„Vyras niekada nebuvo man draugas, bet kai pasirenki ne savo žmogų, tenka du gyvenimus išgyventi“, – portalui LRT.lt sako scenos primadona Birutė Dambrauskaitė. Prieš dvidešimt metų palaidojusi vyrą, našlės dalia ji niekada nesiskundė – priešingai, sako, kad likusi viena pasijuto išsilaisvinusi ir atradusi gyvenimo džiaugsmą.
– Kai tarėmės dėl interviu, jūs vis būdavote paskendusi veiklose. Panašu, kad vietoje nesėdite, kuo šiandien gyvenate?
– Gruodis gal buvo kiek aktyvesnis mėnuo, buvo keli koncertai, o sausį viskas grįžo į vėžes: koncertuoju mažiau, dvi dienas per savaitę einu į darbą – jau 20 m. dirbu Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje.
Įprastai kiekviena mano diena prasideda pusryčiais su kaimyne. Ji kiekvieną rytą užsuka į parduotuvę apsipirkti, ko reikia, nuperka ir man. Žinau, kad kas rytą apie 9 val. ji pas mane užeis, tad jos laukiu ruošdama pusryčius, būtinai ką nors šilto, pavyzdžiui, blynelių su mėsa ar varške. Pabendraujame pusvalandį ir ji išeina. Man reikia bendravimo, taigi labai džiaugiuosi, kad ji kasdien užsuka.
Žinoma, kai dukra laisva, taip pat neretai susitinkame, kartu važiuojame apsipirkti ar papietauti. Anūkė turi savo šeimą, vaikų, tad ji labiau užimta, anūkas gyvena Austrijoje ir jis grįžta rečiau. Tačiau per šventes stengiuosi visus suburti ir kur nors visa šeima važiuojame. Šiemet buvome Birštone, o kai per Velykas grįš anūkas, vėl ką nors sumąstysiu.
Taip pat pastaruoju metu labai daug skaitau. Anūkė turi daug knygų, todėl kai tik kokią nors baigiu, ji atneša naują. Gaila tik, kad koncertuoju vis rečiau. Dažniausiai privačiuose gimtadieniuose ar šventėse.
Nors vyras nebuvo man draugas, kai jis susirgo, aš jį globojau, ant rankų nešiojau.
– Turite vieną tradiciją – pirmąją Kalėdų dieną visuomet koncertuojate klube „Soho“. Kaip gimė ši tradicija?
– Šiai tradicijai jau dešimt metų. Kartą per metus, būtent per Kalėdas, ten surengiamas mano koncertas. Mano pasirodymas „Soho“ visuomet prasideda 2 val. nakties. Jie visuomet atvažiuoja manęs pasiimti. Anksčiau būdavo, kad ten koncertuoti atvykstu po kito koncerto, dabar pasirodymo laukiu namuose.
Tada apie 1 val. paskambinu ir pasakau, kad jau esu pasiruošusi. Kol laukiu koncerto, atsigeriu kavos ar sulčių, susiderinu viską su muzikantais ir einu ant scenos.
Paprastai būna labai smagu, jie džiaugiasi, šoka, kartu dainuoja. Po koncerto visuomet parveža namo ir palydi iki durų, kad grįžčiau saugiai. Ten jaučiuosi sava, jiems patinka mano muzika, be to, galiu dainuoti, ką noriu. O tai atlikėjui svarbiausia.
Kai mano žentas man pasakė, kad, jei priaugsiu dar 10 kg, pirks man vežimėlį, tai mane sukrėtė – pasidariau operaciją.
– Nors visuomet buvote mylima estrados gerbėjų, tapote ne vieno konkurso laureate, o sostinėje nebuvo restorano, ant kurio scenos nekoncertavote, ne kartą pasakojote, kad esate dėkinga režisieriui Vyteniui Pauliukaičiui, kuris jus įtikino 1993-iaisiais pasirodyti ant didžiųjų scenų. Tuo metu jums buvo beveik penkiasdešimt. Nejaugi turėdama unikalų tembrą anksčiau panašaus pasiūlymo nesulaukėte?
– Iš tiesų mūsų keliai pirmą kartą susikirto kuriant miuziklą „Velnio nuotaka“, čia suvaidinau Uršulę. Kai jis man pasiūlė dainuoti Sporto rūmuose, aš iš pradžių atsisakiau ir paklausiau, kur jis buvo trisdešimt metų. Tačiau dabar visada sakau, kad niekas manimi nesirūpino, tik Vytenis. Juk nebuvo seniau jokių vadybininkų.
O ir aš visada buvau nestandartinė – pilna, trumpomis kojomis... Tačiau restoranuose aš galėjau dainuoti, ką norėjau: prancūziškas, itališkas, angliškas, rusiškas, lenkiškas ir lietuviškas dainas, tas, kurios man pačiai drebindavo širdį.
Gaila man tik vieno, kad likimas taip susiklostė, kad ištekėjau ne už savo žmogaus.
Mane priimdavo, žmonės šokdavo, jiems buvo linksma. Tačiau scenai reikėjo aukštų, lieknų... Panašiai kaip ir dabar. Tik žiūriu į kai kuriuos savo mokinius muzikos mokykloje ir atrodo, kad žmogus gražus, švariai dainuoja, o jausmo nėra... Deja, aš savo jausmo mokiniams neįdėsiu. Gal ir patys vaikai dabar lanko po 5 būrelius, į kuriuos juos tėvai išsiunčia, o dainininku reikia būti, tai arba duota, arba ne.
Aš jau nuo penkerių sėdėdavau prie pianino ir bandydavau atkartoti natą, dar net nelankydama muzikos mokyklos. Visada norėjau dainuoti, stengiausi, ir dabar mano kiekviena daina yra it mažas spektakliukas, matyt, todėl publika mane myli. Visada atsiduodu kaip paskutinį kartą, taip buvo visą gyvenimą.
– Neįmanoma nepastebėti jūsų aprangos, visuomet esate labai ryški, turite išskirtinį stiliaus pojūtį. Netgi pasakojote, kad turite silpnybę kosmetikai ir drabužiams. Visa tai tiesiog moteriški malonumai, ar tai susiję su jūsų darbu ant scenos?
– Aš visada buvau įsitikinusi, kad ant scenos negalima eiti bet kaip. Dabar turiu gal devyniolika sceninių kostiumų. Pamenu, anksčiau beveik viską, ką uždirbdavau, išleisdavau scenos aprangai. Kadangi buvau nedidelė, trumpomis kojomis ir didele krūtine, turėjau dizainerių ir siuvėjų, kurie man siūdavo drabužius.
Anksčiau dar visuomet turėdavau labai gražių lakinių ar medžiaginių batelių su 15–20 cm pakulne. Deja, vėliau dėl to atsirado problemų su keliais, teko gydyti kojas, tačiau per koncertus vis tiek aviu batelius su bent 5 cm pakulne.
Visą dieną tvarkydavausi namuose, tačiau dukra matydavo tik tai, kad mamos vakare nėra namuose.
– Esate labai savikritiška, galbūt, jei būtumėte buvusi sau atlaidesnė, daug anksčiau būtumėte dainavusi didžiosiose scenose.
– Esu labai savikritiška. Kaip muzikantė neretai pagalvoju apie savo vokalą, o ir savo išvaizdai priekaištų turiu. Žinau savo trūkumus.
Pavyzdžiui, visuomet dainuodavau pasipuošusi suknelėmis iki kelių. Vienas mano gerbėjas, gydytojas, kartą man pasakė, kad be galo žavisi mano muzika, tačiau mano kojos kreivokos. Negalėjau patikėti jo žodžiais. Tačiau tuo metu svėriau 120 kg, todėl ir blauzdos buvo putlesnės.
Kai mano žentas man pasakė, kad, jei priaugsiu dar 10 kg, pirks man vežimėlį, tai mane sukrėtė – pasidariau operaciją, man buvo uždėtas skrandžio žiedas. Numečiau 70 kg, iš manęs liko vos 50 kg. Tada su aukštakulniais galėjau į trečią aukštą bėgte užbėgti, tačiau sulieknėjus kojoms pamačiau, kad tikrai... jos kreivos. (Juokiasi.)
Paskui sutikusi tą gydytoją net pasakiau, kad jis buvo teisus. Dabar dainuoju vilkėdama tik ilgas sukneles. Juk nenoriu rodyti savo trūkumų.
– Minėjote gerbėjus. Tikriausiai buvo nemažai susižavėjusių...
– Kolegos man sakydavo, kad į mano koncertą atvyksta vienas, matyt, mane įsimylėjęs gerbėjas iš Maskvos. Jis palaukdavo iki paryčių, kol baigdavosi, o tada traukiniu išvažiuodavo atgal į Maskvą. Tačiau kai pagaliau paprašiau jį man parodyti, jis daugiau niekad nebeatvyko.
Tačiau iš tiesų neteko man tokia laimė turėti gerbėjų. Nekvietė niekas manęs nei kavos gerti, nei kartu papietauti. Visi tik dėkojo už gražų balsą ir įteikdavo gėlių. Be to, lietuviai dažnai ateidavo su žmonomis ir tik kukliai sėdėdavo. Iš gerbėjų gėjų dėmesio daugiau sulaukiu, jie man ir gėlių atneša, ir komplimentų daugiau pasako.
Manau, kad aukštos gražuolės visada turėdavo daugiau gerbėjų, bet galiausiai aš visus užkariaudavau savo balsu. Kai uždainuodavau, pamiršdavo ir tas gražuoles. (Juokiasi.)
– Esate pasakojusi, kad nebuvo lengvas jūsų gyvenimas: tėvas stikliuką pakilnodavo, o vyras ir ranką buvo pakėlęs. Kada atėjo laimė į jūsų gyvenimą?
– Prieš dvidešimt metų, kai palaidojau savo vyrą. Jis buvo vienintelis vyras mano gyvenime. Galėdavau kitam nusišypsoti ar į akis pažiūrėti, tačiau kitų niekada man nereikėjo. Nors jis nebuvo man draugas, kai jis susirgo, aš jį globojau, ant rankų nešiojau.
Sirgdamas jis buvo ganėtinai nervingas, priekabus ir piktas, tačiau vis tiek juo rūpinausi. Kai pasakė, kad jį erzina kvapai, ir rūkyti mečiau. Kai jis mane paliko ir išėjo Anapilin, aš jį išlydėjau ir pasijutau laisva.
Nebereikėjo atsiskaitinėti, kur einu ar kada sugrįžtu. Nors ir nevartoju alkoholio, jei man linksma kompanijoje, galiu ir iki paryčių bendrauti. Pasijutau laisva, tik kad karjeroje jau saulėlydis, retai kas į koncertus kviečia. Bet, kaip ir sakiau, jei jau pakviečia, visada labai smagu.
Aš visada buvau nestandartinė – pilna, trumpomis kojomis...
– Sakėte, kad neretai susitinkate ar papietauti su dukra nueinate. Jos susilaukėte dar studijuodama konservatorijoje. Ar buvo lengva derinti motinystę ir koncertinę veiklą, kai dukra buvo maža?
– Sunku. Aš visą dieną tvarkydavausi namuose, tačiau dukra to nematydavo. Ji matydavo tik tai, kad mamos vakare nėra namuose, nes ji koncertuoja. O tėvas visada vakarus leisdavo kartu, be to, visuomet turėdavo pinigų ir vaiką visada palepindavo. Mokėjo papirkti.
Aš visada sakiau, kad geriausia jame buvo tai, kad buvo geras dukrai ir anūkams, neskūpus ir man leido dainuoti. Kadangi jis buvo geras vaikams, kai mes susipykdavome, aš kone kalta likdavau – juk manęs vakarais niekad nebūdavo.
Tačiau su dukra gražiai bendraujame. Jei ji nedirba, kartu kur nors važiuojame, papietaujame, kaip tik svarstome drauge nueiti į baseiną. Kai anūkas grįžęs ar anūkė neužimta, susitinkame visi.
– Nors jums jau 76-eri, rodos, trykštate energija ir kitiems jūsų bendraamžiams būdingais rūpesčiais nesiskundžiate.
– Nesiskundžiu. Gaunu neblogą pensiją, prisiduriu iš darbo mokykloje, o kartais ir iš koncertų. Taigi susimoku už butą, galiu dar ir svečius pavaišinti. Pastebiu, kad dabar kiekvienas skaičiuoja sau, o man tai labai nepatinka. Jei pasikviečiu draugę pietų, tai aš ją ir pavaišinu.
Žinoma, be pinigų negerai, tačiau man jie ne svarbiausi. Esu laiminga, tik kartais to bendravimo vis tiek trūksta. Vis dėlto jau 55-erius metus sukuosi tarp žmonių, todėl labai mėgstu bendrauti. Mano amžiaus draugės dažniau jau telefonu paskambina, nei susitinka, mieliau namuose būna, o aš vis bėgu iš namų. Kaip ir sakiau, jei dukra laisva, kartu su ja bėgame.
Visada atsiduodu kaip paskutinį kartą, taip buvo visą gyvenimą.
– Vis dėlto sakote, kad esate laiminga, o ar gailitės ko nors gyvenime? Kad anksčiau ant didesnės scenos neužlipote ar ko kito?
– Gaila man tik vieno, kad likimas taip susiklostė, kad ištekėjau ne už savo žmogaus. Susipažinome devintoje klasėje, iš pradžių paaugliškai bendravome, vėliau susituokėme ir tada prasidėjo šeiminis gyvenimas, pastojau. Tačiau ne mano tai žmogus buvo.
Nors kitiems ir sakydavo, kad aš, jo Birutė, geriausia dainininkė, mylėjo jis mane nebent giliai viduje, bet ne tokios meilės norėjau. Nebuvo jis man draugas, nepasitikdavo sugrįžtančios. Pamenu, važinėdavo jis savo automobiliu, o aš troleibusais visur... O man ne to reikėjo.
Gerai, kad bent dukrai ir anūkams geras buvo. Tačiau tegul miega jis, nebenoriu tų dienų grąžinti. Jaučiuosi dabar laisva. Matyt, antrąją pusę reikia rinktis panašią į save, o jei blogai pasirenki, tenka du gyvenimus išgyventi...
