Veidai

2020.06.18 07:06

Tuoj lietuvišką pasą gausianti Eskedar – apie skyrybas iškęsti padėjusią terapiją ir santykius Etiopijoje

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.06.18 07:06

„Tai buvo košmariškas laikas, nejaugi taip galėjo būti iš tikrųjų?“ – prisiminusi savo gyvenimo vingius, portalui LRT.lt sako Lietuvoje jau daugiau nei dešimtmetį gyvenanti Eskedar Maštavičienė, kadaise priversta bėgti iš gimtosios Etiopijos. Skyrybas išgyvenanti moteris stengiasi nenuleisti rankų ir sako turinti didelių ambicijų.

– Praėjusią savaitę įsigaliojo Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jums suteikimo, per pusmetį turite viešai ir iškilmingai prisiekti Lietuvos Respublikai. Ne kartą Lietuvą vadinote savo namais ir savo vaikų gimtine, vis dėlto, ką jums dar reiškia šis žingsnis?

– Prašymą dėl pilietybės suteikimo pateikiau maždaug prieš 1,5–2 metus. Pilietybės galima prašyti Lietuvoje pragyvenus 10 metų ir išlaikius lietuvių kalbos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. Aš prašymą pateikiau čia pragyvenus apie vienuolika su puse metų ir jau buvau tam psichologiškai pasiruošusi.

Man pilietybė reiškia tam tikrą nuoseklumą gyvenime. Be to, laimė yra ne kažkur, o ten, kur esi tu. Žinoma, suprantu, kad su privilegijomis atsiranda ir atsakomybė. Suprantu, kad turiu atsakingai rinktis valdžią, būti pilietiška ir kartais kelti nepatogius klausimus.

Ten, kur užaugau, ištikus santykių krizei ar kilus nesutarimams tarp kaimynų, tarpininkauja vyresnieji.

– Gimtojoje Etiopijoje gyvenote ganėtinai aprūpintą gyvenimą, studijavote geriausiame Adis Abebos privačiame universitete, lankėte futbolą, tačiau iš tėvynės turėjote bėgti dėl politinio persekiojimo. Būdama vos 20-ies, iš Etiopijos, per Sudaną ir Libiją iškeliavote į Maltą. Kelionė buvo ne tik ilga, bet ir negailėjo iššūkių – penkių vietų automobiliu teko važiuoti su dar 37 žmonėmis, plaukėte laivu, šis vos nenuskendo.

– Visa tai nutiko prieš keliolika metų, kai man tebuvo dvidešimt. Tą laikotarpį atsimenu kaip didžiulį košmarą, o kartais netgi susimąstau – nejaugi taip iš tiesų galėjo būti? Tačiau stengiuosi įžvelgti teigiamas puses.

Tai, kad būdama tokia jauna turėjau tokių sunkių išgyvenimų ir pamokų, suprasdama, kad galėjau netekti gyvybės, jaučiuosi taip, tarsi man būtų duota papildomo laiko, kurį galiu nugyventi. Negaliu jo švaistyti, tad šiandien aš švenčiu gyvenimą ir nebenoriu tokios situacijos, šalies, tokių santykių ar pan., kurie manęs neugdo ir nepraturtina. Išmokau pasakyti „ne“ daugeliui dalykų. Jei jau man duotas tas laikas, noriu jį išnaudoti tam, kad gyvenčiau geriau, išmokčiau daugiau, o mano balsas turi būti išgirstas.

– Galima sakyti, kad jūsų kelionė iš Etiopijos į Lietuvą truko 1,5 metų, turbūt pabėgėlės dalia nelengva, ypač iš pradžių...

– Ir būnant pabėgėlių centruose, ir atvykus į Lietuvą lengva nebuvo – nemokėjau kalbos, neturėjau gyvenimo kitokioje aplinkoje ar kultūroje patirties. Nelengva buvo integruotis į visuomenę, tačiau po truputį mokiausi, stengiausi viską suvokti ir atrasti. Tas sunkus įsiliejimas į visuomenę su kiekviena diena darėsi vis lengvesnis.

– Maža to, kad svečioje šalyje, nemokant kalbos, nežinant vietos papročių, jums teko ir vienišos motinos dalia – kai atvykote į Lietuvą jūsų dukrytei Hanai tebuvo mėnuo su trupučiu.

– Ji ir Lietuvoje gimę sūnūs Matijas ir Masajas – mano gyvenimo variklis. Tuo metu dukra man buvo tam tikras postūmis, tad negalėjau nuleisti rankų ar įklimpti į depresiją. Man svarbu, kad mano vaikai suprastų, koks gėris yra gyvenimas.

Keista, kad tėvų netekęs vaikas keliauja į vaikų namus, nors turi tolimų giminaičių, kurie galėtų jį priimti.

– Ar per tuos keliolika metų, kai palikote Etiopiją, buvote susitikusi su savo šeimos nariais? Galbūt jie buvo atvykę jūsų aplankyti?

– Daugumos artimųjų nemačiau nuo tada, kai išvykau, tačiau keli šeimos nariai į Lietuvą buvo atvykę. Kai kurie manęs klausė, kodėl gyvenu ten, kur taip šalta. (Juokiasi.) Taip jau susiklostydavo, kad į Lietuvą dažniausiai jie atvykdavo žiemą. O aš jau išmokau ir su šalčiu susidraugauti.

– Jūsų vaikai nėra buvę Etiopijoje, kaip juos supažindinate su savo gimtąja kultūra?

– Per pilvą! (Juokiasi.) Maistas – įdomus dalykas, ragaudamas ne tik pažįsti skirtingus skonius, bet jis tampa ir tavo identiteto dalimi. Pietaujame iš vienos didžiulės lėkštės-padėklo, kurio skersmuo gali būti apie metrą. Visas padėklas būna nuklotas skirtingu maistu: daržovėmis, mėsos gabaliukais, truputėliu troškinio ir pan. Injera yra tokia itin plona duonelė, kuria reikia paimti kitus produktus. Galima sakyti, valgome rankomis. Mano vaikams tai labai patinka. Be to, kad valgymas iš bendros lėkštės, kuria dalijasi visa šeima, siejasi su bendrystės jausmu.

– Ar su vaikais kalbate savo gimtąja amharų kalba?

– Ne, vaikai moka daug kalbų, tačiau mano gimtosios nelabai. Nebent trylikametė Hana supranta daugiau. Mažesnieji tarpusavyje kalbasi lietuviškai. Aš visada sakau, kad lietuvių kalba turi vos kelis milijonus vartotojų, tad ją reikia labiau saugoti, juk mano gimtąja amharų kalba dešimtys milijonų. Žinoma, tai nereiškia, kad mano vaikai jos niekada nesimokys – tikiu, kad kada nors tikrai išmoks.

– Prieš kelis metus kreipėtės į teismą dėl to, kad buvote užgauliojama dėl odos spalvos, tąkart bylą laimėjote, o kaip kompensaciją gautus 1000 eurų paaukojote „Jaunimo linijai“, ar atvykusi čia sulaukėte daug užgauliojimų ir ar su laiku pastebite, kad žmonės darosi tolerantiškesni?

– Užgauliojimų būna, tik ne tokių skaudžių kaip tada, kai kreipiausi į teisėsaugą. Nepasakyčiau, kad su laiku kažkas labai pasikeitė, tačiau svarbu su žmonėmis megzti dialogą. Net jei kas nors lepteli ką nors nemalonaus, dažniausiai su žmonėmis pasikalbu. Dažniausiai žmonės nuoširdžiai atsiprašo. Veikiausiai taip yra geriau, nei įskaudintas tiesiog ignoruotum situaciją.

Aš žinau, kad yra tokių iš kitų šalių atvykusių žmonių, kurie jaučia tam tikrą įtampą ar priešiškumą, tačiau ir jiems sakau, kad viskas yra jų pačių rankose. Geriau pagalvojus, tos nemalonios situacijos susidaro todėl, kad kai kurie paprasčiausiai nedrįsta paklausti, kas tu toks, iš kur atvykai, kokia tavo istorija. Pasitaiko, kad jaunuoliai bando užgaulioti tik todėl, kad nori pasirodyti prieš draugus, negalvodami, ne visada todėl, kad iš tiesų nori įskaudinti ar įžeisti.

– Ar mokykloje jūsų vaikams teko ką nors panašaus patirti?

– Iš pradžių buvo tam tikrų problemų, vienas vaikas dukrai nedavė ramybės. Tačiau mokyklos personalas tikrai stengėsi ir dirbo su tėvais, tad šiandien galiu pasakyti, kad mano vaikai lanko mokyklą, kurioje jaučiasi saugiai. Kita vertus, kiekvienos mokyklos pareiga užtikrinti visiems vaikams saugią aplinką.

Be to, svarbu nepamiršti, kad vaikas, užgauliojantis kitus, dažniausiai pats iš kažkur gauna neigiamų emocijų. Tai nereiškia, kad tas vaikas yra rasistas ar blogas, tiesiog jis pats yra pažeidžiamas ir galbūt įžeistas, kupinas pykčio, kurį stengiasi išlieti ant kitų. Jam gali užkliūti ne tik odos spalva, bet ir kūno sudėjimas, mokymosi rezultatai ir pan.

– Kai susitikome, prakalbote apie savo vaikų močiutes, nors užsiminėte, kad jos su jais biologiniais ryšiais nesusijusios.

– Lietuvoje neturiu giminaičių, bet mano vaikai turi mylimas močiutes, kurias pažįsta nuo vaikystės. Mano mažiausio sūnaus mėgstamiausias patiekalas – duona su sviestu ir cukrumi. Kartą, kai jis manęs paprašė sutepti tokį sumuštinį, nusijuokiau, kad tokį patiekalą gali valgyti tik pas močiutę.

Kita močiutė, žinodama, kad mano vyresniajam sūnui patinka blynai su spirgučiais, taip pat stengiasi jį palepinti. Abi močiutės labai myli mano vaikus, nors tarp jų kraujo ryšio nėra – susipažinome gyvendami kaimynystėje. Remiantis policijos ir vaikų teisių tarnybų apibrėžimais, šios moterys mano vaikams išvis yra svetimos, nepaisant to, kad jie vieni kitiems labai svarbūs ir brangūs žmonės.

Jaučiuosi taip, tarsi man būtų duota papildomo laiko, kurį galiu nugyventi.

Taigi neretai galvoju apie tai, kas yra šeima ir šeimos narys. Kaip mes tą ryšį nustatome? Nejaugi svarbus tik biologinis ryšys? O jei žmogus užaugo vaikų globos namuose, jei yra atvykęs iš kitos šalies ir čia artimųjų neturi? Apie tai taip pat reikia kalbėti ir diskutuoti.

Keista man ir tai, kad tėvų netekęs vaikas keliauja į vaikų namus, nors turi tolimų giminaičių, kurie galėtų priimti. O galbūt priimti vaikus galėtų kaimynai, nors jie ir nėra biologiniai giminės, jie galbūt vaiką pažįsta nuo vaikystės ir yra artimiausi jiems likę žmonės. Lietuva – labai maža šalis, turime ištiesti vieni kitiems pagalbos ranką.

Etiopijoje giminės ar vietos bendruomenė rastų kaip padėti. Gyvename visuomenėje, bendruomenėje, tad vieni kitus turime užjausti. Jei susižalojame rankos pirštą, visomis išgalėmis stengiamės jį išsaugoti, panašiai turėtume galvoti ir apie vaiką, esantį mūsų aplinkoje. Galbūt anksčiau taip buvo ir Lietuvoje, tačiau atsirado tam tikra sistema. Nesakau, kad sistema yra blogai, tačiau ji turi būti žmogiška. Ji turi palengvinti, o ne apsunkinti gyvenimą.

– Laidoje „Gyvenimo spalvos“ pasakojote, kad Etiopijoje daugelį dalykų sprendžiate su bendruomenės pagalba, – prisipažinote, kad, kai ėmė braškėti jūsų ir vyro bei sūnų tėvo santuoka, draugų pagalbos ir tarpininkavimo, kurio tikėjotės, nesulaukėte.

– Ten, kur užaugau, ištikus santykių krizei ar kilus nesutarimams tarp kaimynų, tarpininkauja vyresnieji. Ten natūralu, kad susėda keletas žmonių ir kalbasi, dalijasi patirtimi ir stengiasi surasti sprendimą. Rodos, bičiuliai juk yra tie žmonės, kurie tau linki geriausio ir nori padėti. Taigi kreipiausi į savo draugus, sakiau, kad susikalbėti nepavyksta. Tačiau jie nenorėjo kištis. Mane tai stebino. Taip po truputį draugai atsisijojo, džiugu, kad buvo ir tokių, kurie tikrai labai daug padėjo.

Iš tiesų, geriau pagalvojus, santuoka nėra tik dviejų žmonių sąjunga. Susituokus porai, susijungia jų šeimos, tėvai, seneliai, giminės, draugai. Vadinasi, kai kurie mūsų sprendimai daro įtaką daugybei žmonių. Todėl reikia pasistengti ieškoti išeičių, galbūt kreiptis į porų psichologą ar pan.

Vis dėlto, jei nepavyksta pakeisti santykių dinamikos, jie turi baigtis. Gražu, kai žmonės moka išsiskirti taikiai, suprasdami, kad abu partneriai yra geri žmonės, tačiau galbūt netinka vienas kitam. Mums taip pat teko pripažinti, kad kartu būti negalime.

– Kas padėjo po skyrybų susidoroti su slogiomis mintimis?

– Visi žmonės ieško būdo, kaip sumažinti įtampą. Vieni sportuoja, o kiti neria į šaltą vandenį. Kai lauke šaltasis metų laikas, su bendraminčiais, kurie jau susibūrė į savotišką bendruomenę, einame į upę maudytis. Turime sertifikuotą trenerį, jis mano draugės, kurią vadinu seserimi, tėtis. Kai turi artimų žmonių, kurie praktikuoja tokį dalyką, tikrai lengviau pasiryžti. Su laiku pajutau šalčio terapijos naudą – įtampa sumažėjo.

Kai čia atvykau, mane stebino, kad žmonės geria tirpią kavą ir išvis tai vadina kava.

– Kokia esate mama? Griežta?

– Esu ir griežta, ir draugiška. Kartais galiu būti labai kategoriška. Pavyzdžiui, sužinojusi, kad vaikai lauke turi elektroninių cigarečių. Visus pasikviečiau į laiptinę pasikalbėti, spręsti problemos. Kai man pasakė, kad vaikai elektroninę cigaretę gavo mokykloje, kreipiausi į tos mokyklos vadovybę, policiją.

Galėjau savo vaikams tiesiog pasakyti laikytis nuo kitų vaikų atokiau, galėjau pasakyti, kad tai ne mano reikalas, tačiau nusprendžiau kapstytis giliau – šiandien mano vaikai neturi žalingų įpročių, bet stengiuosi užkirsti tam kelią kuo anksčiau. Kaip sakoma, gaisrą reikia gesinti ne tada, kai jis pasiekia tavo namus, o kai jis dar toli ir gali išgelbėti savo būstą.

Be to, aš tikiu, kad net ir tie vaikai, kurie dabar elgiasi blogai, iš tiesų yra geri, jiems taip pat reikia padėti dabar, kol nesusigadino sau gyvenimo. Turime būti pilietiški ir atsakingi.

Taip pat savo vaikams stengiuosi sukurti laisvą erdvę, kur jie jaustųsi saugūs ir priimti. Iš tiesų mano vaikai labai nedaug laiko praleidžia prie ekranų – televizoriaus neturime, tačiau rengiame filmų vakarus, kompiuterinių žaidimų jie beveik nežaidžia, tačiau visada jiems leidžiu pasikviesti draugų, šie gali pasilikti nakvoti.

Yra buvę, kad trijų kambarių bute buvo kone 20 vaikų. Tačiau atėję į svečius jie turi pasidėti telefonus ir bendrauti. O veiklų juk nestinga – turime daugybę stalo žaidimų, tad veikti tikrai turės ką. Svarbiausia susitariame, kuriuose kambariuose jie leis laiką, kad žinočiau, kur man būti. (Juokiasi.)

– Sakėte, kad jūsų tėvynėje labai svarbų vaidmenį užima kava – visa šeima leidžia vakarus šnekučiuodamasi.

– Kavos gėrimas Etiopijoje beveik tas pats, kas dantų valymas. Diena ten prasideda nuo žalios pupelės skrudinimo ir namus užpildančio aromato. Ir vakare bent porą valandų skiriame kavos gėrimui, bendravimui. Būtent prie kavos puodelio daugelis žmonės išsikalba, pasako, kas juos neramina, ir dar labiau suartėja. Ir niekas nesiskundžia, kad nuo kavos negali užmigti. (Nusišypso.)

Dukra man buvo tam tikras postūmis, tad negalėjau nuleisti rankų ar įklimpti į depresiją.

– Studijavote verslo vadybą ir finansų valdymą, turėjote drabužių parduotuvę, bet nusprendėte ją uždaryti, nes buvo nelengva derinti motinystę ir verslą. Tačiau prieš trejetą metų vėl ėmėtės veiklos – šįkart kavos verslo. Įkvėpė kavos gėrimo ritualas tėvynėje?

– Neretai galvojama, kad verslui reikia netikėtos idėjos, kažko „vau“. Tačiau kartais geriau prisiminti geriausias savo savybes ir turimas žinias. Tai gali būti tiesiog mezgimas ar pyragų kepimas. Svarbiausia, kad veikla teiktų džiaugsmą. Deja, neretai žmonės mieliau pasirenka darbą, kuris nepatinka, ir kankinasi ten kasdien.

Taigi mano verslas prasidėjo namuose – užaugau kultūroje, kur kava labai svarbi, patys skrudiname pupeles, malame. Kai čia atvykau, mane stebino tai, kad žmonės geria tirpią kavą ir išvis tai vadina kava. Niekaip nesuprasdavau, kodėl žmonės neperka žalių pupelių, kodėl patys šviežiai neskrudina. Galiausiai pamačiau, kad nėra tam laiko – žmogus nuolat lekia, veža į darželį ar mokyklą vaikus, keliauja į darbus.

Taip mano gyvenime atsirado kavos verslas. 2013-aisiais užsisakiau 120 kg žalių pupelių, o tada išsigandau. (Juokiasi.) Supratau, kad neturiu nei kur skrudinti, nei kaip supakuoti. Taigi iš pradžių pupeles tiesiog skrudinau ir vaišinau draugus ir pažįstamus. Netrukus jie pradėjo domėtis, kur gauti skanios kavos. Prieš trejus metus atsirado ir įmonė, dirbame dviese – su meile skrudiname ir pakuojame.

– O ar geriate, pavyzdžiui, latę ar kapučiną?

– Dažniausiai geriu juodą kavą ar paruoštą „Chemex“ kavinuke. Ši veikiau primena arbatą. Tiesa, kava yra uoga, tad jos skonis paprastai turi rūgštumo. Čia daugelis dar įpratę gerti karčią kavą, tad visuomet primenu, kad sudegusio maisto nevalgome, tad kodėl geriame per daug skrudintą kavą?

Gerti latę mane draugė įpratino, tačiau ją geriu tik su ja susitikusi ir vadinu draugystės kava. Apskritai, man nepatinka kavą gerti vienai – juk kavos gėrimas man siejasi su bendravimu. Netgi per karantiną, kai negalėjau susitikti su draugėmis, su viena buvau susitarusi, kad mes susiskambinsime vaizdo skambučiu ir kavą gersime drauge.

Man pilietybė reiškia tam tikrą nuoseklumą gyvenime.

– Kokių svajonių ir siekių dar turite?

– Sakau, kad gyvenime reikia turėti planą. Ir nors sakau, kad vaikai yra mano variklis, jie veikiau yra atsakomybė, o ne planas – sulaukę aštuoniolikos, jie išeis gyventi savo gyvenimo, galbūt dirbs, studijuos. Vaikai – ne tėvų nuosavybė, o atsakomybė išauginti žmogų, su kuriuo gera gyventi jo antrajai pusei, draugams, taip pat išauginti gerą pilietį. Todėl svarbu turėti verslą ar hobį, kuris yra tavo.

Gera, kai mano kava atsiduria žmonių virtuvių ar darbo kabinetų lentynose. Bet turiu ir didesnių ambicijų. Kai galėsiu grįžti į tėvynę, galvoju apsistoti ten mėnesiui ar truputį ilgiau, kad galėčiau atverti rinką kitiems. Lietuvoje daug gamintojų, o rinka perpildyta, galbūt galiu jiems padėti įsilieti į Etiopijos rinką, kuri labai didelė. Noriu padaryti gera abiem šalims.