Veidai

2020.03.14 08:17

Kristina Savickytė: kai karantinas – ne nuosprendis, o galimybė

LRT.lt2020.03.14 08:17

„Supratusi, kad neplanuotai bent dvi savaites liksim namie su sūnumi, aš, kaip ir didžioji dalis tėvų, susigriebiau už galvos – kaip dėliotis savus darbus, kaip ir kuo užimti vaiką, kaip tiesiog išgyventi gal dvi, gal penkias, o gal ir daugiau savaičių namie?“, – svarsto ugdymo studijos „Šilkaus pupa“ įkūrėja, aktorė ir trijų vaikų mama Kristina Savickytė, pasidalijusi savo mintimis.

Tačiau po prieš porą dienų siautusios audros nurimęs rytas atnešė ramybę ir į mintis. Kristinos Savickytės įžvalgos apie tai, kas jai padės:

1. Pozityvus nusiteikimas ir atlaidumas sau. Galiu dejuoti ir savęs gailėti, plakti už nenudirbtus darbus, bet geriau stiprinsiu savo gebėjimą būti čia ir dabar, girdėti save bei ieškoti teigiamų pusių visur, kas benutiktų. Na, o jei pratrūksiu ir nebeišlaikysiu įtampos (kas daug labiau tikėtina, ilgesnį laiką būnant drauge su šeimynykščiais), atsiprašysiu. Ir gyvensiu toliau be kaltės.

2. Susidarysim su Motiejum smagią dienotvarkę, kurioje apsibrėšim, kada atliekam mokyklos užduotis (tiksliau, jis atliks, kol aš atsakysiu į laiškus), kiek laiko truks lauko pertraukos (visai kaip mokykloje), kai eisim pasivaikščioti ir svarbiausia – kiek minučių ir kokia forma Motiejus leis laiką prie ekranų.

Mano nuomone, tai svarbiausias naminės dienotvarkės punktas, nes padauginęs ekranų mūsų sūnus tampa labai sunkiai sukalbamas. Žinoma, namie nėra skambučių, kaip mokykloje ir jei kurią dieną nukrypsim nuo plano – vėlgi padės atlaidumas sau ir gebėjimas grįžti prie plano nuo rytojaus.

3. Eisim ne šiaip pasivaikščioti, o į kūrybines ekspedicijas – kur veiksime ką nors malonaus, lengvabūdiško ir smagaus. Gal skaičiuosim katinus languose, gal eisim tik nesuskilusiomis plytelėmis, pasišokinėdami per balas – nesvarbu, kokią nesudėtingą užduotį susigalvotume, ji paprastą pasivaikščiojimą pavers pramoga, o ne pareiga kvėpuoti grynu oru.

Mokysiuosi ir aš – ne primesti savo sugalvotas užduotis, o imtis ir Motiejaus sugalvotų (vienintelis reikalavimas – saugumas) – net jei taip kūrybiškai išdykaudama mieste, atrodysiu lengvai išprotėjusi.

4. Plėsim veiklų namie repertuarą ir priemones. Praėjusį savaitgalį kaip tik išbandėme Motiejaus sukurtą stalo žaidimą, nesudėtingą, bet atnešusį daug smagumo visiems.

Man visada labai sunku atliepti, kai mūsų sūnus nori su manimi ką nors žaisti, ypač, kai spaudžia nepadaryti reikalai – net jei tai elementarūs buities darbai. Bet visada perlipusi per savo pirminį nenorą, patiriu be galo daug teigiamų emocijų. Tad, būsiu lengviau įkalbama veikti kartu.

5. Kartu makštinsimės. Ir myluosimės. Aktyvi veikla drauge ne tik kuria bendrumą, bet ir prigamina laimės. O apsikabinimai ištirpdo net didžiausius pykčius ir liūdesius.

Ir – taip – net apkabinimus kartais įsirašau sau į dienotvarkę – kaip vaistus sergant ir man reikia sau juos vis priminti, nes sukdamasi rutinoje – tarp namų ir darbų, pamirštu stabtelėti toms mažoms, bet labai įkraunančios akimirkoms.

6. Rašysim laiškus. Popierinius. Ir siųsim močiutėms, tetoms, dėdėms, gal ir draugams. Ir lauksim atsakymų. Toks pamirštas bet mielas bendravimo būdas, dabar kartais prisimenamas tik išsiunčiant proginį atviruką.

Aišku, jei nenorim laiškų laukti labai ilgai, laiškus galim fotografuoti ir siųsti elektroniniu būdu, bet šiais greitumo laikais šiek tiek lukterėti atsakymo bus puiki kantrybės treniruotė ir man, ir mano sūnui.

Priimu karantino iššūkį kaip galimybę – ir net jei mano planas išlėks per kaminą, žinau, kad padariau geriausiai, kaip tuo metu galėjau.

Taip pat skaitykite