Atvykus į sodybą „Kliukai“ Molėtų rajone pirmiausia svečius pasitinka šiurkščiaplaukis taksas Lepūnas. „Jis – tikras sodybos šeimininkas“, – juokauja prieš 12 metų tuščiame lauke kaimo turizmo verslą pradėję Sandra ir Vytis Štelbiai. Ramaus poilsio kaimo turizmu besiverčiantys vilniečiai pasakoja, kad būna, jog iš Vilniaus į Kliukus 60 kilometrų važiuoti tenka net kelis kartus per dieną. „Kai pripranti, to atstumo nebėra“, – sako V. Štelbys.
Klykiančios gervės, kalenantis gandras, paukščių čiulbesys, tvenkiniai, pušelės ir beržai, sporto ir žaidimų aikštelės, pirtis ir rąstinis namelis laukia kiekvieno sodybos poilsiautojo.
Čia prabangios vestuvės, triukšmingos šventės nevyksta, tačiau šeimos, norinčios privatumo ir ramybės, sugrįžta į kasmet. Patys sodybos šeimininkai verčiasi dar keliais smulkiaisiais verslais, užsiima visuomenine veikla, tačiau teigia, kad ši 5 hektarų sodyba, kurioje yra keli nameliai, trys tvenkiniai, pirtis, žaidimų ir sporto aikštelių, – pagrindinis jų vasaros užsiėmimas ir tikras hobis.
LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.
Kaimynė 10 metų nė neįtarė, kad šalia – kaimo turizmo sodyba
Sandra ir Vytis pasakoja, kad verslo imtis nusprendė paraginti draugų. Tiesa, Vytis jau vaikystėje prijautė gyvenimui kaime. Kaimynystėje yra ir jo tėvų sodyba.
„Mano mama mokslininkė, tėtis buvo vaikų chirurgas ir jie 1992 metais vasarojimui nusipirko sodybą. Mano broliui nelabai prigijo sodyba, bet man dėl jos pasimaišė galvoje. Tuo metu buvau gal 13 metų. Kai draugams kiti dalykai rūpėjo, aš pakeleivingomis mašinomis važiuodavau į sodybą. Sodinti, ravėti, viską daryti man čia labai patiko“, – prisimena Vytis.
Mano broliui nelabai prigijo sodyba, bet man dėl jos pasimaišė galvoje. Tuo metu buvau gal 13 metų. Kai draugams kiti dalykai rūpėjo, aš pakeleivingomis mašinomis važiuodavau į sodybą. Sodinti, ravėti, viską daryti man čia labai patiko.
Vėliau jie įsigijo šalia esantį sklypą ir iš lauko, kuriame nebuvo visiškai nieko, patys ėmė kurti sodybą – formavo reljefą, kasė tvenkinius, statė namelius. Tiesa, išpuoselėtų gėlynų sodyboje nėra. Šeimininkai aiškina, kad kaimo turizmą sieja ne su išpuoselėta veja, tad ir aplinką palaiko natūralią: jei pradeda augti koks augalas, jo nerauna. Aišku, tvarką sodyboje palaiko, augančią žolę nupjauna, šakas surenka.
Sodyboje laikomasi ramaus poilsio taisyklių. „Vaikų juokas, lakstymas tikrai priimtinas ir sveikintinas, tačiau muzikos leisti neleidžiame“, – sako Vytis. Sodyboje nerengiami nei vakarėliai, nei šventės. Šeimininkai pasakoja, kad netoliese gyvenusi kaimynė net neįtarė, kad jie jau 10 metų vertėsi kaimo turizmu, nes daugeliui įprasta, kad kaimo turizmas susijęs su trankia muzika, o ne ramiu poilsiu.
Sodyboje Vytis ir Sandra daugiausia darbuojasi dviese, kambarius tvarkyti padeda viena kaimo gyventoja. Tiesa, kartą per savaitę jie atsiveža žmogų iš Vilniaus, kuris padeda nupjauti žolę. Vytis tikina, kad kaime sudėtinga rasti darbininkų, todėl tenka vežtis iš Vilniaus.
Kartais sodybos šeimininkams padeda vaikai – 12 metų mergaitė ir 9 metų berniukai dvyniai. Tėvai teigia, kad vaikų dirbti neverčia, tačiau vienam iš dvynių labai patinka pjauti žolę, todėl jam tai daryti leidžia.
Klientai patys klausia, kuo gali padėti
Į sodybą noriai vyksta tiek lietuviai, tiek užsieniečiai. Sodybos šeimininkai pasakoja, kad per pastaruosius penkerius metus klientų įpročiai labai pasikeitė.
„Anksčiau, kai tik pradėjome veiklą, pagrindinis akcentas būdavo nusikloti sočiai stalą, prisikepti šašlykų, o dabar jau kokius 5–7 metus visiškai pasikeitęs požiūris: žmonės nori keliauti, pamatyti, kas rajone naujo. Jie atsiveža dviračius, klausia, kur galėtų jais važinėtis, kur galėtų pasivaikščioti. Žmonės jau atsivalgė ir nori pakeliauti, pailsėti“, – pasakoja sodybos šeimininkai.
Sutuoktiniai prisimena, kad seniau lietuviai veždavosi kolonėles, norėdavo leisti savo muziką, bet dabar net neprašo. „Nesuprantu, kam važiuoti į gamtą, kur gervės klykia, paukščiai čiulba, jei nori leisti savo muziką“, – svarsto Vytis.
Pora pastebi, kad tautiečiai įprato rūšiuoti šiukšles, o kiti net prašo duoti kokių darbų. „Vienas nuolatinis klientas pasisiūlė malkas sunešti. Atvažiuojam su Sandra, žiūrim – jau pusės krūvos nebėra. Jis mums ir sako: man taip gera pajudėti, kai darbas prie kompiuterio“, – pasakoja Vytis.
Bijojo, iš kur gaus pajamų
Sodybos šeimininkų planus šiemet sujaukė karantinas ir pasaulinė COVID-19 pandemija. Pora pasakoja, kad šį sezoną nesulauks nuolatinių svečių iš Suomijos, Amerikos, neatvyks ir šeima iš Izraelio, kuri čia planavo susitikti su artimaisiais.
Ir kitokį šeimos verslą, prasidėjus karantinui, teko uždaryti. Vytis ir Sandra neslepia, kad nors veiklos ir netrūko, buvo baisu, iš kur turės pajamų. „Vis dėlto negalime verkti, išgyvenome“, – teigia pašnekovai.
Sodybos šeimininkai pasakoja, kad vasaros metu čia būna daug žmonių, nameliai užpildyti, tačiau likusius mėnesius išsilaikyti sudėtingiau. Šiemet kovo–gegužės mėnesiais kaimo turizmo sodyboje turėjo vykti daug mokymų įmonėms, bet prasidėjus karantinui visi mokymai buvo atšaukti.
„Buvome išsigandę, nes sodybos kalendorius buvo likęs kaip rėtis. Bet paskui lietuviai užpildė“, – pasakoja verslininkai. Jų teigimu, tik dalis įmonių mokymus perkėlė į rudenį, nemaža dalis savo užsakymus anuliavo, nes dar negali prognozuoti, kaip bus ateityje. Tad pora džiaugiasi, kad nuostolius padėjo kompensuoti tai, kad visą karantiną sodyboje turėjo gyventojų.
„Tik paskelbė, kad mokyklos uždaromos, iš karto atsirado vieni nuolatiniai klientai. Su jais ir karantinavomės“, – šypsodamiesi sako Vytis ir Sandra. Kiti klientai atvykdavo ir būdavo po kelias savaites, tad didelės kaitos nebuvo. Be to, visi laikėsi Molėtų savivaldybės nurodymų, svečiai pildė deklaracijas, kad nesilankė užsienyje ir nejaučia jokių ligos simptomų.
Sodybos šeimininkai sako, kad ir gyvendami sodyboje su svečiais turėjo savo sistemą: vaikus išmokė laikytis saugaus 2 metrų atstumo žaidžiant, į parduotuvę važiuodavo tik vienas žmogus, kuris susirašydavo su likusiomis šeimomis, atsiskaitydavo banko pavedimais, o prekes palikdavo prie durų, kad būtų užtikrintas kuo mažesnis kontaktas.
Nors kaimo turizmo verslas nėra lengvas ir pigus, jei reikėtų viską kurti iš naujo, Sandra sako, jog nieko nekeistų. Vytis teigia, kad nebestatytų rąstinių namų – keistų juos karkasiniais, nes ne tik lengviau pastatyti, bet ir pigiau išlaikyti.
