Nors balandžio pirmąją Užimtumo tarnyba fiksavo penkiolika procentų viršijančią bedarbystę, verslininkai skundžiasi negalintys prisišaukti darbuotojų. Jie klausia, gal pašalpos per didelės. Su skurdu kovojantys visuomenininkai sako atvirkščiai – algos per mažos. Ekonomistas Žygimantas Mauricas prognozuoja, kad po karantino darbdaviai pajus spaudimą algas didinti.
Užimtumo tarnybos duomenimis balandžio pirmąją šalyje buvo registruota beveik 260 tūkstančių bedarbių – tai yra per 15 proc. darbingo amžiaus žmonių neturėjo darbo. Registruotas nedarbas daugiau nei 5 proc. aukštesnis nei tuo pačiu laiku pernai.
Tačiau verslininkai skundžiasi negalintys rasti darbuotojų. Restoranas „Jurgis ir drakonas“ Vilniuje ieško mažiausiai 6 picų kepėjų. Siūlo darbą ir visu etatu, ir 0,75 etato, ir 0,5 etato. Restoranų tinklo vadovė Odeta Bložienė sako, kad jie nereikalauja aukštos kvalifikacijos, gali pasiūlyti studijuojančiam jaunimui patogų grafiką ir patys apmoko žmones darbo, tačiau tai negelbsti.
„Jeigu dar prieš keletą mėnesių sulaukdavom nemažai norinčių dirbti, tai dabar, į šią savaitę paskelbtą skelbimą faktiškai niekas neatsiliepė. Iš tiesų man kyla klausimas, kur tie registruoti bedarbiai ir kodėl jie neateina“, – sako verslininkė.
Restoranų vadovė O. Bložienė sako, kad sunkumas rasti darbuotojų, neturinčių labai aukštos kvalifikacijos – naujas reiškinys: „Visą laiką net kai buvo žemas nedarbas, kandidatų būdavo. Pasipildydavo ir iš kitur – būdavo pabėgėlių ir trečiųjų šalių piliečių.“
O. Bložienė svarsto, kad įtakos turi ir valstybės politika: „Pašalpos ir nedarbo išmoka yra, matyt, per didelė, nes ji visiškai nemotyvuoja žmonių grįžti į darbo rinką“.
Verslininkės pastebėjimus dėl sunkumų rasti darbuotojų patvirtina ir oficiali statistika. Užimtumo tarnyba fiksuoja ne tik rekordus mušančius bedarbystės procentus, bet ir rekordinius laisvų darbo vietų skaičius. Kovą įregistruota per 30 tūkst. laisvų darbo vietų – tai 35 procentais daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Daugiausiai laisvų darbo vietų buvo apdirbamosios gamybos, statybos, aptarnavimo, prekybos srityse.
Skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė sako, kad bedarbiai nesiveržia į darbą, nes darbdaviai siūlo per mažas algas, kartais žmonės turi asmeninių problemų dėl kurių negali dirbti: „Lietuva yra deja tokių mažų atlyginimų šalis. Nėra taip paprasta, kad mes turim X skaičių bedarbių, Y skaičių darbo vietų, viską sujungiam ir veikia. Galbūt kai kuriais atvejais, žmogui reikia daugiau socialinių paslaugų – gal jis turi prižiūrimus asmenis, kuriais reikia rūpintis ir dėl ko jis negali eit į darbą. Ir taip pat, žinoma, svarbu atlyginimas, kokį atlygį ir kokias darbo sąlygas siūlo darbdaviai“.
A. Adomavičienė atkreipia dėmesį, kad ypač regionuose už nekvalifikuotą darbą dažniausiai visur siūloma tik minimali alga, kuri dažnai neapsaugo nuo skurdo: „Žmonės tarsi bando ieškoti kažko, kas daugiau mokėtų, geresnių darbo vietų ir susiduria su tuo, kad kur benueitų, jiems siūlo panašią algą.“
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas atkreipia dėmesį į šalutinį didelio nedarbo poveikį – didėjančią emigraciją: „Lietuva lenktyniauja su laiku, nes mums reikia pakankamai sparčiai gaivinti ekonomiką, panaikinti suvaržymus, kad tas nedarbo lygis netaptų ilgalaikiu ir nelemtų tokių šalutinių poveikių, tokių kaip išaugusi potenciali emigracija.“
Ekonomisto teigimu nerimą kelia jaunimo emigracija: „Kovo mėnesį matėme neigiamą migracijos balansą pirmą kartą nuo 2019 sausio mėn. Gali būti, kad dalis tų emigrantų buvo būtent jaunimas, ieškantis galimybių realizuoti save kažkur kitur, nes būtent jaunimo nedarbas, lyginant su praėjusių metų kovo mėnesiu, išaugo labiausiai Lietuvoje ir vis dar tas augimas yra didžiausias“.
Ž. Mauricas taip pat atkreipia dėmesį, kad nepaisant didelės bedarbystės laisvų darbo vietų skaičius stebino ir vasarą, po pirmojo karantino, kai buvo pasiekęs visų laikų aukštumas. O dabar laisvų vietų skaičiai auga ir vėl.
„Atlaisvinus karantino ribojimus labai tikėtina, kad vėl įžengsime į tą stadiją, kurioje buvome prieš prasidedant krizei – tai yra darbuotojų trūkumo stadiją ir pakankamai ženklią. Ypatingai, jeigu tęsis šiokia tokia emigracijos bangelė, tai įmonės smarkiai susidurs su darbuotojų trūkumu ir tai gali didinti spaudimą darbdaviams kelti darbo užmokestį, o kartu didės ir infliacija“, – sako ekonomistas.
Beje, balandžio pirmąją Užimtumo tarnyba fiksavo nedidelį nedarbo mažėjimą, jis buvo maždaug procentiniu punktu mažesnis nei sausį, kai viršijo 16 procentų.
