvairių variantų ir vienas siūlo iki 500–600 eurų nemokamą išgryninimą, kiti siūlo tam tikrus krepšelius, kur yra didesnis limitas – 1000 eurų, 2000 eurų. Taip, be jokios abejonės, visi mes suprantame, kad bankų pasiūlymai turėtų būti adekvatūs ir kainų pokyčiai, be abejo, irgi turėtų būti adekvatūs. Ir tuo metu, kai bankų pelningumas yra labai didelis, taip didinti tam tikrus įkainius, be abejo, nėra turbūt teisingas bankų sprendimas žiūrint į ilgalaikę perspektyvą.
Nes tas įsipareigojimas ir siekis maksimizuoti akcininkų pelną yra kiekvieno verslo tikslas, kita monetos pusė visada yra įsipareigojimas klientui, vartotojui ir, jeigu vartotojas bus nepatenkintas ilguoju laikotarpiu, bankai praras klientų ir nukentės akcininkai.
– Bet, pone Krėpšta, kaip bankas gali prarasti klientų, jeigu privaloma atlyginimą pervesti arba atlyginimą gauti į banko sąskaitą? Todėl žmonės ir klausia, ar taip nėra mėginama riboti grynųjų pinigų apyvartą, nes Europos Centrinis Bankas deklaruoja, kad tai yra laisvės, nepriklausomybės, įtraukties, vertės kaupimo teisėta atsiskaitymo valiuta ir dabar žmogus turi mokėti už pinigų, kurių jis, jeigu turėtų pasirinkimą, į banką iš viso gal nebūtų dėjęs, išgryninimą?
– Kaip ir minėjau, Lietuvoje veikia 18 bankų ir tikrai tie 18 bankų taiko skirtingą kainodarą ir skirtingus išgryninimo limitus. Žmonėms tikrai būtų verta pagalvoti ir pakeisti banką, jeigu netenkina dabartinio banko įkainiai ar kitos paslaugos. Yra 18 bankų, vieni yra didesni, yra vidutinio dydžio, kiti yra mažesni, bet ne du bankai veikia Lietuvoje.
Kita vertus, yra ir 60 kredito unijų, kurios taip pat teikia visas pagrindines bankines paslaugas, sąskaitą atidaro ir tikrai į ją galima gauti atlyginimą. Tai tikrai siūlome gyventojams pagalvoti ir apie tai, pavyzdžiui, sąskaitos keitimas yra palyginti paprastas, užtenka panašiai kaip ir mobiliojo ryšio operatoriaus keitimo metu nueiti į banką ar kredito uniją, į kurią norėtų žmogus pereiti, ir tada sąskaita bus perkelta.
– Na, norint nueiti į banką, kai kurie sako, reikia užsiregistruoti kaip pas ministrą. Lietuvos bankas prieš porą metų gavęs skundus planavo atlikti tyrimą, bet situacija tarsi ir nepakitusi. Ar Lietuvos bankas neturi svertų, kaip padaryti tas paslaugas prieinamesnes? Ypač tiems, kurie gyvena ne didmiesčiuose.
– Tiesioginio teisinio instrumento reguliuoti atskirų bankų darbo laiką mums nėra suteikęs Seimas, tačiau mes atlikome, kaip ir minėjote, tyrimą ir analizę, ir pateikėme rekomendacijas ir išvadas bankų sektoriui. Iš tiesų pareikalavome iš jų suteikti galimybę, ypač socialiai remtiniems žmonėms, turėti galimybę pasinaudoti bankų paslaugomis ir be registracijos. Mūsų žiniomis, tokios galimybės yra sudaromos tuose skyriuose, bet jeigu yra priešingai, tai, be abejo, mes vertintume tokią informaciją ir reaguotume.
