Grotažymė „WithdawtheCAP“ – „Atšaukite Bendrąją žemės ūkio politiką“ – ėmė plisti tuomet, kai Europos Parlamentas nubalsavo už paramą ūkininkams numatančio teisės akto pataisas, smarkiai prasilenkusias ne tik su aplinkosaugininkų reikalavimais ir mokslininkų rekomendacijomis, bet ir su pačiu žaliuoju kursu.
Tačiau, uždelstas beveik 2 metus, Bendrosios žemės ūkio politikos svarstymas nebuvo atšauktas. Europos Parlamentas, Europos Taryba ir Europos Komisija jau derasi dėl galutinių skaičių ir formuluočių, o valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, kuria vadinamuosius strateginius planus, kurie numatys, kaip parama bus naudojama kiekvienoje šalyje.
Kokių pokyčių nori Europos aplinkosaugininkai ir kas jiems kelia didžiausią nerimą? Kalbamės su Celia Nyssens iš Briuselyje įsikūrusio Europos aplinkosaugos biuro – ši skėtinė organizacija atstovauja Europos aplinkosaugos organizacijų interesams Europos Sąjungos institucijose.
– Kas yra Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP), kada ji atsirado?
– Ji buvo sukurta netrukus po Antrojo pasaulinio karo, 1962 metais. Europoje labai trūko maisto, todėl buvo sumanyta padidinti žemės ūkio produkcijos gamybą ir suteikti ūkininkams pastovias minimalias pajamas.
Per pastaruosius dešimtmečius ši politika buvo keliskart reformuota, bet esmė liko ta pati – tai subsidijų schema, sudaryta iš dviejų dalių. Didžiausia dalis yra tiesioginės išmokos. Tai subsidijos, kurios turėtų padėti ūkininkams pragyventi. Skiriama tam tikra pinigų suma už kiekvieną žemės hektarą, tai reiškia, kad stambūs ūkininkai gauna didžiausią pinigų kiekį.
Antroji Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos dalis yra tikslingesnė. Dalis išmokų skiriama ūkininkams, kurie įgyvendina aplinkosaugines priemones, paremti: dalis – tiems, kas užsiima ekologiniu ūkininkavimu, dalis – investuojantiems į naujas technologijas.
Taigi yra dvi pagrindinės dalys. Pastarąjį dešimtmetį įvairios visuomenės grupės spaudė ES institucijas nebenaudoti modelio, kai ūkininkai remiami pagal dirbamos žemės kiekį, be jokių įsipareigojimų aplinkai, ir perkelti visus pinigus į programas, kurios padėtų juos panaudoti tikslingiau. Bet kol kas to nepavyko pasiekti. Pagal naująjį BŽŪP projektą tiesioginėms išmokoms bus skiriama apie 70 proc. viso BŽŪP biudžeto.
– Aplinkosaugininkai mano, kad tiesioginės išmokos turi būti panaikintos?
– 20 procentų ūkininkų gauna 80 procentų paramos žemės ūkiui. Taip yra Europos Sąjungoje, taip yra ir Lietuvoje, ir tai yra neteisinga.
Ar tai, kad dėl BŽŪP klesti stambūs ūkininkai, turi žalingą poveikį aplinkai? Nebūtinai. Juk gali turėti labai didelį ekologinį ūkį arba intensyvų ūkį, kuriame palikta vietos bioįvairovei. Tad negalima sakyti, kad didelis ūkis yra blogai, o mažas – gerai. Tiesiog tai nėra socialiai teisinga.
Apskritai, tikriausiai nėra nepriklausomo eksperto, kuris pasakytų, kad tiesioginės išmokos padarė ką nors gero. Tai leidžia daug ūkininkų išsilaikyti virš vandens, bet tai nepadeda jiems klestėti. Tai nuskausminamieji. Kol dauguma gauna tik nuskausminamuosius, grupelė gali prisipildyti kišenes. Tai tikrai neveikia. Paramos pinigai ir toliau turėtų eiti į ūkininkų kišenes, tačiau daug efektyvesniu ir tikslingesniu būdu negu dabar.
– Žinome, kad BŽŪP skirta ūkininkams paremti, o kuo ji svarbi visiems kitiems?
– Didžioji dalis subsidijų skirta kiekvienam dirbamos žemės hektarui apmokėti. Taigi ūkininkai didina ariamosios žemės plotus. Ten auginami kviečiai, kukurūzai ar kiti javai, kuriuos naudingiausia auginti didžiuliuose plotuose. Bendroji žemės ūkio politika dirbtinai mažina šių produktų kainas.
Reikia atkreipti dėmesį, kad daržovių ir vaisių augintojai gauna nedaug subsidijų, o subsidijos grūdams yra didelės. Didžioji dalis tų grūdų paskui sunaudojama galvijams šerti. Taip pat didelė dalis šių javų naudojami perdirbto maisto gamybai, tai yra kepiniams, pyragams, makaronams. Kai kurie šių produktų yra sveiki, bet kai kurie jų – ne. Tarkim, cukrus taip pat stipriai subsidijuojamas, tad cukraus kaina palyginti maža.
Tam tikru mastu BŽŪP iškreipia maisto rinką taip, jog kai kurie maisto produktai kainuoja pigiai ir jų valgome daugiau, nei reikėtų, o kai kurie, tarkim, vaisiai ir daržovės, negauna daug paramos, todėl yra palyginti brangesni.
Svarbu prisiminti ir tai, kad intensyvus žemės ūkis, ypač galvijų fermos, labai teršia vandenį ir orą. Mes mokame už vandens valymą, kad paskui galėtume jį gerti, o už oro taršą susimokame sveikata ir išlaidomis sveikatos apsaugai. Taigi už BŽŪP susimokame daug kartų.
– Kokių pokyčių iš BŽŪP reformuojančių ES institucijų reikalauja aplinkosaugininkai?
– Mūsų, kaip nevyriausybines aplinkosaugos organizacijas vienijančios platformos, reikalavimai šiai reformai buvo keturi.
Pirmasis buvo sustabdyti visas subsidijas žalingoms žemės ūkio praktikoms. Tarkim, nemažai paramos keliauja galvijų, pieno, taip pat avių ir ožkų ūkiams, mainais nereikalaujant nieko. Tarkim, neklausiant, ar ši ferma teršia orą, vandenį. Buvo įrodyta, kad šios subsidijos palaiko naminių gyvulių skaičių, didesnį, nei reikia. Tokiu būdu mes subsidijuojame šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, konkrečiau, metaną iš galvijų ūkių.
Kitas dalykas, ūkininkai gali gauti tiesioginių išmokų, net jei jie ūkininkauja ant nusausintų pelkių. Tai yra labai didelė bėda Lietuvoje. Nusausintos pelkės išskiria į atmosferą didžiulius anglies dioksido kiekius. Daugelyje Europos šalių pelkės buvo nusausintos ir paverstos ganyklomis arba net ariamaisiais laukais. Šiuo metu nebegalime sau leisti remti ūkininkų, kurie dirba nusausintose pelkėse. Taigi, turime padėti jiems atkurti vandens lygį pelkėse.
Galiausiai, norėjome, kad ūkininkai, kurie gauna paramą, gerbtų pagrindines aplinkosaugines taisykles, kurios, beje, yra naudingos ir agronominiu požiūriu. Tarkim, sėjomaina arba apsaugos zonos prie upių, kad, tręšiant laukus, trąšos nekeliautų tiesiai į upes. Galima paskirti žemės plotus laukinei gamtai, tarkim, gėlių juostas, kur galėtų maitintis vabzdžiai apdulkintojai.
Mes norėjome gana griežtų sąlygų su visai Europos Sąjungai galiojančiomis taisyklėmis. Mat praktika rodo: jei taisyklės yra miglotos, valstybės narės ambicijas sumažina, nes bijo susilpninti savo ūkininkų pozicijas konkurencijoje su kaimyninėmis šalimis.
Taip pat prašėme skirti pinigų ūkininkams, kurie įdeda papildomų pastangų ir nori ūkininkauti gamtą tausojančiu būdu. Tarkim, tiems, kurie nori pradėti ūkininkauti ekologiškai arba intensyviems ūkiams, kurie nori padaryti daugiau. Ūkininkai neims to daryti patys, jiems reikia paramos. Čia į pagalbą turėtų ateiti BŽŪP.
Paskutinis prašymas buvo nustatyti tikslus. Ko mes siekiame? Dabar matome, kad valstybės narės turės daug lankstumo, jos galės nuspręsti, ką daryti su pinigais, kokias priemones taikyti, bet jos neturi kelionės tikslo. Komisija pristatė Žaliąjį kursą, kuris nustato tam tikrą kryptį ir ambiciją. Bet dabartinis Bendrosios žemės ūkio politikos projektas nepadės pasiekti šių tikslų, nes jis tarsi paraleliniame pasaulyje. Taigi, mes prašėme, kad būtų tam tikri apskaičiuojami ir išmatuojami tikslai, kurių turėtų pasiekti valstybės narės.
Deja, atrodo, kad bus įgyvendinta tik apie 10 procentų to, ko prašėme. Vis dar bus teikiamos žalingos subsidijos, o aplinkosauginiai reikalavimai, kurie bus taikomi ūkininkams, yra minimalūs, ir nėra jokių tikslų. Vis dėlto skirtas tam tikras finansavimas ūkininkams, kurie norės įdėti daugiau pastangų: vadinamosioms ekoschemoms bus skiriama nuo 20 iki 30 procentų tiesioginėms išmokoms skirto finansavimo. Tai yra 40 milijardų penkerių metų laikotarpiui. Kita vertus, 40 milijardų iš 300 milijardų yra tik lašas jūroje. Didžioji dalis pinigų ir toliau bus skiriama nieko nedarantiems ūkiams.
Tai šis tas, bet to nepakaks.
– Esminis balsavimas, apsprendęs naujos BŽŪP likimą ir sukėlęs didžiulį aplinkosaugininkų nusivylimą bei pasipiktinimą, vyko Europos Parlamente?
– Taip, pernai spalį, po 2,5 metų derybų, Europos Parlamentas turėjo balsuoti plenarinėje sesijoje. Dešimt dienų prieš balsavimą buvo pasiektas kompromisinis susitarimas tarp didžiausių EP frakcijų – liberalų, socialistų ir konservatorių. Jie susitarė dėl visų svarbiausių aplinkosauginių reikalavimų – dėl sąlygų, kurias turi atitikti išmokų norintys gauti ūkininkai, ir ekoschemų. Tai yra priemonių, kurios skatins ūkininkus pritaikyti geresnes praktikas. Taip pat dėl to, kiek tam bus skirta pinigų.
Trys didžiausios EP partijos susitarė už uždarų durų. Mus šokiravo, koks blogas buvo tas susitarimas. Prieš tai matėme oficialias pozicijas ir tikėjomės kokio nors geresnio susitarimo. Bet buvo palikta labai mažai ambicijų.
Balsavimas vyko įtartinomis aplinkybėmis. Paskutinę minutę balsavimas buvo paankstintas viena diena. Nebuvo jokio paaiškinimo. Tuo metu Parlamento nariai dar neturėjo balsavimo sąrašo, kuris yra esminis dokumentas, nes jame nurodoma, kokia tvarka bus balsuojama už pataisas. Be to daugelis pataisų net nebuvo išverstos ir parlamentarai negalėjo su jomis susipažinti.
Galiausiai laikas vėl buvo pakeistas, balsavimas nukeltas į vakarą, tai davė parlamentarams šiek tiek daugiau laiko pasiruošti. Tuomet balsavimo sesijos vyko tris dienas iš eilės. Bet, iš esmės, kai tas pirmasis balsavimas dėl partijų susitarimo įvyko, visi svarbiausi reformos aspektai buvo nuspręsti. Buvo keletas svarbių aspektų kitomis dienomis, bet pats svarbiausias balsavimas įvyko netikėtai pakeitus laiką ir parlamentarams nespėjus tinkamai pasiruošti.
Šis kompromisas, už kurį nubalsavo Europos Parlamentas, sudaužė mūsų viltis, kad reforma bus bent kiek ambicingesnė. Buvo nubalsuota prieš visas pataisas, kuriose atsispindėjo žaliojo kurso ir strategijos „Nuo lauko iki stalo“ tikslai. Tada mes pasiūlėme Europos Parlamentui atmesti Bendrąją žemės ūkio politiką, kas būtų reiškę, kad būtų reikėję pradėti iš naujo. Jiems to nepadarius, kreipėmės į Europos Komisiją, sakydami, kad šis susitarimas, už kurį nubalsavo Europos Parlamentas ir Europos Taryba, neatitinka žaliojo kurso. Sakėme: jei žaliasis kursas yra rimtas reikalas, turite sustabdyti šią reformą. Spauskite stabdžio pedalą ir atmeskite pasiūlymus. Aplinkosauginės organizacijos ir „Fridays for Future“ judėjimas protestavo ir prašė iš naujo svarstyti Bendrąją žemės ūkio politikos reformą.
Komisija pareiškė, kad jie neplanuoja atšaukti Bendrosios žemės ūkio politikos projekto, nors ir turėjo galią tai padaryti. Iš tiesų, naujoji Komisija turėjo atšaukti šį (turima galvoje dar Jeano-Claude`o Junckerio vadovaujamos Komisijos laikais parengtą – LRT.lt.) Bendrosios žemės ūkio politikos projektą vos pradėjusi darbą ir paskelbusi žaliąjį kursą. Bet jie to nepadarė, tik kartojo, kad jų pirmtakų parengtas Bendrosios žemės ūkio politikos projektas turi potencialo atitikti Žaliąjį kursą, tik tas potencialas buvo labai trapus ir priklausė nuo šalių narių. Tą jie sako ir dabar – kad per trišales derybas bandys pasiekti pakankamai žalią BŽŪP reformą.
Manau, jie taip sako, nes jie neturi kitos išeities. Tai būtų tarsi atominė bomba imti ir sustabdyti reformą. Tūkstančiai traktorių pasirodytų gatvėse, jei jie tai padarytų. Todėl Komisija stengiasi spausti Parlamentą ir Tarybą, kad būtų išlaikyta tam tikra ambicija. Jie susitars dėl tam tikros darbotvarkės, o šalys narės parengs strateginius planus, kuriuos Komisija turės patvirtinti, viliantis, kad Komisija paskatins būti ambicingesnius. Kai planai bus patvirtinti, bus vertinama, koks bus bendras visų strateginių planų poveikis, ir jei tas bendras poveikis neatitiks žaliojo kurso planų, Komisija gali peržiūrėti Bendrąją žemės ūkio politiką. Taigi, spėju, tai dar ne pabaiga.
– Vis dėlto sakote, kad naujasis BŽŪP projektas nesuderinamas su Europos žaliuoju kursu. Kodėl?
– Europos žaliasis kursas yra tikslų rinkinys. Vienas iš jų, apie kurį daugelis žmonių yra girdėję, yra siekis tapti klimatui neutraliu žemynu iki 2050 metų. Tai yra gana tolima ateitis ir žemės ūkis yra atsakingas už 15 procentų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Taigi jei visi kiti sektoriai dirbs savo darbą, mes galime pasiekti šį tikslą ir be žemės ūkio, nors tai ir būtų labai sunku padaryti.
Bet kitas Europos žaliojo kurso tikslas ir įsipareigojimas yra iki 2030 metų sustabdyti biologinės įvairovės nykimą. Jei pažiūrėsime, dėl ko prarandame biologinę įvairovę, tai intensyvus žemės ūkis yra pati pirma ir pati svarbiausia priežastis. Žemės ūkio žemė užima 40 procentų visos Europos Sąjungos ploto. Bendroji žemės ūkio politika yra pats svarbiausias politikos įrankis, nulemiantis, kas toje žemėje vyksta. Jei Bendroji žemės ūkio politika nebus naudojama tam, kad būtų pagerinta biologinės įvairovės būklė, arba prie to prisidės labai mažai, jokiu būdu nepasieksime šio ambicingo tikslo iki 2030 metų. Mat laikotarpis, kuriuo ši politika galios, yra 2023–2027 metai. Jei niekas per šiuos penkerius metus nepasikeis, 2028 metais pradėti veikti bus per vėlu.
– Ūkininkų organizacijos nuogąstauja, kad atsiras daug naujų aplinkosauginių reikalavimų, ir tvirtina, kad jiems įgyvendinti skirtas finansavimas yra per mažas.
– Ūkininkų požiūriu, tam, kad jie galėtų laikytis Europos žaliajame kurse, 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje ir strategijoje „Nuo lauko iki stalo“ iškeltų tikslų, jie turėtų gauti didesnį finansavimą.
Tai atspindi idėją, kad BŽŪP pinigai yra ūkininkų pinigai. Su šia idėja visiškai nesutinkame. Šie pinigai yra vieši pinigai, kurie buvo duodami ūkininkams paskutinius 50 metų. Bet kodėl jie turi būti automatiškai duodami ūkininkams nieko iš jų nereikalaujant? Tai vienintelis sektorius, kuris gauna tiek pinigų su tiek mažai įsipareigojimų. Kai pradedi matyti šį biudžetą kaip viešus pinigus, samprotavimai, kad „norite, kad darytume daugiau, duokite mums daugiau pinigų“, pradeda atrodyti visiškai nepagrįsti. Čia svarbiau tai, kad turimus pinigus reikia panaudoti kitam tikslui.
Kitas dalykas, mes girdime, kad ūkininkams sunku išgyventi ir kad jie negali būti žalesni, jei jie dirba į minusą. Rūpinimasis aplinka tarsi prieštarauja ekonominiam gyvybingumui. Bet yra ūkininkų, kurie įdėjo pastangų, kurie transformavo savo ūkius. Tarkim, sumažino išlaidas pesticidams ir trąšoms. Arba galbūt nustojo arti ir jiems nebereikia tiek degalų. Taip juk irgi galima sutaupyti.
Taigi yra išeitis iš šios aplinkosauginės ir ekonominės krizės, kurioje esame. Mums tik reikia nustoti galvoti, kad pirma turime būti pelningesni ir tik tada galėsime galvoti apie aplinką. BŽŪP turi padėti kiekvienam ūkininkui atrasti būdą rūpintis aplinka ir gauti daugiau pelno. Bet tai reikalauja pastangų, politinės drąsos, žinių ir refleksijos. Mums reikės tikrai daug ūkininkų atstovų drąsos, kad jie pripažintų: „Gerai, problema yra, darom ką nors.“ Taip pat ir drąsos politikų, ministrų, kad jie nustotų apsimetinėti, kad viskas gerai, kad jie padarė viską, ką galėjo, ir pagaliau pradėtų ieškoti sprendimų.
Daugiau apie Bendrąją žemės ūkio politikos reformą ir laukiančias naujoves galite klausytis čia:
