Veidai

2020.05.01 16:23

Futbolą labiau mėgstantis krepšinio komentatorius Kunigėlis parašė knygą vaikams, bet rašyti apie save nesiryžta

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2020.05.01 16:23

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis iš Dalios Grybauskaitės rankų buvo graudus momentas, tačiau krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis pasiekimu laiko su daug krepšininkų užmegztas tikras draugystes. Knygos vaikams ėmęsis LRT TELEVIZIJOS laidos „Gyvenimo spalvos“ pašnekovas į pasiūlymą parašyti ir apie savo patirtis žiūri skeptiškai – svarsto, ar kam būtų įdomu apie tai skaityti.

Pandemija vienus privertė užsidaryti namie, o kitus – imtis naujos veiklos. Vos įsigaliojus karantinui, Lietuvos šaulių sąjungos Pelėdų būrys ėmėsi dar neregėtos iniciatyvos – sukurti nacionalinį savanorių pagalbos koordinavimo centrą. Kartu su renginių organizavimo įmone „Pirmoji kava“, Lietuvos skautais ir kitais partneriais Šaulių sąjunga subūrė tūkstančius savanorių, pasirengusių padėti tiems, kuriems dėl klastingo viruso geriau iš namų nekelti kojos.

„Likite namie“, – iš ekrano sako dainininkai, aktoriai, sportininkai, laidų vedėjai. „Mes jums padėsime“, – pritaria „Stiprūs kartu“ savanoriai. Krepšinio komentatorius L. Kunigėlis – vienas iš tų, kurie susikūrus tinklui „Stiprūs kartu“ sėdo prie telefono registruoti pagalbos prašančiųjų skambučių. Neseniai į Šaulių sąjungą įstojęs vyras sako prie bičiulių sumanymo prisidėjęs su džiaugsmu, ypač kai net karantino sąlygomis gali būti naudingas.

„Šaulystė – plati veikla. Pavyzdžiui, Vilniaus šauliai važiuoja į vienuolyną, vienuoliams suskaldo malkas žiemai. Karas? Nieko bendro su karu nėra, tik geras darbas, pagalba žmonėms“, – pažymi jis.

Savanoriškos pagalbos „Stiprūs kartu“ telefonu atsiliepiančio L. Kunigėlio vardas ir balsas gerai pažįstamas krepšinio gerbėjams, stebėjusiems šimtus, o gal ir tūkstančius rungtynių, kurias jam teko komentuoti.

„Niekada negalvojau, kad dirbsiu televizijoje, nemėgstu, kai į mane kreipia dėmesį. Nesakyčiau, kad nemalonu, kai prieina ir pagiria, sako, patiko, kaip komentavai. Būtų ne visai sąžininga, bet aš nuolat kračiausi populiarumo, niekada nemaniau, jei iš manęs neima interviu, kaip kai kurie kolegos, kad jau kažkas negerai“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Kurį laiką Jungtinėse Valstijose gyvenęs ir ten per televizorių NBA krepšinio varžybas stebėjęs L. Kunigėlis pagavo amerikietišką komentavimo stilių, kurį grįžęs „įsūdė“ ir Lietuvoje. Jaunas, šmaikštus „berniokas iš pa Utenas“, sporto komentaruose pasitelkęs šou artileriją ir nevengęs aštresnio posakio ar tarmiško leksikono, krepšinio aistruolių buvo sutiktas labai šiltai. Ir greitai tapo pagirtas tarp sporto mėgėjų ir pačių krepšininkų.

Pasiekimu laikyčiau tai, kad didelę dalį krepšininkų, su kuriais praleidau daug laiko ir laimėje, ir nelaimėje, dabar galiu vadinti gerais draugais, nes jie – neeilinės asmenybės visomis prasmėmis.

Ar būta žvaigždžių ligos simptomų? Gali būti, tačiau humoro jausmo nestokojantis žurnalistas sako, kad geriausi vaistai nuo žvaigždžių ligos jam buvo ne mažiau už jo paties liežuvį kandesni draugų „pašpilkavimai“. Neminint to, kad nuolat tekdavo sukiotis tarp kur kas didesnių žvaigždžių – lietuvių dievinamų krepšininkų, kurie tapo gerais L. Kunigėlio draugais.

„Kaip ir sportininkai. Kitados sėdėjom su Robiniu Javtoku, prisiminėm tuos, su kuriais jis žaidė, su kuriais dabar dirba, – tik vienetai neperserga žvaigždžių liga, kad ir menkiausia forma. Juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Net pats Robinis sako: koks aš buvau, kai pradėjau kilti, žaisti Vilniuje, rinktinėje – gėda, norisi nuvažiuoti ir kai kurių atsiprašyti. Buvo sunkesnė ar lengvesnė forma. Ar man taip buvo, nežinau – jei ir buvo, nepastebėjau, nes draugai tokius greitai nuleisdavo. Norėčiau tikėti, kad [forma buvo] lengva“, – kalba krepšinio komentatorius.

Prisipažįsta labiau mėgstantis futbolą

Buvo laikas, kai be L. Kunigėlio komentarų neapsieidavo nė vienos svarbesnės krepšinio rungtynės. Jis lydėjo Lietuvos rinktinės vyrus į lemtingas dvikovas Europos ir pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Keliolika metų L. Kunigėlis buvo nacionalinės krepšinio rinktinės atstovas spaudai – nepamainomas tarpininkas tarp žaidėjų ir žurnalistų. Savas tiek tarp krepšininkų, tiek tarp žiniasklaidos atstovų. Žinantis gana daug krepšinio užkulisių ir paslapčių, tačiau sugebantis filtruoti informaciją ir pateikti jos tiek, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.

Gyvenimo spalvos. Netrukus kaip rašytojas debiutuosiantis Linas Kunigėlis: niekad nemaniau, kad vaikams rašyti – taip sunku

„Pasiekimu laikyčiau tai, kad didelę dalį krepšininkų, su kuriais praleidau daug laiko ir laimėje, ir nelaimėje, dabar galiu vadinti gerais draugais, nes jie – neeilinės asmenybės visomis prasmėmis: ir kalbant apie moralinį kompasą, ir požiūrį į Lietuvą, gyvenimo principus“, – tvirtina laidos herojus.

Kartu su garsiausiais Lietuvos krepšininkais išgyvenęs ir laimėjimo euforiją, ir pralaimėjimo apmaudą, sirgęs su jais ir už juos, L. Kunigėlis, nors nemėtė kamuolio į krepšį, buvo visateisis Lietuvos rinktinės narys. Ir už tai gavo valstybės apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.

„Buvo smagu, malonu ir netgi šiek tiek graudu, ypač kai gavau iš Dalios Grybauskaitės rankų. Man tai didžiulis įvertinimas, nežinau, ar jo nusipelniau. Sakydavau, nieko mes nenuveikėme, tai krepšininkai nuveikė, bet jei jau davė, tai negalėjau nepaimti. Jaudinantis momentas“, – prisimena žinomas vyras.

L. Kunigėlis su Lietuvos krepšinio federacija atsisveikino prieš trejus metų. Ir nors jo gyvenimas vis dar sukasi aplink oranžinį kamuolį, rungtynių komentatoriaus mikrofoną įsijungia itin retai.

„Komentuoti kartais atsibosta, didelis laiko tarpas... Geriau būti sąžiningam: jei nesugebi padaryti taip, kad pačiam patiktų, jei nejauti pasitenkinimo, gal nereikia kankintis. Prabėgs metai, kiti, gal vėl pasiilgsiu. Vasario mėnesį smagiai padirbėjau Klaipėdoje, bet nostalgijos nejaučiu. Dabar įdomesni kiti darbai, kitas kontekstas, daugiau sužinai, išmoksti“, – pasakoja jis.

L. Kunigėlis juokauja, kad naują darbą rado vos per 2 valandas. Išėjęs iš Lietuvos krepšinio federacijos jis parašė elektroninį laišką savo pažįstamam iš Tarptautinės krepšinio federacijos. Po poros valandų gavo atsakymą su komerciniu pasiūlymu. Dabar L. Kunigėlis prodiusuoja FIBA`os rungtynių transliacijas, o daugiau nei 2 dešimtmečius krepšiniui paskyręs komentatorius prisipažįsta, kad iš tikrųjų labiau mėgsta futbolą.

„Jam [krepšiniui] dėkingas už visą savo karjerą, kad ir kokia ji būtų, už tai, ką dabar veikiu, bet kad krepšinis būtų kaip šventa statulėlė, kuriai melsčiausi, nepasakyčiau. Smagu, kai žaidžia rinktinė ir bent 2 savaitėms suvienija Lietuvą, nepaisant požiūrių skirtumų ir kitų dalykų. Pasižiūriu rungtynes, kurios man įdomios, bet svarbiausias – futbolas, jį galiu žiūrėti be proto. Jei vyksta koks čempionatas, 5-erios rungtynės – tai visas nuo pradžios iki galo“, – teigia pašnekovas.

Rašyti knygos apie savo patirtis kol kas nežada

Kadaise prisidėjęs prie populiariausio sporto žurnalo „Krepšinis“ kūrėjų, L. Kunigėlis vėl grįžo prie rašymo ir netrukus debiutuos kaip rašytojas. Pirmoji jo knyga bus skirta vaikams ir pasakos apie krepšininką Joną Valančiūną.

„Kitados sulaukiau skambučio iš vienos leidyklos, kuri, matyt, pajuto, kad vaikams ir paaugliams trūksta gerųjų pavyzdžių, gražių sėkmės istorijų apie žmones, kurie dabar daug ko pasiekę, bet būdami paaugliai turėjo spręsti tokias pačias problemas, kaip ir dabartinis jaunimas. Matyt, leidykla pajuto ir tėvų norą ir pasiūlė“, – prisimena jis.

Negalvojau, kad bus taip sudėtinga rašyti vaikams.

Tokio pasiūlymo L. Kunigėlis sulaukė neatsitiktinai. Prieš kelerius metus jis J. Valančiūnui pagelbėjo įkurti paramos fondą ir vaikų dienos centrą, kuriame padedama sudėtingo elgesio paaugliams. Šio fondo veikloje L. Kunigėlis dalyvauja iki šiol ir sako, kad vaikystėje taip pat buvo neklaužada, keldavęs tėvams galvos skausmą.

„Kai tėvai pamatė, kad nieko gero nebus, paleido. 18 metų išvažiavau į Vilnių, po pusės metų įstojau, po 3 mėnesių pradėjau uždirbti pirmus pinigus ir iš tėvų jau neimdavau. Džiaugiausi, kad nesu priklausomas, kad galiu gyventi taip, kaip noriu. Bandė auklėti griežtai, bet priešinausi, kaip galėjau“, – pabrėžia krepšinio komentatorius.

Tačiau suaugusiam L. Kunigėliui įsijausti į vaikų kailį ir permanyti juos nelengva: „Negalvojau, kad bus taip sudėtinga rašyti vaikams. Neįkainojama knygos redaktorės pagalba, jai tai ne pirmas toks projektas, ji žinodavo, kokius žodžius vartoti... Aš prirašydavau, man kaip ir aišku, o ji atrašydavo: Linai, kalbame apie 9–14 metų vaikus, jie nesupras, ką parašei. Tai bendromis jėgomis... Ji kokią dalį parašydavo, aš pataisydavau, kol tekstas tapo, leidyklos nuomone, normalios kokybės.“

L. Kunigėlis yra gavęs pasiūlymų parašyti knygą ir iš savo gyvenimo įvykių bei pastebėjimų, bet imtis šio projekto neskuba. Kol kas į tai žiūri atsargiai ir, kaip pats sako, sėdi ant atsarginių suolelio.

„Pirmiausia reikia disciplinos, nes kartais tenka rašyti, kai spaudžia terminai, kai nesinori, kai atrodo, kad nieko nebepasakysi. Viena vertus, tai skatina būti atsargesniam. Kita vertus, nežinau, ar kam nors būtų įdomu skaityti tokius dalykus, vis dar nesu tikras dėl šio projekto. Gal kada nors, bet kol kas neturiu realių apmatų, apie ką reikėtų rašyti. Tokia sklandanti idėja, nežinau, kur ji nusileis – čia ar nuskris kitur“, – kalba pašnekovas.

Aktyvus, populiarus, turintis žavesio žmogus – gardus kąsnelis ir politinėms partijoms, siekiančioms savo sąrašuose turėti garsių pavardžių, kaip masalą rinkėjams. L. Kunigėlis neslepia sulaukęs viliojančių pasiūlymų iš politikų.

„Esu gavęs konkretų pasiūlymą ir jei būčiau jį priėmęs, galbūt šiandien būčiau kitame pastate. Partija buvo artima pagal vertybes, joje mačiau save, bet pasirinkęs politiką negalėčiau daryti tų darbų, kuriuos darau, o dar matau galimybių, yra dalykų, kuriuos noriu išmokti, sužinoti, pasitikrinti save. Atsiprašiau, padėkojau už pasiūlymą, bet turėjau atsisakyti. Kaip bus ateityje? Nežiūriu toli į priekį, politika yra ta sritis, į kurią einant turi gerai pagalvoti, pasitarti su artimais žmonėmis, o pirmiausia – pats su savimi. Ar būsi pasiryžęs leistis į kompromisus, kurie tau galbūt nebus priimtini? Kol kas ši tema tolima“, – pažymi L. Kunigėlis.

Daugybė krepšininkų tikrąja to žodžio prasme yra patriotai, jiems ne tas pats, kas čia vyksta. Jei tik gali padėti, jų nereikia dukart prašyti.

Užsikrėtė gerumo virusu

Kelias savaites savanoriavęs skambučių centre, L. Kunigėlis atsiliepė ir į „Gelbėkit vaikus“ organizacijos pagalbos šauksmą.

„Dėl karantino visi vaikų dienos centrai uždaryti, bet darbuotojai dirba nuo pat pirmos karantino dienos ir teikia būtiniausią pagalbą vaikų šeimoms. Dažniausiai tai maisto stygius ir psichologinė bei emocinė pagalba tėvams, nes tėvai praranda darbus, yra išsigandę, nežino, kaip toliau teks gyventi“, – sako dvylika metų organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ dirbanti Rasa Didžpetrienė.

Ji sukrėsta – tokios sudėtingos situacijos dar nėra buvę: „Krizė atveria didžiulę Lietuvos žaizdą, parodo, kokia realybė, kokia ta kita Lietuva. Kalbu apie vaikus ir jų šeimas, kurie gyvena užribyje, regionuose, mažuose miesteliuose. Jei dabar nesusivienysime ir nepadėsime, nebežinau, kas liks iš Lietuvos.“

Tačiau sunkmečiu daugėja ne tik skurstančiųjų, bet ir norinčiųjų jiems padėti. Šį kartą dėl vaikų jėgas suvienijo Kauno kepykla ir viešoji įstaiga „Juventa“, bet keliolika dėžių bandelių, sausainių ir kibinų reikia paimti, paskirstyti ir išvežioti – šio darbo ėmėsi L. Kunigėlis, į pagalbą pasikvietęs draugą, krepšininką Joną Mačiulį.

„Pats paskambino, sako, neturiu, ką veikti, namuose sėdėti su vaikais jau pabodo, gal duosi kokios nors veiklos? Sakau, užsiregistruok į savanorius „Stiprūs kartu“. Šiandien važiuojant į Kauną kilo mintis, kodėl nepaskambinus ir nepaprašius prisijungti? Daugybė krepšininkų tikrąja to žodžio prasme yra patriotai, jiems ne tas pats, kas čia vyksta. Jei tik gali padėti, jų nereikia dukart prašyti“, – tvirtina krepšinio komentatorius.

Dirbdamas skambučių centre nori nenori užsikrėti gerumo virusu, kuris taip pat siaučia Lietuvoje. Po darbo dienos įvertinęs, su kiek žmonių pašnekėjai ir kiek žmonių padėjai, nebejauti jokio nuovargio – tik gerumą ir pozityvumą, mintimis dalijasi L. Kunigėlis.

Jo bendraamžiams teko laikyti ne vieną laikmečio padiktuotą egzaminą. Svarbus išbandymas tenka ir dabar, sako jis.

„Kai sakydavo, va, mes per Sąjūdį buvome vieningi, o jei dabar reikės ginti, niekas neis... Aš nuolat kartodavau, kad tai nesąmonė. Tokios ekstremalios situacijos parodo, kad Lietuva vieninga, gerumo yra daugiau nei piktumo“, – įsitikinęs laidos herojus.

Plačiau – balandžio 29 d. laidos „Gyvenimo spalvos“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. Netrukus kaip rašytojas debiutuosiantis Linas Kunigėlis: niekad nemaniau, kad vaikams rašyti – taip sunku