Verslas

2018.04.27 12:28

Žaliųjų organizacijos siekia drabužių brangimo: ko tikėtis iš gamintojų?

Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt2018.04.27 12:28

Pasaulinės žaliųjų organizacijos siekia spausti drabužių gamintojus juose naudoti mažiau taršias medžiagas ir taip didinti produkcijos kainą, manydamos, kad tokiu būdu mažės beatodairiškas vartojimas bei tarša. Tačiau žiedinės ekonomikos, tekstilės technologijų specialistai LRT.lt sako, kad gamintojai gali išvengti poreikio kelti galutinio produkto kainą. Tai, kad galutinė produkto kaina dėl įsipareigojimų mažinti taršą neaugs, LRT.lt tikina ir drabužių tinklas „H&M“.

Po savaitgalį vykusios aplinkos tvarkymo akcijos „Darom“ paaiškėjo – Lietuva nėra išskirtinė pasaulyje, čia tarp dažniausiai pasitaikančių atliekų – tekstilės gaminiai. Tai LRT RADIJUI patvirtino akcijos „Darom“ vadovė Austė Juozapaitytė.

„Akcijos metu šiemet surinkta apie 1,5 tonos atliekų. Iš akcijos dalyvių girdėjome, kad randama labai daug tekstilės. Visame pasaulyje tekstilė yra tarp didžiausią dalį sudarančių atliekų rūšių. Buvo rasta ir nemažai besimėtančių batų“, – pažymi A. Juozapaitytė.

Drabužių pramonė išskiria daugiau šiltnamio efektą sukuriančių dujų per metus nei visi tarptautiniai skrydžiai ir laivyba kartu sudėjus, rašo deutschewelle.com.

Per pastaruosius 15 metų drabužių pardavimai visame pasaulyje padvigubėjo, kai tuo metu vidutinis drabužio dėvėjimo laikas dramatiškai sutrumpėjo – drabužiai dažniausiai spintose neužsibūna ilgiau nei metus. Iki šiol didžioji dalis senų drabužių keliaudavo į Azijos ir Afrikos šalis, tačiau keletas Rytų Afrikos šalių neseniai pranešė nebenorinčios gauti senų drabužių.

Norėtų, kad drabužiai brangtų

Tarptautinės aplinkos apsaugos organizacijos „Greenpeace“ tekstilės ekspertė Kirstina Brodde deutschewelle.com sako, kad senų drabužių perteklius yra tikrosios problemos – greitosios mados simptomas.

Vartojame per daug ir per greitai, o tokį neatsakingą vartojimą skatina mažos drabužių kainos. Tačiau nors drabužio kaina maža, ta kaina, kurią sumoka gamta – milžiniška, rašo deutschewelle.com, mat tekstilės pramonė visame pasaulyje per metus išskiria daugiau nei milijardą tonų CO2, be to, mikroplastikas iš tekstilės pluošto bei pavojingų chemikalų naudojimas užteršia jūras ir vandenynus.

„Kompanijos turėtų patirti didesnį spaudimą, jiems turėtų būti sakoma, kaip jų produkcija turėtų atrodyti ir kiek ekologiška, tvati būti. Tai automatiškai brangintų gamybą, ir kompanijos nebegalėtų savo gaminių parduoti taip pigiai“, – kalba K. Brodde.

Kaip teigiama tekste, 79 pasaulinės mados kompanijos, tarp kurių – „H&M“, „Adidas“ įsipareigojo taršius produkcijos elementus pakeisti netoksiškais pakaitalais iki 2020-ųjų.

Tikina kainų nekelsiantys

„H&M“ atstovas spaudai Inigo Saenz Maestre LRT.lt teigia, kad nors įmonė palaiko tvarios gamybos idėją, siekia, kad mados produktai nebūtų greitai vartojami ir išmetami, jie taip pat siekia, kad aukštesnės kokybės ir mažesnės taršos standartai neturėtų įtakos galutinei jų prekių kainai.

Lauren Roberts/Scanpix nuotr.

„H&M“ grupė visuomet dirba pagal vienas pažangiausių cheminių medžiagų apribojimo sąrašais pramonėje, kad užtikrintume mūsų produktų saugumą tiek žmonėms, tiek aplinkai. Tokius pat aukštus standartus taikome visiems savo produktams visose rinkose, o mūsų cheminis reguliavimas neturi tiesioginės įtakos galutinei produkto kainai.

Mes visuomet stengiamės tobulinti cheminių medžiagų valdymą, todėl 2017-aisiais sukūrėme naują cheminės vizijos planą, išsikėlėme tikslą, kad iki 2030-ųjų mūsų produkcijoje visi chemikalai būtų 100 proc. atsekami. Mūsų vizija – saugūs produktai, mada be toksinių medžiagų. Mes nenorime skatinti greitos mados, mes norime, kad mūsų pirkėjai ateitų į mūsų parduotuves, pirktų jiems patinkančius daiktus ir dėvėtų juos ilgai dėl jų aukštos kokybės ir ilgaamžiškumo“, – tvirtina I. Saenz Maestre.

Tvaresnė gamyba – brangi, tačiau nebūtinai galutiniam vartotojui

Fizinių ir technologijos mokslų centro direktoriaus pavaduotoja, Tekstilės technologijų skyriaus mokslo darbuotoja dr. Aušra Abraitienė sako, kad natūralesnių medžiagų naudojimas tekstilės pramonėje paprastai reiškia prastesnį rezultatą, pavyzdžiui, spalvos prasme, todėl įmonės neatsisako cheminių medžiagų visiškai.

„Ar įmanoma pasiekti tokį pat rezultatą, visai neteršiant? Vienareikšmiai ne. Naudodami mažiau taršias medžiagas, tekstilės gamintojai netenka tam tikrų audinio savybių. Dažniausiai – spalvų. Natūraliais, ekologiškais dažais nepavyks išgauti tokių spalvų, kokias pavyksta išgauti cheminiais.

Tekstilės pramonė yra labai tarši dėl to, kad sunaudoja labai daug energijos, į vandenis išmeta ne visai švarias gamybos atliekas. Tačiau visi gamintojai ieško mažiau taršių technologijų, jau dabar ir dažai yra kitokie, ir naudojami plovikliai dažniausiai yra bioskaidūs, naudojamos naujos skaitmeninio marginimo technologijos. Aplinkosauginius reikalavimus atitinkančios tekstilės apdorojimo medžiagos yra brangesnės, taigi, jei įmonės renkasi naudoti tokius produktus, gamyba joms tampa brangesnė“, – kalba A. Abraitienė.

Tačiau, pasak pašnekovės, yra visiškai tikėtina, kad bangesnės gamybos kaštus įmonės prisiimtų sau, siekdamos nebranginti galutinio produkto ir parduoti didesnius jo kiekius.

„Kita vertus, pavyzdžiui, turint mintyje skaitmeninį marginimą, brangi yra pradinė investicija, tačiau per laiką ji atsiperka, nes technologinis procesas tampa paprastesnis. Daugeliu atvejų tekstilės technologijos juda link to, kad, investavus į naujas technologijas, ilgainiui jos mažiau brangintų procesą.

Tik pirminėje stadijoje naujos technologijos yra brangesnės. Galų gale, kainą reguliuoja rinka, tad bendrovės negali pernelyg branginti prekių, ypač, kai labai daug produkcijos atkeliauja iš Rytų, kur nėra taikomi labai griežti kokybės reikalavimai“, – teigia A. Abraitienė.

Lietuva prie taršos dėl tekstilės prisideda smarkiai, bet ne tiesiogiai

Nors Lietuvoje nesama daug tekstilės gamintojų, šalies gyventojai smarkiai prisideda prie beatodairiško vartojimo – Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, komunaliniame sraute 2016 metais atskirai surinkta 2275,67 tonų tekstilės atliekų.

Aplinkos ministerija LRT.lt teigia, kad prie tekstilės atliekų sukeliamų aplinkosaugos problemų sprendimo prisideda skatindama atsikratyti nereikalingais gaminiais specialiuose konteineriuose, kurių tinklas yra plečiamas.

BNS nuotr.

„Valstybiniame atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plane nustatyta, kad savivaldybės, taikydamos įvairius atliekų surinkimo būdus ir priemones, privalo užtikrinti, kad jų valdomose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose atskirai būtų surenkamos komunalinės atliekos, taip pat – ir tekstilės atliekos. Tekstilės atliekų surinkimui konteineriai pastatyti įvairiuose Lietuvos miestuose, tačiau jų tinklą planuojama plėsti.

Atkreipiame dėmesį, kad didelė dalis tekstilės atliekų, panaudojama pakartotinai, t. y. gyventojai, kurie nori atsikratyti senais ir nebenešiojamais drabužiais, juos atiduoda labdarai. Nenorintys atiduoti drabužių ar kitos tekstilės labdarai, jas gali atiduoti į didelio gabarito atliekų surinkimo aikšteles, o Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Neringos ir Trakų gyventojai drabužius ir tekstilę gali mesti ir į tam skirtus konteinerius“, – pažymima Aplinkos ministerijos laiške.

Aplinkos ministerijos Klimato kaitos politikos skyriaus atstovų teigimu, „Greenpeace“ keliama tekstilės gamybos taršos problema nėra aktuali Lietuvoje tiesiogiai, tačiau prie tekstilės pramonės augimo ir taršos prisidedame netiesiogiai.

„Manome, kad „Greenpeace“ keliama problema yra aktuali Azijos regione, kuriame dėl pigios darbo jėgos yra sutelkta didžioji dalis pasaulio tekstilės pramonės. Lietuvoje šis pramonės sektorius nėra didelis, tad ir jos CO2 išmetimai nėra dideli. Lietuva prisideda prie tekstilės pramonės augimo ir padidėjusios taršos netiesiogiai – neatsakingai vartodami ir pirkdami atvežtinę tekstilės produkciją.

Mūsų manymu, drabužių (tekstilės) pramonėje yra kitos aktualios aplinkosauginės problemos,  kaip vandens tarša, besaikis vandens naudojimas ar pesticidų naudojimas medvilnės auginime“, – teigia ministerijos atstovai.