„Kol nesusiduri, atrodo, vau, kokios čia problemos, bet žmonės gyvena, prisitaiko. Yra tikrai žymiai sunkesnių ir blogesnių atvejų“, – sako du vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimą, su mylimąja auginantis grupės „ŽAS“ narys, tinklalaidininkas Gidonas Šapiro-Bilas. Gyvenime į problemas jis stengiasi žvelgti paprasčiau: „Gali sėdėti, guostis, verkti ir kažko laukti, arba gali eiti daryti.“
Visas pokalbis su G. Šapiro-Bilu apie darbą JAV ambasadoje, „ŽAS“ laikus ir tėvystę – LRT RADIJO laidoje „Genijaus kailyje“:
– Būdama sena tavo pažįstama, iki šiol nesusiejau, kad Billas Clintonas yra prezidentas, kurio valdymo metu pradėjai darbą Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados apsaugoje.
– Nuo to ir atsirado ši mano pravardė, pseudonimas. Atėjau sveikintis, amerikiečiai kolegos paklausė, koks mano vardas. Gidonas. Vienas pažiūrėjo, sako: „Ne, būsi Bilas.“ Paklausiau, kodėl. Todėl, kad dabar prezidentas Billas Clintonas.
Į muziką atėjau per Mariaus Berenio brolį, su kuriuo dirbome ambasadoje, tad irgi iš karto buvau pristatytas Bilu.
Visada sakau, kad didžiausios mano piršlybos yra du vaikai.
– Atvykęs po darbų skerdykloje, tu, regis, mokeisi optikos?
– Mokiausi, kaip įstatyti stiklą į akinių rėmelį. Esu trečios ketvirtos kategorijos optikos specialistas. [...] Pabaigęs vėl grįžau į Telšius. Buvau tarsi besiblaškantis, galvojau, kažkur reikia stoti mokytis. Mamos draugės vaikai draugai dirbo ambasadoje ir ruošėsi išvykti studijuoti į Ameriką. Sako, gal nori atvažiuoti pabandyti. Netgi į Amerikos ambasadą tais laikais buvo galima patekti per pažintis. Atvažiavau, taip čia ir likau iki šios dienos. Po to prasidėjo ir mokslai, ir „ŽAS“, bet pradžia buvo ambasada.

– Su „ŽAS“ ko tik jūs nesate nuveikę. Darbe nebuvo disonanso, kad, regis, išdarinėjote bet ką, o dirbi JAV ambasados apsaugoje?
– Dirbti pradėjau 1993 m., o „ŽAS“ atsirado 1995 m. Pamenu, apie 2000-uosius kažkokiame laikraštėlyje išėjo pirmosios paparacinės nuotraukos. Su „Prelegentais“ nuvažiavome į Palangą žaisti futbolo, persirenginėjau, buvo nufotografuotas mano nuogas užpakalis, nuotrauka įdėta paskutiniame laikraščio puslapyje.
Mano tiesioginis viršininkas amerikietis pamatė. Labai gerai įsiminiau jo frazę: „Any publicity is good publicity“ (liet. „Bet kokia reklama yra gera reklama“). Čia toks amerikietiškas požiūris. Pagal savo mastus jie įsivaizduoja, kad sunku papulti į laikraštį, televiziją. Į tai, kad esi kažkokia įžymybė, jie žiūri su pagarba. [...]
Nebuvo taip, kad vieną dieną aš dar iki 6 valandos ryto klube, o kitą dieną jau tėvas. Viskas savaime.
– Patikslink, jūs su Dovile vis dar nesusituokę? Kodėl?
– Jeigu gyveni, man tas antspaudas, popierėlis nieko [nelemia]... Visada sakau, kad didžiausios mano piršlybos yra du vaikai. Anksčiau vedybos būdavo skirtos apsaugoti moterį, kažkokie turtiniai santykiai, dar kažkas. Bet ir tais laikais, jei būdavai kiaulė, alimentų nemokėdavai – yra daugybė pavyzdžių.

– Nenorite to vestuvių formalumo ar ko? Nes, žinai, jei Stano klausosi mūsų laidos, oi, kaip jis velnių davė vyrams, kurie neveda savo moters...
– Jeigu turi santykius, kam juos reikia formalizuoti dar kažkokiu popieriumi? Gyveni kartu, prisiimi visą atsakomybę ir viskas. O jeigu skirsiesi, nesvarbu, susituokęs ar nesusituokęs, visi formalumai išliks tie patys.
– Tavo žmona Dovilė irgi nesvarstė kitaip?
– Superspaudimo nepajutau, kad sakytų „arba, arba“.
– Pakalbėkime apie tėvystę. Auginate du vaikus. Kaip jauteisi pereidamas iš pramogų pasaulio, „ŽAS“ gyvenimo į tėvo vaidmenį? Ar tai buvo didžiulis šuolis?
– Pramogų pasaulis jau buvo pradėjęs lėtėti. Kadangi esu vėlyvas tėvas – kai gimė pirmasis vaikas, man buvo 38-eri, – perėjimas nebuvo toks sunkus, buvau nusiteikęs. Mano galva, vaikus reikia turėti arba labai anksti, nes tada jie kažkaip lengviau auga, užauga ir dar turi laiko bėgti laukais pasileidęs plaukus, arba jau vėliau, kai tais laukais išsibėgioji ir ateini į stabilesnį amžių.

Kitam gal ir 25-eri yra stabilus amžius, nors aš 25-erių dar norėjau bėgti laukais. Apie 35-erius viskas apmažėjo, stabilizavosi. Nuo to bėgimo laukais tave labiausiai turbūt pristabdo aplinka. Pas vienus vaikai, pas kitus vaikai, antros pusės. Bėgti laukais vienam man nebuvo įdomu, tada gyvenimas stabilizavosi. Nebuvo taip, kad vieną dieną aš dar iki 6 valandos ryto klube, o kitą dieną jau tėvas. Viskas savaime.
Neturėjau kažkokių kompleksų, kur moteriški, kur vyriški darbai, kad moteris eina į darbą, vyras augina vaikus. Manau, sekėsi puikiai, man būti su vaiku nebuvo kančia.
– Ir tada gavai tą darbą, nes vaikų auginimas, sakykime, yra toks darbas, iš kurio išeiti negali.
– Buvau tėvystės atostogose. Su pirmu vaiku išbuvau beveik dvejus metus, nėjau į darbą. [...] Neturėjau kažkokių kompleksų, kur moteriški, kur vyriški darbai, kad moteris eina į darbą, vyras augina vaikus. Manau, sekėsi puikiai, man būti su vaiku nebuvo kančia.
– Dabar tai jau populiaru, bet tada tie laikai buvo kitokie.
– Tada buvo pradžia, kad ir tėvai gali eiti tėvystės atostogų. Man tai buvo geri metai. Pirmus metus vaikas buvo maitinamas krūtimi, tad buvo prisirišimas prie mamos, turėdavau būti šalia, bet po tų metų jau puikiausiai. Pagaminti valgyti, perrengti, nuprausti – jokių problemų. Tikrai nebijokite, eikite, darykite.
Šiais laikais, kai yra drėgnų servetėlių, sauskelnių ir visų kitų nešiojamų dalykų... Su tokio amžiaus vaiku nėra sunku. Kaip sakau, problemos su vaikais prasideda maždaug nuo tada, kai jie pirmą kartą nukrenta nuo lovos. Tada supranti, kad palikęs toje pačioje vietoje gali jo neberasti. [...]

– Viskas yra požiūrio klausimas. Dabar suprantu, iš kur ta tavo ir jūsų abiejų stiprybė. Esi pasakojęs, kad vaikai turi autizmo spektro sutrikimą. Tas tavo požiūris ir leidžia nenuslysti į kažkokį „o, Dieve, kaip čia mes dabar...“?
– Bet kokioje problemoje gali sėdėti, guostis, verkti ir kažko laukti arba gali eiti daryti. Vaikai auga sveiki, jie tik yra tame spektre, eina į mokyklas, mokosi, ką – geriau, ką – blogiau. Esame susitaikę, kad rašytojais jie tikrai nebus, matematika jiems sekasi žymiai geriau, nes joje viskas tikslu ir aišku. Aišku, yra papildomi logopedai. Jei vaiką, nesantį spektre, galėtum vesti į muzikos pamokas ar dar kažkur, dabar vedi pas logopedą.
Man atrodo, perdegimas yra požiūrio klausimas. Visi kažkaip gi daro, dirba, bėga, lekia. Vieni tai sureikšmina daugiau, kiti – mažiau.
– Bet vis tiek būna, kad pavargsti? Kaip ir visiems tėvams, elementariai turėtų būti fizinis nuovargis, o ir dar papildomai.
– Man atrodo, bet kuriems tėvams yra fizinis nuovargis. Kai vaikas turi neįgalumą, yra šiokių tokių lengvatų. Pavyzdžiui, vieną vaiką nuveža ir parveža mokyklinis autobusiukas, tad į mokyklą reikia vežti tik vieną vaiką, yra paprasčiau. Vis dėlto visi tėvai vežioja vaikus po būrelius, visi kažkaip derinasi ir gyvena, tam nereikia kažkokių supergalių.

– Perdegimo jums nebūna, apie kurį pasakoja žmonės?
– Man atrodo, perdegimas yra požiūrio klausimas. Visi kažkaip gi daro, dirba, bėga, lekia. Vieni tai sureikšmina daugiau, kiti – mažiau.
Aišku, būna, kad norisi pailsėti, išsimiegoti ar kur išvažiuoti. Mes vienas kitam sudarome sąlygas pailsėti be vaikų. Porai dienų išvažiuoji, grįžti su draugais pažvengęs kažkur užsienyje, futbolo kelionėje, ir vėl esi kitaip pasikrovęs.
Kol nesusiduri, atrodo, vau, kokios čia problemos, dar kažkas, bet žmonės gyvena, prisitaiko. Yra tikrai žymiai sunkesnių ir blogesnių atvejų, kur vaikai turi fizines negalias, nepaeina, patys negali valgyti. Mūsų problemos palyginti su jais yra labai menkos.









