Netoli Luvro, pačioje Paryžiaus širdyje, įsikūrusio Prancūzijos banko požemiuose giliai po žeme saugoma tūkstančiai tonų Prancūzijos ir kitų šalių aukso. Čia, didžiausioje pagal dydį saugykloje pasaulyje, iki Lietuvos nepriklausomybės buvo saugojamas ir Lietuvos auksas. Jo prancūzai niekada nesutiko atiduoti sovietams, nors šie bandė užgrobti ir apgaule.
Ten, kur guli per 120 milijardų eurų vertos šalių aukso atsargos, niekas negali patekti, todėl Prancūzijos banko istorijos ir archyvų departamento vadovas Arnaudas Manas kviečia apsilankyti ne taip giliai esančioje saugykloje. Joje saugomos vertingos istorinės banko brangenybės, bet patekti čia taip pat nelengva.
7 tonų durys
Praėję detalią apsaugą stovime prieš pusės metro pločio saugyklos duris. A. Manas, įteikdamas raktų ryšulėlį, siūlo pabandyti jas atrakinti. Iššūkis nelengvas, iš pradžių reikia rasti paslėptą rakto skylutę, tada tinkamą raktą. Radus tinkamą, pasukus jį kelis kartus į kairę durys vis tiek neatsidaro.
„Pabandykite paieškoti kito rakto“, – siūlo jis.
Vėl išbandžius kelis raktus kartu randame tinkamą ir pagaliau keletą kartų pasukus durys atsiveria.
Jos beveik tonos svorio. Tačiau tai juokai, palyginti su durimis dar giliau po žeme, kur saugomas valstybių auksas, juokiasi A. Manas.
„Tai labai mažos durys, vien pirmosios durys giliai požemiuose sveria 7 tonas. Tačiau jos puikiai suprojektuotos, pastumti jas galima vienu pirštu, pats bandžiau ir man tikrai pavyko“, – juokiasi jis.
Nors šioje saugykloje įrengta paroda, kur galima pamatyti istorines Napoleono laikų monetas ir kitas vertybes, A. Manas atskleidžia – čia nevykdomos net užsakytos ekskursijos, todėl turime išskirtinę galimybę. Tuo metu valstybių aukso klodai guli maždaug 27 metrų gylyje.
„Kad geriau įsivaizduotumėte, pagalvokite apie devynaukštį namą, nuleistą žemyn“, – siūlo jis.
Daugiau nei 9 pragaro ratai
Ši Prancūzijos banko saugykla veikti pradėjo 1927-aisiais, po trejų metų dieną ir naktį vykusių statybų.
„Statyti ją nuspręsta po Pirmojo pasaulinio karo, nes Prancūzija ir kiti centriniai bankai suprato, kad artilerija gali nušluoti viską, taigi reikia patikimo seifo giliai po žeme. Ši saugykla pagal savo dydį yra didžiausia pasaulyje, hektaro ploto“, – sako A. Manas.
Į saugyklą 27 metrų gylyje šiandien gali patekti vos keli žmonės, kalbama, kad žemyn leidžiamasi keičiant dviejų lygių liftus, be didžiulių fizinių barjerų įdiegtos moderniausios biometrinės sistemos, tačiau kaip yra realybėje – niekas nežino.
„Tai valstybės paslaptis“, – šypteli A. Manas. Kaip ir valstybės paslaptis, kokios šalys patikėjusios bankui saugoti savo aukso atsargas.
Išskirtinį leidimą aplankyti saugyklą prieš šimtmetį gavęs garsus rašytojas Stefanas Zweigas prisiminimuose rašė, kad jei Dantės pragare buvo 9 pragaro ratai, tai čia jų kur kas daugiau.
Viršutinėje saugykloje, kur dabar esame, eksponuojamas vienas gryno aukso luitas. Šiuo metu vien jo vertė apie 800 tūkst. eurų, o giliau po žeme tokių luitų tūkstančiai, iš viso apie 2500 tonų aukso.
„Kiekvienas luitas turi nurodytą prabą, serijinį numerį, spaudą“, – rodo į už stiklo eksponuojamą luitą. Ir atskleidžia, kad šio 999,9 prabos aukso luitas toks minkštas, kad galima nagu įbrėžti, ir nors nedidelis – sunkus, dėl didelio tankio sveria daugiau nei 12 kilogramų.
Todėl juokiasi, kad filmai, kuriuose vagys neša maišus aukso luitų – netiesa, tikrovėje 5–6 luitus specialiais neštuvais gabena du vyrai.
Lietuva bankui patikėjo 182 luitus
Nuo 1932-ųjų daugiau nei dvi tonas aukso – iš viso 182 luitus – bankui saugoti patikėjo ir Lietuva, rodo tuomečio Lietuvos banko laiškus su prašymais juos laikyti.
„Tada Volstrytą ištiko krachas, Jungtinių Valstijų ekonomika smuko, o 1931-aisiais iš aukso standarto pasitraukė ir Didžioji Britanija, todėl svarai sterlingų labai svyravo. Vienintelė tvirta ir saugi valiuta buvo Prancūzijos frankas, kuris buvo susietas su auksu, todėl Lietuva nusprendė savo auksą laikyti Paryžiuje“, – pasakoja jis.
Nuo tada iš saugyklos buvo išvežtas tik kartą – prieš pat Antrąjį pasaulinį kartą kartu su visu čia laikytu auksu. Prancūzai baiminosi nacistinės Vokietijos okupacijos ir turto užgrobimo.
„Tai buvo didžiulė operacija laivais. Jūsų auksas buvo išgabentas per Bordo uostą į Afriką, 1940-ųjų birželį jis jau buvo Dakare, o liepą buvo nugabentas dar toliau į žemyninę Afriką, nes tada tai buvo Prancūzijos kolonija“, – rodo žemėlapyje.
Operacija buvo itin sėkminga, per ją pamesti vos keli luitai, todėl po Antrojo pasaulinio karo auksas, kartu su Lietuvos rezervais, grįžo į Paryžių, kur buvo saugiai laikomas iki pat nepriklausomybės. Nors sovietai bandė jį užgrobti ne kartą.
„Bandė jau 1940-aisiais, taip pat 1945-aisiais, iškart po karo, tada 1948, 1968, 1971 ir dar ne kartą, – vardija. – Bet mes visada jiems atsakydavome: atsiprašome, negalime jums jo atiduoti, jūs nesate teisėtas savininkas.“
Ypač intensyviai, nujausdamas artėjantį Sovietų Sąjungos žlugimą, bandė M. Gorbačiovas, kuris vedė ilgas derybas su tuomečiu Prancūzijos vyriausybės vadovu Jacquesu Chiracu. Tačiau Prancūzija nepasidavė.
„Laikėmės tarptautinės teisės, demokratijos vertybių. Be to, išlaikėme tikėjimą Lietuva, juk ir istorija rodo, kas nutinka vieną dieną, vėliau viskas gali apsiversti. Prancūzijos vyriausybė niekada nepripažino Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą teisėtumo“, – sako A. Manas.
1992-aisiais visas prieškariu Prancūzijai patikėtas Lietuvos auksas grįžo namo, jį vasario 14-ąją perdavė tuometis banko vadovas Jacquesas Larosière.
„Didžiuojamės, kad galėjome grąžinti jums lygiai tuos pačius 182 aukso luitus, kuriuos mums buvote patikėję saugoti 60 metų“, – šypsosi A. Manas.
Lietuvos auksą taip pat išlaikė ir grąžino Šveicarija, Didžioji Britanija grąžino tokį patį kiekį, bet neoriginalių luitų, o už Švedijoje laikytą ir sovietams atiduotą auksą gauta piniginė kompensacija. Šiuo metu Lietuva savo atsargas laiko Anglijos banko saugyklose.
