Veidai

2019.12.08 07:00

Apie asmeninį gyvenimą neatviraujanti Aistė Pilvelytė: turime paslapčių net ir nuo pačių artimiausių

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.12.08 07:00

„Vieni savirealizaciją atranda darbuose, kitiems tai – artimas žmogus, gyvenimo palydovas. Asmeninis gyvenimas svarbus kiekvienam. Ir man jis daug duoda, ypač mano muzikai, kūrybai“, – portalui LRT.lt sako dainininkė Aistė Pilvelytė. Retai apie savo gyvenimą kalbanti moteris pasidalijo mintimis apie vienatvę, „Euroviziją“ ir svajones gyventi kur nors gamtos apsuptyje, galbūt vienkiemyje.

– Iki gruodžio 8-osios dar vyksta paraiškų dalyvauti tarptautiniame dainų konkurse „Eurovizija“ priėmimas. Daugeliui smalsu, ar šiemet dalyvausite nacionalinėje atrankoje.

– Dirbome, kad galėtume pasirodyti nacionalinėje konkurso atrankoje, tačiau ar dalyvausiu paaiškės paskutinę dieną. Taip pat šiuo metu gyvenu naujojo albumo įrašais, be to, ruošiausi savo ir Valerijos Iljinaitės koncertams „Nuo roko iki baroko“. Pastarąjį kartą kartu dainavome vasarą, tad manau, kad ir mums pačioms, ir publikai smagu vėl išgirsti mūsų duetą.

– Savo laimę nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje bandėte jau 11 kartų, tai rodo jūsų atkaklumą. Visuomet taip įnirtingai siekiate savo tikslų, ar šis konkursas yra tokia didelė svajonė?

– Kartais pagalvoju, kad galėčiau būti ir atkaklesnė... Iš tiesų tėvai mane visuomet auklėjo, kad norint ką nors pasiekti reikia įdėti daug darbo ir pastangų, mokė, kad nereikėtų mesti kelio dėl takelio ir visus pradėtus darbus reikėtų užbaigti. Man „Eurovizija“ yra tarsi pradėtas ir dar nebaigtas darbas. Turbūt yra tiesos posakyje, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Taigi ir aš taip žingsnis po žingsnio einu link savo tikslo.

Gyvenimas trumpas, tad reikia išnaudoti jo teikiamas galimybes. Jei yra dainininkas, turintis didžiulę patirtį, gera daina ir komanda, kodėl dar kartą neišbandžius savo jėgų? Be to, svarbiausia, vis dėlto, yra Lietuvos žmonės ir jų palaikymas – dalyvaudama „Eurovizijoje“ visada jaučiu didelį palaikymą ir tai yra mano varomoji jėga.

– Nestabdo, kad žmonės linkę akcentuoti tai, jog atrankoje dalyvautumėte jau dvyliktą kartą? Kartais apie tai net pajuokauja ar pasidalija kokiomis nors aštriomis pastabomis.

– Kiek žmonių, tiek nuomonių. Kiekvienas į tą pačią situaciją žiūri skirtingai ir neretai randa prie ko prikibti. Apskritai žmonės linkę dažniau pamatyti neigiamus dalykus, linkę ką nors pakritikuoti ir pan.

Manau, kad nesvarbu, kelintą kartą dalyvauju, kokią dainą pasirinkau ar pan., vis tiek kažkam užklius mano daina, apranga, scenografija ar aš. Taip jau yra ir tokie dalykai neturėtų stabdyti, svarbiausia – turėti savo viziją ir judėti toliau.

Ne visada sulaukiu komplimentų ar pagyrimų – nemažai metų esu aptarinėjama ir tikrai apie save girdėjau labai negerų dalykų. Esu užgrūdinta.

Norėčiau gyventi kur nors gamtoje, galbūt vienkiemyje, atsibusti ryte ir matyti šviečiančią saulę, krentančius lapus, besikeičiančius metų laikus ir tuo mėgautis.

– Duodama interviu LRT.lt portalui Valerija Iljinaitė, su kuria dalyvavote projekte „Dvi kartos“, sakė, kad susidraugavote ne iškart, ji net buvo pagalvojusi, kad drauge dirbti negalėsite. Tačiau projektui baigiantis ji džiaugėsi iš jūsų labai daug išmokusi ir suradusi draugę...

– Iš pradžių buvo nemažai diskusijų, tačiau atradome bendrą kalbą. Nuoširdumas ir tikrumas mus suartino gyvenime ir scenoje.

Pastebėjau, kad dažniausiai aplinkiniams neįtinku dėl savo reiklumo ir tiesmukumo. Drauge dirbdama tikiuosi, kad žmogus padarys viską, ką gali.

To paties reikalauju ir iš savęs. Perfekcioniste savęs tikrai nepavadinčiau, netgi sakyčiau, kad perfekcionizmas yra liga. Manau, kad perfekcionistai labai kankinasi, nes visose gyvenimo srityse siekia geriausio rezultato, o tai – neįmanoma. Tačiau man svarbiausia žinoti, kad labai stengiausi ir padariau viską, ką galėjau.

– Valerija taip pat džiaugėsi gavusi jūsų moteriškumo pamokėlių ir išmokusi labiau mylėti save. Šiandien moterys neretai skundžiasi, kad joms keliami labai dideli reikalavimai: reikia būti ne tik gera mama ir žmona, bet ir padaryti sėkmingą karjerą, gerai atrodyti... Manote, kad tikrai reikalaujama per daug?

– Įsivaizduokite dvi moteris. Vieną – nesusitvarkiusią, valgančią bet ką, nesportuojančią, apsirengusią juodai, plaukus susirišusią į uodegėlę. Kitą – pasitempusią, savimi besirūpinančią, investuojančią į save kaip į asmenybę. Manau, kad pastaroji bus patrauklesnė ir vyrams, ir aplinkiniams, ir sau pačiai. Savimi besirūpinanti moteris visapusiškai geriau jausis.

Žinoma, moteriškumas nėra susijęs vien tik su išvaizda – ta, kuriai bus įdomu tik kaip pasidažyti ar kokia spalva nusilakuoti nagus, tikriausiai bus ganėtinai nuobodi. Moteris pirmiausia turi investuoti į save kaip į asmenybę, turi būti įdomi, išsilavinusi ir turėti saviraišką, suteikiančią jai gyvenime gaivos ir džiaugsmo.

Viską suderinti nėra paprasta, tačiau moteris juk yra stiprioji lytis, galinti pasirūpinti ir namais, ir vaikais, ir savimi. Moterys ir psichologiškai dažnai būna stipresnės. Taip pat manau, kad moteriai yra svarbu ir antroji pusė.

– Savo koncertuose bendraudama su publika esate sakiusi, jog pasvajojate apie artimą žmogų šalia. Galbūt suradote tokį žmogų?

– Nesakau, nei kad jis yra, nei kad jo nėra. Tokius dalykus palieku savo asmeninėje erdvėje.

– Labai saugote asmeninę erdvę, tačiau viešindami asmeninio gyvenimo detales atlikėjai pasidaro neblogą reklamą, primena apie save ir artėjančius koncertus. Neapmaudu, kad kai kurie taip išgarsėja net neturėdami išskirtinio balso?

– Kartą su drauge juokavome, kaip atrodytų, jei nubudusi ryte socialiniame tinkle pradėčiau tiesioginę transliaciją iš savo virtuvės. Suprantu, kad tai ne mano būdui. Ir pati nesidomiu, kaip kiti leidžia laiką po darbų, ką valgo ar su kuo draugauja.

Žinoma, tikiu, kad yra žmonių, kuriems įdomu, kaip gyvena kiti. Tai rodo ir sekėjų skaičiai kai kuriose socialinių tinklų paskyrose. Man dėl to neapmaudu ir nieko blogo, kad kažkas viešindamas savo gyvenimą tame mato prasmę.

Tačiau yra nemažai puikių atlikėjų, kurie savo asmeninio gyvenimo į paviršių nekelia, jiems ir be to gerai sekasi. Gyvenimo prasmė – tikrai ne sekėjų skaičius.

– Kur esate atviresnė – gyvenime ar ant scenos? Kai kurie sako, kad pasirodydami publikai atveria savo sielą...

– Sudėtingas klausimas. Viena vertus, solistui pasirodžius ant scenos, publika gali greitai pamatyti, kokia tai asmenybė. Tačiau mūsų darbas toks, kad nesvarbu, ar sergi, ar sielvartauji, savo darbą turi atlikti gerai ir ne viską gali neštis ant scenos. Tikrai esu patyrusi skaudžių išgyvenimų, kuriuos palikau užkulisiuose.

Žinoma, būna, kad kažkuo pasidaliju su savo klausytojais, tačiau turiu ir paslapčių, kurių nei jiems, nei žurnalistams nepasakoju. Natūralu, juk net ir vyras su moterimi pragyvena daugybę metų kartu, tačiau kai ką pasilieka tik sau.

Labai svarbu tas artimas žmogus, su kuriuo praleidžiame savo kasdienybę, laisvalaikį.

– Viename interviu sakėte, kad vienatvė ir senatvė jums – baisiausi dalykai, ką turėjote omenyje ir ar tai nepasikeitė?

– Galbūt buvo labai skambiai parašyta. Pabūti vienatvėje netgi reikia, visomis prasmėmis, nes kitaip nesuvoksime, neįsigilinsime, nesuprasime, kas mes. Vienatvėje gimsta daug gražių dalykų, kūryba ir pan., bet jaustis vienišam nėra malonus reikalas. Visi mes ištroškę meilės, supratimo, palaikymo, bet ne kiekvienas mokame žengti pirmuosius žingsnius...

O senatvė, joje taip pat yra dvi pusės, kaip ir visame kame, kai būsiu sena, jūs manęs ir paklauskite, ar baisi ta senatvė.

– Turite devynerių dukrą. Vis daugiau tėvų pasakoja, kad atsakymų apie vaikų ir tėvų santykius, auklėjimą ieško knygose. Vienas didžiausių jūsų pomėgių – knygos, galbūt ir jūs skaitote apie vaikų auklėjimą?

– Skaitau. Man atrodo, kad šių dienų paaugliai yra ganėtinai smalsūs, daug kuo domisi, gerai moka anglų kalbą. Indigo vaikai auga. Manau, vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius.

Auginimo erdvė labai svarbi ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Svarbu viskas, laisvalaikis, vertybės, rūpestis dėl kito, pagarba ir daug daug kitų dalykų. Vaikas kaip kempinukas viską sugeria.

Mes su dukra labai daug kalbamės. Kai ji grįžta iš mokyklos su savais rūpesčiais, stengiuosi su ja pasikalbėti apie tai, kaip į tam tikrus dalykus reikėtų reaguoti, ką reikėtų paleisti, kaip savęs neskaudinti ar nekaltinti ir pan. Vaiko auklėjimas, bendravimas su juo – atskiras menas.

Man svarbiausia žinoti, kad labai stengiausi ir padariau viską, ką galėjau.

– O kas jums geriausiai padeda sunkiomis akimirkomis? Pokalbiai su draugėmis, vienatvė su savo mintimis, kelionės?

– Manau, kad padėti gali visi išvardyti dalykai. Žmonės labai skirtingi. Kai kuriems reikia pabūti vieniems, kiti nori pasikalbėti su draugu ar kunigu, dar kitiems svarbiausias šeimos palaikymas. Kaip pasakojama knygoje „Penkios meilės kalbos“, kiekvienas meilę supranta savaip: vienam meilė – pagalba buityje, kitam – atviras pokalbis. Panašiai ir sunkiomis akimirkomis – pagalbą kiekvienas supranta savaip.

Man atsitiesti taip pat padeda skirtingi dalykai. Buvo ir bemiegių naktų, ir skaudžių išgyvenimų, tačiau jie suteikia mums vidinės stiprybės. O galiausiai viską į vietas sudėlioja ir atsitiesti padeda laikas.

– Ar tiesa, kad pasvajojate gyventi atokiau nuo miesto šurmulio?

– Taip, norėčiau gyventi kur nors gamtoje, galbūt vienkiemyje, atsibusti ryte ir matyti šviečiančią saulę, krentančius lapus, besikeičiančius metų laikus ir tuo mėgautis. Būtinai ten turi būti šuniukų, kačiukų, gėlių, aplinka, kuri teikia laimę ir džiaugsmą.

Man „Eurovizija“ yra tarsi pradėtas ir dar nebaigtas darbas.

– Ar kartais reikia pailsėti nuo muzikos?

– Būna. Laisvalaikiu ar vairuodama muzikos nesiklausau, ypač jei važiuoju iš vieno koncerto į kitą. Man reikia pailsėti ir pabūti tyloje.

– O kas dabar jums teikia daugiausia džiaugsmo ir pilnatvės, suteikia harmonijos?

– Vieno neįvardyčiau – dukra, muzika, gamta, artimi žmonės, knygos, scena... Pasižiūrėkime, kaip maži vaikai moka džiaugtis paprastais dalykais, mums iš jų vertėtų pasimokyti.

Harmonijos teikia ir savirealizacija. Tiesa, kiekvienam ji taip pat būna skirtinga. Vieni ją atranda darbuose, kitiems savirealizacija – artimas žmogus, gyvenimo palydovas. Vis dėlto asmeninis gyvenimas kiekvienam svarbus. Ir man jis daug duoda, ypač mano muzikai, kūrybai.

Labai svarbu tas artimas žmogus, su kuriuo praleidžiame savo kasdienybę, laisvalaikį. Kartais tai nebūtinai turi būti antra pusė, kartais tai vaikas, geras draugas. Man laimė ateina per rūpestį dėl kito žmogaus.