Dainuojančią revoliuciją išgyvenęs ir laisvės idėjomis visuomet tikėjęs Algirdas Kaušpėdas kaip visada drąsiai neria į vizionierišką diskusiją – šįkart apie mūsų šalies ateitį. Lietuvos ateities vizijoje „Lietuva 2050“ jis mato tvirtus pamatus sėkmingai šalies raidai, o iššūkius, net ir pačius didžiausius, moko vertinti kaip galimybes.
A. Kaušpėdas, kaip Valstybės pažangos tarybos narys prisidėjęs prie Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ rengimo, yra architektas, muzikantas, rašytojas, visuomenės veikėjas.
– Algirdai, visuomet turėjote toliaregį žvilgsnį į mūsų valstybės ateitį. Kokią ją matote po trisdešimtmečio, žvelgdamas į Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“?
– Gyvename labai įdomiais laikais. Jaunystėje savotiškai pavydėjau savo tėveliams, kurie išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Atrodo, kvaila tokio dalyko pavydėti, tačiau jie buvo tikri liudininkai – jų reakcijos, pasakojimai, gyvenimas autentiški. Šiandien, prabėgus Nepriklausomybės trisdešimtmečiui, girdžiu, kad atsiranda pavydinčių man – išgyvenusiam Atgimimą, Dainuojančią revoliuciją.
Dabar vėl gyvename laikais, kai vyksta didelis globalus pasaulio sukrėtimas. Jis visai šalia, Ukrainoje. Tai padarys mūsų, Europos ir viso pasaulio gyvenimo evoliucinį pokytį. Dabar kaip niekada privalome svajoti ir žvelgti į ateitį. Nors logika sako „žvelk į dabartį ir vadovaukis išgyvenimo strategija“, negalime sustoti. Žvelkime į šiuos lūžius ne kaip į nelaimes, o kaip į galimybes.
Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“ atsirado pačiu laiku. Prieš metus ji atrodė keistai – kaip svajosime, kai pas mus tiek visokių iššūkių: migrantų krizė, pandemija, karas Ukrainoje. Gali kilti klausimų, ar tokio dokumento apskritai reikia. Tačiau po trisdešimties nepriklausomo gyvenimo metų esame išmintingesni, laisvėje užaugo nauja karta.
Turime ramiai vertinti aplinkybes, pripažinti ir kantriai taisyti savo klaidas, nieko nebijoti. Svarbu ne panikuoti, o susitelkti, siekti polilogo – kalbėtis su visuomene ir drąsiai svajoti. Šis dokumentas – idealus žvilgsnis į ateitį. O man idealistai patinka, be idealizmo nejudėsime pirmyn. Tokie idealistai kaip Konstantinas Čiurlionis ar Vincas Kudirka tikėjo Lietuva, kai tam nebuvo jokio realaus pamato, vien tik svajonės.
„Lietuva 2050“ kalba ne apie buitį ar materiją. Šis dokumentas nustato principus, kurie atves į sėkmingą ateitį. Visų pirma, reikia piliečio, tada bendruomenės, tautos, o galiausiai valstybės. Tai žiedas, kuriame be sąmoningų žmonių nebus veiklios bendruomenės. Be jos, apibendrinančios žmonių lūkesčius, neturėsime visuomeninio diskurso, neturėsime ir adekvačios valstybės.
Dokumento šūkis – „Kelrodė Lietuva“ – maksimalistinis, jis kelia labai aukštą natą. Tai kelrodė lietuviui, tautai, valstybei ir netgi pasauliui – sieksime būti sektinas pavyzdys. Norime būti stiprūs, gražūs, laimingi ir tai yra gerai. Kelrodė Lietuva – valstybė, kurioje noriu gyventi ir kurti, valstybė, kurią noriu saugoti, todėl noriu, kad ji būtų tvari.
Pasaulyje ne viena valstybė savo kelią pradėjo itin sudėtingomis sąlygomis, tačiau tai jai nesutrukdė tapti pasauline kelrode (Izraelis, Singapūras, Taivanas, Pietų Korėja). Išugdę savo valstybę, sieksime rikiuotis greta šių šalių.
– Architekto akis greičiausiai pastebėjo Antikos laikų šventyklą, kurioje simboliškai įprasminti vizijoje nubrėžti pamatai ir tikslai Lietuvos ateičiai?
– Tiesa, šalies ateitį matome sudėtą į Antikos laikų portiką. Frontonas – gerbiamiausia šventovės architektūrinė dalis, į kurioje simboliškai įdėta pagrindinė vizijos žinia – ko mes norime, kokia turi būti Lietuva. Viską laiko trys pamatai. Giliausias – kultūra, toliau – gamta ir technologijos.
Teisinga ir svarbu, kad pagrindinis pamatas – kultūra. To iki šiol nebuvo ankstesnėse vizijose. Noriu pabrėžti, kad pagaliau supratome, kad svarbiausias dalykas tautos gyvenime – kultūra. Tai mūsų tapatybės pagrindas. Kuo Žemėje daugiau kultūros, tuo žmonijos būtis yra tvaresnė. Kultūros įvairovė – fundamentalus, pasaulį tveriantis dalykas. Kiekvienos valstybės kultūros mišinys kitoks, autentiškas. Lietuva – puikus pavyzdys. Lietuvos kultūroje gausu visko – nuo pagoniškos iki roko kultūros.
Antras pamatas – gamta. Pirmąkart oficialiuose dokumentuose tiek daug dėmesio skirta mūsų unikaliai gamtai. Vizijoje pagaliau pripažįstame, kad mūsų gamta nuostabi. Tad belieka šį susižavėjimą paremti konkrečiais darbais. Štai pavyzdys: prieš 15 metų kartu su žmona viešėjome Naujojoje Zelandijoje. Ten žmonės ne tik be galo didžiuojasi savo gamta, bet ir moka įveiklinti šį milžinišką turtą, su juo kūrybiškai sugyventi. Šalyje įkurta daugybė parkų, maršrutų, apžvalgos aikštelių, pramogų. Bet svarbiausia – jie gyvena gamtoje.
Turime vertinti gamtą su didele atida, pagarba ir kartu darna. Gamtos įveiklinimas Lietuvoje – dar nearti dirvonai, daugybė darbo ir galimybių. Vis dar daug ko nedrįstame, negalime, neturime laisvių veikti gamtoje. Poilsio namelio statybos Lietuvos miške – iššūkis, nors šalia puikūs Švedijos, Suomijos, Danijos pavyzdžiai. Eilinis švedas arba norvegas turi po du namelius (dvi kabinas) – vieną prie jūros, kitą kalnuose. Tai šeimos tradicija, kultūros dalis. Žinoma, nustatytos aiškios sąlygos, įstatymai, kaip darniai tai įgyvendinti. Kodėl to negali daryti lietuvis lietuviškame miške? Turime rasti naują santykį su gamta, parodyti, kaip mokame ją branginti ir nebijoti – leisti žmonėms gyventi gamtoje. Gamta turi būti mūsų būtovė, mūsų draugas, už kurį esame atsakingi.
Trečias pamatas – technologijos. Gyvename lūžio technologijų laikais. Tokios mažos tautos kaip mes privalo rasti savo technologinę nišą. Turime specializuotis ir koncentruotis, negalime blaškytis. Tvirtai auga lazerių, biotechnologijų, finansinių technologijų, IT sektoriai. Kuo greičiau rasime savo stiprybes, tuo aukštesnės pridėtinės vertės produktus kursime ir geriau gyvensime.
– Ant šių pagrindų stovi penkios kolonos, kurios neša mūsų kelrodę Lietuvą. Jas įvardijate kaip demokratiją, šviesą, gerovę, saugumą ir aplinką. Ar galite apžvelgti plačiau?
– Pirmoji kolona – demokratinės kultūros ir valdysenos kryptis. Tai piliečių kuriama demokratija, liaudies valdžia. Patikima, atvira, telkianti ir gyvybinga. Atstovaujamoje demokratijoje svarbiausia – pasitikėjimas. Turiu pasitikėti savo patikėtiniais – parlamentarais, savivaldybių tarybos nariais, atstovais, kurie už mane tvarko reikalus, kuria įstatymus, garantuoja tvarumą, saugumą ir gerovę. Tačiau kol kas valdžia nepasitiki piliečiais, o šie valdžia.
Pasitikėjimo labai trūksta, o tai pakeisti itin sudėtinga. Turime pradėti nuo maksimalaus atvirumo. Visos ateities procedūros – atviros ir viešos, vyksta įvairiapusės diskusijos, viešumo procesai. Tai atima daug laiko, bet yra neišvengiama tam, kad galiausiai rastume visiems priimtiniausius sprendimus.
Dabar šalyje vykstanti skaidrinimo akcija išaiškino, kas mūsų valdymo sistemoje yra negyvybinga ar netgi melaginga. Turime pereiti į kitą lygmenį – valdžios patikėtiems atstovams turi būti deramai atlyginama tam, kad jie galėtų oriai gyventi, dirbti ir mums tarnauti. Norint didinti pasitikėjimą, negali likti dviprasmybių ar erdvės joms atsirasti.
Šios problemos matomos ir ugdymo srityje, sveikatos priežiūros sistemoje bei kitame „brandaus socializmo“ palikime. Nemokamas mokymas ar gydymas – puikūs šūkiai. Tačiau realybėje žmonės turi suprasti, kaip skirstomas biudžetas – mūsų uždirbti pinigai. Formuodami socialinę kasą turime ieškoti lankstumo, geriau pritaikyti ją individualiems poreikiams. Pavyzdžiui, jei sveikai gyvenu, gal galėčiau savo socialinėje kasoje sukauptas lėšas panaudoti kokybiškesniam švietimui? Pagaliau turime dar daug erdvės diskusijai, kas yra valstybė, kas yra pilietis ir kokia turėtų būti sutartis tarp jų.
Antroji kolona – ateičiai pasirengęs atsparus žmogus, gyvenantis bendruomenėje, kuriai rūpi.
Aš ją įvardijau kaip šviesą. Nepaprastai svarbi kolona. Jei nepadarysime proveržio išsilavinime, nieko nebus. Turime siekti šviesos. Daug ir seniai apie tai kalbame, bet pokyčiai vyksta itin lėtai. Švietime reikia sudaryti didesnę konkurenciją tarp privataus ir visuomeninio sektoriaus. Svarbų vaidmenį čia turėtų vaidinti žmogaus socialinėje kasoje turimas kapitalas, galimybė pasirinkti, efektyviausiai panaudoti mokinio krepšelį. Ugdyme vis dar yra daug neefektyviai veikiančių struktūrų ir taisyklių, kurias reikia keisti.
Vizija nurodo, kad ateities Lietuvos centre – laisvas, atsakingas ir kūrybingas žmogus. Tai labai svarbūs žodžiai. Laisvės paslaptis yra drąsa, o kaina – atsakomybė. Kas pirmiau? Žinoma, drąsa. Reikia drįsti, bet neretai negalime numatyti visos atsakomybės, kuri laukia drąsiai pasielgus. Todėl visų pirma reikia vadovautis sąžine. Svarbiausia nepažeisti savo moralinės konstitucijos ir tada nebijoti atsakomybės, veikti.
Norimų tikslų pasieksime tik supratę, kad kiekvienas žmogus yra ne fragmentas, o svarbi bendro paveikslo dalis. Tai kuria prasmę, asmeninę misiją – aš ir mano indėlis yra svarbūs šalies gyvenimui, bendrame paveiksle kuriu reikšmingą tašką. Bendruomeniškumas, sinergija – motyvacijos būti kartu ir kurti priežastis. Štai aš esu dainų kūrėjas – noriu, kad jas kažkas išgirstų, nedainuoju vien sau. Bet kokiame darbe, veikloje įdomi sąveika – kitų reakcija. Tai skatina kurti, dalytis, statyti tiltus tarp žmonių ir bendruomenių.
Galime daugiau atsiverti ir pasitikėti kitataučiais. Lietuvoje liks ne viena ukrainiečių šeima. Atvyks žmonės iš Afrikos ar Azijos. Visi šie žmonės turi būti svetingai priimti ir integruoti. Jiems turėtų būti suteikta galimybė Lietuvoje būti laimingiems. Atvykusieji atsilygins lojalumu, darbštumu, išmoks kalbą. Tačiau negalime iš emigrantų reikalauti nutautėti, jie turi išsaugoti savo tapatybę, atvykusieji tuo ir įdomūs. Tai didina įvairovę šalies viduje, ne skurdina, o mus turtina. Žinoma, turi būti laikomasi aiškios imigracijos politikos. Pavyzdžiui, kodėl mums neįvedus žaliosios kortos loterijos?
Trečioji kolona – Lietuvos mokslas, verslas, menas tvariai kuria aukštą vertę Lietuvai ir pasauliui. Tai centrinė, daugiausia laikanti kolona. Gerovės kolona palaiko likusias. Be jos mūsų svajonės ir lūkesčiai lieka tik popieriuje. Turime sukurti tvarią ekonomiką, kuri ateityje leistų dviem dirbantiems žmonėms išlaikyti pensininką ir du vaikus. Technologijomis paremta, savo nišą radusi ateities Lietuva gali tai padaryti. Svarbu tinkamai išnaudoti mokslo, verslo ir meno bendradarbiavimą. Ir čia turiu pabrėžti šiuolaikinio meno reikšmę – be jo, kaip kultūros pamato, nebus šiuolaikinio mokslo ir verslo. Tai nepaprastai susiję dalykai.
Pasaulyje prigyja ir suklesti vos keli startuoliai iš milijono. Tai yra įrodymas, kad tik iš įvairovės atsiranda tvarus rezultatas. Todėl svarbu nuo mažens mokyti žmones verslumo, kūrybiškumo, sveikos konkurencijos ir skatinti jų smalsumą. Tai turi tapti kasdienybės dalimi. Kūrybiškumas – tai lyg daržininkystė. Nuo darželio iki universiteto, gilios senatvės, mes visi auginame savo kūrybos daržą. Čia reikia naujos gyvenimo paradigmos – visi turi didžiuotis, skatinti, įkvėpti vieni kitus, kartu auginti kūrybingą tautą. Mes tokie ir esame, tik reikia tai atskleisti.
Geram gyvenimui reikia gerovės ir saugumo. O laisvam gyvenimui reikia drąsos ir kūrybos. Tačiau tai vienas kitam neprieštarauja, priešingai – papildo.
Ketvirtoji kolona – atspari valstybė, konstruktyvi ir įtakinga globalios politikos veikėja. Dabar nepaprastai reikšmingas laikas: mes turime realų šansą simboliškai atkurti LDK, sąjungą nuo jūrų iki jūrų, netgi Šiaurės jūrų. Mano galva, šią simbolinę sąjungą mielai palaikytų Suomija, Baltijos šalys, Lenkija, Ukraina, atėjus laikui, Baltarusija, Rumunija ir galbūt netgi Bulgarija, iki pat Turkijos. Tai Rytų Europa, kuri savyje turi daug gyvybinės energijos ir susitelkusi ateityje ji gali vaidinti nepaprastai svarbų vaidmenį. Tokią Lietuvą – įtakingą globalios politikos veikėją, konsoliduojančią Rytų Europą, aš ir matau ateityje.
Ukraina mus suvienijo. Kaip niekada vieningos Baltijos šalys. Nebežiūrime kreivai į lenkus, pamiršome istorinius nesutarimus. Šiandien Lenkijoje matome nuostabius kaimynus, labai principingus, teisingus žmones. Jie patikimiausi mūsų sąjungininkai. Didžiuojamės, kad turime tokią kaimynę kaip Lenkija.
Penktoji kolona – sujungta šalis, darni ir subalansuota plėtra. Čia kalbame ir apie Lietuvos regionų problemą. Vilnius, ko gero, gyvena geriau nei ES vidurkis, tačiau likusi Lietuva, deja, nespėja tuo pačiu ritmu. Turime įveiklinti visą Lietuvą. Pokytis pamažu vyksta, padeda išmaniosios technologijos, darbas nuotoliu. Regionų bendruomenės, seniūnijos skatina jaunus žmones atvažiuoti, kurti gyvenimą atokiau nuo centro. Nuostabus pavyzdys – Anykščiai. Prieš penkerius metus tai buvo visai kitas miestas, o dabar čia didelis darbų, pramogų, kultūros pasirinkimas, ne viena šeima iš Vilniaus juda į tą pusę, perspektyvų daug. Didelę pažangą padarė Kaunas, Marijampolė, Telšiai, Druskininkai.
Kiekviename mieste ir miestelyje svarbu privačios, verslo, kultūros iniciatyvos – taip ugdoma ir buriama bendruomenė. Lietuvoje šimtai pavyzdžių, kur bendruomenės pradeda šviesėti, drąsėti, laisvėti, išsivaduoja iš sąstingio. Reikalingi ne tik pinigai, bet ir šviesa.
Regionuose turime užtikrinti kokybiškas švietimo, sveikatos apsaugos paslaugas, gerinti infrastruktūrą, imtis nuoseklių, o ne skubotų pokyčių. Sėkmingai plėtrai svarbi kelių ir energetinė infrastruktūra. Bet tai išsprendžiama. Subalansuota ir proaktyvi plėtra, sugyvenimas su gamta, gerėjančios sąlygos ir reguliavimai skatins žmones kurtis regionuose, sugrįžti į gamtą, atvers kūrybiškumą.
– Kokių grėsmių turime vengti kelyje į sėkmingą Lietuvos ateitį? Kas yra šių dienų idealistai, kurie padės įveikti iššūkius ir ves į priekį?
– Svarbu savistaba, kritiškas požiūris, drąsa kalbėti. Baugina visuomenės fragmentacija, nusivylimas, kai manoma, kad nieko nepakeisi. Pokyčiai, žinoma, neįvyksta per naktį. Tačiau jie įmanomi tik prisidedant daugeliui. Jei neauginsi vynuogių, nekarpysi, neprižiūrėsi – neturėsi derliaus, nebus ir šventinio vyno.
Idealistai – tai mes, kūrėjai. Didžiausia kūrėjo problema – tinginystė. Didžiausia valdžios problema – arogancija. Kūrėjai aptingsta, o valdžios atstovai užsidaro ir tampa abejingi. Tai kelias į stagnaciją.
Kūrėjams, norintiems kažką keisti, reikia aktyvumo ir pastangos. Jei iš tiesų norime kažko pasiekti, turime nugalėti tinginystę ir veikti su entuziazmu – iš širdies. O valdžia turėtų nusileisti iš Olimpo žemyn – biurokratams reikia daugiau empatijos, solidarumo ir efektyvumo. Jie turi tarnauti mums, o ne priešingai. Klaidinga galvoti, kad valdžia mus turi. Ne, mes turime valdžią, taigi viskas priklauso nuo mūsų aktyvumo, kūrybiškumo ir drąsos.
Susipažinkite su Lietuvos ateities vizija – www.Lietuva2050.lt. Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.
