„Galvojau, kodėl viskas nutiko tokiu sudėtingu metu, kai šeimoje buvo kritinė padėtis“, – portalui LRT.lt sakė dainininkė Rūta Ščiogolevaitė, prisiminusi mintis, kurios sukosi galvoje sužinojus apie penktą nėštumą. Dabar moteris įsitikinusi – viskas išėjo į gera, dukra suteikė stiprybės, kurios reikėjo atremiant likimo išbandymus: dėl karantino užgriuvusius finansinius sunkumus ir teismą pasiekusią skyrybų bylą.
– Pastarieji metai daugeliui siejasi su karantinu. Kai kurie sako, kad antrasis karantinas jau prailgo ir emociškai yra sunkesnis už pirmąjį, kaip yra jums?
– Sunku pasakyti, niekad nebandžiau jų palyginti. Pavasarinis karantinas visiems buvo šokas, jam nebuvome pasiruošę. Galbūt ta prasme buvo sunkiau. Kadangi antrasis karantinas jau trunka ilgiau už pavasarinį, jaučiamas tam tikras papildomas nuovargis dėl ribojimų.
Net ir suvokiant, kodėl jie yra, ribojimai vis tiek vargina, ypač vaikus. Mažieji jau nori į svečius, nori susitikti su draugais, nuotolinis mokymas, kai namuose yra daug vaikų, taip pat kelia papildomų rūpesčių. Vyriausiasis sūnus jau pats savarankiškai prisijungia ir gali dalyvauti pamokose, o jaunesnei dukrai reikia padėti, tuo pat metu priežiūros reikia ir kitiems vaikams. Tai yra sudėtinga.
– Per pirmąjį karantiną sakėte, kad teko gyventi iš motinystės išmokos. Kokios mintys sukosi galvoje supratus, kad iš tikriausiai ganėtinai kuklios sumos teks išlaikyti ir penkis vaikus, ir būstą?
– Pasirodo, viskas įmanoma, juolab kad nėra kur dingti. O ar patenkinami visi poreikiai? Žinoma, ne. Tiesa, sulaukiau labai daug pagalbos iš draugų, kaimynų, nepažįstamų žmonių. Jie mane gelbėjo ir materialiai, ir emociškai, kas taip pat yra ne mažiau svarbu.
Moterys jaučiasi taip, tarsi jas vienas ištinka sunkumai, jos nesitiki sulaukti aplinkinių palaikymo, supratimo, todėl užsidaro savyje ir nedrįsta nieko keisti.
– Ar mokate paprašyti pagalbos ir ar lengva tai daryti?
– Pagalbos paprašyti aš moku, tačiau labai nemėgstu. Man patinka tvarkytis pačiai, moku surasti išeičių ir mėgstu jų ieškoti. Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie sėdi ir verkia iš nevilties. Man tai nebūdinga. Nors neretai mano pirma reakcija būna supanikavimas, jis labai greit praeina, suimu save į rankas, galvoju, ką galiu padaryti ir kokių yra išeičių.
– O ar vaikų tėvai padėjo? Pasitaiko, kad, vaikams likus gyventi su mama, visa atsakomybė užgula jos pečius, niekas neklausia, ar jai užtenka jėgų, ar emociškai nepervargo. Atrodo, kad vyrai gali lanksčiau prisidėti prie vaikų priežiūros.
– Apskritai, kalbant apie vyrus, kurie nepadeda ar neišlaiko savo vaikų, būna įvairių situacijų. Pastebėjau, kad vieni tai daro iš keršto, kiti iš nesupratimo, treti kažkaip ieško sprendimų. Turbūt sudėtingiausia, kai piktybiškai elgiamasi taip, kad partneriui būtų kuo sunkiau. Tai dažniausiai ir kelia sunkumų motinoms, vienoms auginančioms vaikus.
Savo optimizmą stengiuosi derinti su realizmu, to mane moko gyvenimas.
– O galbūt ir skyrybų akivaizdoje dažniau akcentuojame tai, kas nepavyko, nors kažkada ir tie nutrūkę santykiai atrodė laimingi.
– Žinoma, nebūna taip, kad santykių dinamika vien tik neigiama, bloga ar kelianti stresą. Pavyzdžiui, moterys net ir su smurtaujančiais vyrais išgyvena ganėtinai ilgą laiką. Manau, kad taip yra todėl, kad net ir su pačiu blogiausiu žmogumi, smurtautoju ar pan., išgyvena laikotarpius, kai viskas bent kurį laiką būna gerai.
Galiausiai ir atsiprašymai bei pažadai, kad viskas bus gerai, užkabina. Iki kito karto. Ta atgailos pozicija paveikia, juk turbūt ne vienas esame girdėję frazes „širdyje nesu blogas žmogus“ arba „kodėl prisimeni tik bloga, juk buvo ir gerų akimirkų“ ar pan.
– Esate sakiusi, kad jūs ir dėl šeimos visuomet būdavote linkusi pakovoti, tiesa?
– Tiesa, su pirmaisiais sunkumais nepasiduodu.
– Ar skaudžios praeities pamokos nesužlugdė jūsų tikėjimo santykiais, nenusivylėte meile?
– Ne. Visokių pavyzdžių aplink yra, tarp jų – ir labai gražių, kai poros santykiai paremti pagarba, supratimu, empatija. Kai matai tų gražių pavyzdžių, kaip gali sužlugti tikėjimas?
Ar dabar norėčiau būti 25-erių? Turbūt ne.
– Esame socialios būtybės, kartais užtenka tiesiog žinoti, kad ne mus vienus ištinka sunkumai. Sulaukiate kitų moterų laiškų ar žinučių, ar moterys ieško paguodos ar stiprybės jūsų istorijoje, dėkoja už tai, kad kalbate viešai net ir apie tai, kas jums pačiai yra sudėtinga ar nemalonu?
– Sulaukiu nemažai palaikančių laiškų, moterys dalijasi ir savo patirtimis. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, o kartais ir vienintelė, kodėl viešai apie tai kalbu.
Pastebiu, kad rašiusios moterys jaučiasi taip, tarsi jas vienas ištinka sunkumai, jos nesitiki sulaukti aplinkinių palaikymo, supratimo, todėl užsidaro savyje ir nedrįsta nieko keisti. Kitos dėkoja už atvirumą bei sako, kad jei jau aš su penkiais vaikais pasiryžau, tai ir jos, turėdamos vieną ar porą vaikų, gali ryžtis sprendimams.
– Sakoma, kad motinystė – vienas sunkiausių darbų, čia nėra laisvų dienų, o iššūkių netrūksta. Kai kurios mamos neslepia, kad net ir auginant vieną vaiką būna, jog kantrybės taurė persipildo, emocijos paima viršų ir kartais norisi tiesiog gerai išsiverkti.
– Manau, kad panašiai galėtų pasakyti absoliučiai visi tėvai, galbūt su retomis išimtimis, kai šeimose pavyksta pasidalyti vaiko priežiūrą, sulaukiama senelių pagalbos ir dar yra galimybė pasisamdyti auklę. Jei negali gauti maksimalios pagalbos iš aplinkinių, turi kažkaip suktis.
O būna visaip – kartais apie nuovargį primena širdies ritmo sutrikimai, būna, jauti, jog geriau trumpam užsidaryti vonioje ir nusiraminti, kad neišsilietum ant vaikų. Juk ne paslaptis, kad su vaikais kantrybės reikia labai daug.
– Sakoma, kad sunkumai šeimas suartina. Galbūt pastebite, kad ir jūsų vaikus sieja itin artimas ryšys?
– Visko būna, kai vaikų daugiau, pasitaiko, kad jie tarpusavy konkuruoja, kažko nepasidalina, vieni kitiems trukdo. Tačiau mano vaikai yra pratę būti didelėje šeimoje ir labai myli vienas kitą.
– Ir nors vaikai reikalauja daug kantrybės, o motinystė ne visada yra lengva, veikiausiai vaikai yra tam tikra atsvara visiems rūpesčiams ir suteikia daug džiaugsmo.
– Žinoma. Netgi, pavyzdžiui, kalbant apie savo jauniausią dukrą, sakiau, kad tam tikra prasme išgyvenau krizinį nėštumą. Sužinojusi, kad laukiuosi, jaučiau baimę, kad viskas bus tik dar sunkiau, sudėtingiau, svarsčiau, kaip viską reikės suderinti. Galvojau, kodėl viskas nutiko tokiu sudėtingu metu, kai ir šeimoje buvo kritinė padėtis.
Tačiau galiausiai esu tikra, kad viskas išėjo į gerą. Nors ir jaučiau nerimą, rodos, viskas išsisprendė. Tam tikra prasme ir finansinė pusė – kai dėl karantino neliko darbų, gavau motinystės išmoką. Tačiau svarbiausia, kad vaikelis teikia didžiulį džiaugsmą. Man asmeniškai kūdikėliai, ypač tie mažieji, kurie dar žindomi, yra vienas džiaugsmas, nuolatinis artumas, nuolatinis ryšys su vaiku. Tai yra nuostabu.
Kai gimė mažoji, ji man suteikė daug stiprybės, o viskas aplink labai gražiai susidėliojo, gavau labai daug gerų emocijų.
Viskas priklauso nuo konteksto, net ir optimizmas ar stiprybė gali būti trukdančios savybės.
– Dažnai viešojoje erdvėje jus pavadina karjeriste, neerzina?
– Nesu karjeristė. Karjeristų vaikus dažniausiai augina auklės, seneliai. Aš pati auginu savo vaikus ir savo darbui, profesijai bei talentui skiriu visišką minimumą.
– Žinomi atlikėjai dažnai turi tam tikrą įvaizdį, aplinkiniai kartais jaučiasi juos gerai pažįstantys ir dalija tam tikras etiketes. Yra tokių, kurios jums itin skaudžios?
– Mane veikiau skaudina tam tikri vis dar gyvuojantys stereotipai. Pavyzdžiui, požiūris, kad dėl visko kalta moteris ir kad ji turi būti atsakinga už namus, vyro nuotaikas, taip pat turi gebėti valdyti kone visas stichijas, būti ir žaisminga, ir moteriška, ir griežta, ir švelni, ir pasigražinusi... Toks požiūris, mano manymu, ir pavojingas, ir žalingas.
– Ar tikrai visuomet pavyksta būti atlaidesnei, ne perfekcionistiškai reikliai sau?
– Sudėtinga, esu perfekcionistė iš prigimties, tačiau gyvenimas daug ką pakoreguoja. Su gyvenimiška patirtimi, su amžiumi pamatai, kur tai gali nuvesti. Stengiuosi pakoreguoti tokias savo savybes. Kiek pavyksta, tiek.
Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie sėdi ir verkia iš nevilties.
– O ar yra šiuo metu galimybių pagalvoti apie savo poreikius, laiką sau?
– Šiek tiek yra, tačiau, žinoma, minimaliai. Dabar daugiausia dėmesio sutelkta į vaikų poreikius ir šeimos buitį. Ir tai normalu. Tačiau, be abejo, negaliu visiškai užmiršti savo profesijos, savo darbo. Tad jei pavyksta surasti laisvesnio laiko, stengiuosi jį skirti kūrybai.
– Kaip prisimenate laikus, kai vaikų dar neturėjote ir galėjote atsiduoti tik scenai, darbui, kūrybai?
– Veikiausiai jau ir nebeprisimenu, dešimtmetį jau esu mama, esu pratusi sunkiai dirbti, nebegalvoju ir nelyginu, kaip dirbau prieš dešimtmetį ir dabar.
– Vasarą minėsite jubiliejų, kiek toks gyvenimo slenkstis jums reikšmingas?
– Vidutiniškai. Aš apskritai labai mėgstu viduriuką. Smagu būtų paminėti, surengti šventę, bet bus, kaip bus.
Kai matai tų gražių pavyzdžių, kaip gali sužlugti tikėjimas?
– Buvo laikai, rodės, kone visos televizijos laidų vedėjos, atlikėjos, net ryškiausios Holivudo aktorės prabildavo apie tai, kad buvimas ant scenos ar kino ekranuose persmelktas jaunystės kulto ir 40-ąjį gimtadienį lydi nerimas, jog artėja karjeros pabaiga. Ar jums amžius ir scena kažkaip siejasi?
– Veikiau esu iš tų žmonių, kuriems amžius yra tik skaičius. Su laiku keičiasi požiūris, publika, repertuaras ir tai nėra blogai. O ar dabar norėčiau būti 25-erių? Turbūt ne. Ir apskritai, seniai supratau, kad nereikia nieko absoliutinti, nei kalbant apie karjerą, nei kalbant apie amžių. Juolab kad ir klausytojas ar žiūrovas yra įvairaus amžiaus. Nereikia manyti, kad publika yra tik tam tikrų standartų masė.
– Panašu, esate optimistė, galbūt į šiuos metus taip pat žvelgiate su šviesiomis mintimis, profesiniais tikslais...
– Visokių minčių būna. Turbūt visos mūsų savybės, taip pat ir optimizmas neretai priklauso nuo konteksto. Net ir optimizmas ar stiprybė gali būti trukdančios savybės. Pavyzdžiui, būdamas stiprus dažnai labai daug užsikrauni sau ant pečių; kai esi labai optimistiškas, rizikuoji būti nepasiruošęs sunkumams ar labai nusivilti, kai viskas susiklosto ne taip, kaip nori. Todėl savo optimizmą stengiuosi derinti su realizmu. To mane moko gyvenimas.
