„Jis labai mylėjo jūrą. Net jei būdavo prastos nuotaikos, vos priartėjus prie kopų, jo veide atsirasdavo šypsena“, – taip portalui LRT.lt apie savo bičiulį, scenos legendą Stasį Povilaitį sako jo geras draugas Mindaugas Budvytis. Visokiausių negirdėtų istorijų apie savo bičiulį jis galėtų papasakoti daugybę.
Lygiai prieš ketverius metus, spalio 6-ąją, atsisveikinome su estrados legenda Stasiu Povilaičiu, kurio nepamiršta ištisos kartos gerbėjų. Jį žinojo ir gerbė visi, net ir tie, kurie nesidomėjo ar nesižavėjo lietuviška estrada, nes tai išskirtinis atlikėjas, apdovanotas unikaliu balso tembru, charizma ir scenos kultūra.
Ir nors dainininkas pats savęs niekada nevadino maestro, jaunosios atlikėjų kartos turėtų ko pasimokyti iš lietuviškojo Franko Sinatros.
Daugybę įdomių istorijų iš S. Povilaičio gyvenimo gali papasakoti ilgametis jo bičiulis M. Budvytis, su juo susipažinęs prieš kelis dešimtmečius, kai jie abu dar buvo moksleiviai.
„Iš tiesų, pirmiausia Stasys susipažino su mano tėvu, buvusiu dėstytoju, inteligentu, kuris su kitais iškiliais miesto žmonėmis rinkdavosi savaitgalio vakarais žaisti preferanso. Apie tai sužinojęs, tada dar jaunuolis, Stasys taip pat pasiprašė į kompaniją.
Būdamas paauglys rinkau muzikos įrašus ir turėjau bene didžiausią kolekciją Palangoje. Ji sudomino ir į svečius užsukdavusį Stasį. Jis nuolat teiraudavosi, ką naujo turiu, užeidavo pasiklausyti dainų. Taip ir susibičiuliavome“, – pasakoja M. Budvytis.
Jis pasakoja, kad tais laikais tėvai vaikinams neleisdavo tinginiauti, tad dažnas jų per mokyklos atostogas dirbdavo plytinėje. „Būdamas devintokas ir aš su kaimynu, kitu puikiai žinomu dainininku ir savo kaimynu Viktoru Malinausku ten darbavausi. Ten matydavome ir kiek vyresnį bičiulį Stasį. Pamenu, kad jis visuomet dėvėdavo baltą kepuraitę ir dirbdavo ant kaklo pasikabinęs radijukę. Visada linksmas ir visuomet klausydamas muzikos“, – prisiminimais dalijasi S. Povilaičio bičiulis.
Vėliau tada dar niekam nežinomas atlikėjas dirbo mūrininku ir juokaudavo, kad kai kurias koncertų sales pats sau ir susimūrijo. Nepaisant to, anot draugo, S. Povilaitis visuomet būdavo pasitempęs, mėgo dėvėti kostiumą, buvo savotiškas dabita.
„Stasys buvo kilęs iš Kauno. Jis niekada nepažinojo savo tėvo, gyveno tik su mama, dirbusia virėja „Metropolio“ viešbutyje. Ji man yra pasakojusi, kad būdamas vaikas jis turėjo labai gražų balsą, tad kartą, kai jos vadovas rengė kažkokį koncertą, ji pasidžiaugė, kad jos sūnus puikiai dainuoja.
Direktorius jį pakvietė pasirodyti ir taip, būdamas vaikas, Stasys pirmą kartą pasirodė ant scenos. Pirmasis jo atlygis buvo stiklinė limonado ir karbonadas. Direktorius tada jam pasakė, kad jis yra paskutinis žmogus, kuris tiek mažai moka jam už pasirodymus“, – šypsosi M. Budvytis.
Ir iš tiesų, S. Povilaitis bičiuliui ne kartą sakė, jog dainavimas – jo svajonė ir jis visuomet turėjęs tikslą pasirodyti ant scenos. Beje, vaikystėje S. Povilaitį sužavėjo ne tik scena, bet ir jūra, kuriai jis jautė milžinišką trauką.
„Labai mylėjo jūrą. Kartą jis kiek apsipyko su mama ir pabėgo iš namų. Tada būdamas paauglys jis išvyko į Palangą ir čia netgi susirado darbą pas vietos gyventoją Artūrą. Netrukus į Palangą jo ieškoti atskubėjo ir mama. Nutiko taip, kad galima sakyti, jog Stasys surado mamai vyrą, mama netrukus apsigyveno su Artūru ir iš Kauno atsikraustė į Palangą“, – istoriją pasakoja dainininko bičiulis.
Mindaugo ir Stasio draugystė vis stiprėjo, jiedu vis daugiau laiko leisdavo drauge, dažniausiai kartu eidavo prie jūros ir žaisdavo abiejų mėgstamą preferansą. „Aš į pajūrį visuomet nešdavausi knygą, o jis sąsiuvinį, kuriame užsirašydavo savo sukurtas eiles. Jis turėjo Dievo dovaną, talentą. Kartais užmesdavau akį į jo užrašus. Juose buvo daugybė gražiausių posmų, gaila, ne visi jie tilpo į dainas. Kartą taip mums leidžiant laiką pajūryje jis parašė ir „Atsisveikinimą prie jūros“, – vieno žymiausių S. Povilaičio šlagerių atsiradimo istoriją pasakoja jis.
Vis dėlto M. Budvytis sako, kad ir jis, ir S. Povilaitis labai mėgo džiazą. Tai ir buvo mėgstamiausias jo muzikos stilius. „Tačiau jis visada sakė, kad iš džiazo neuždirbsi, žmonėms reikia melodijos“, – sako pašnekovas.
Jis prisimena, kad karjeros pradžioje Stasys labai jaudindavosi prieš koncertus. Kartą, kai Mindaugas užsuko pas jį į užkulisius, jis prisipažino labai nerimaujantis, o likus pusvalandžiui iki koncerto pradžios jis netgi prašydavo palikti jį vieną, kad galėtų susikaupti. Tačiau patirtis scenoje daro savo – po poros metų į užkulisius pas S. Povilaitį užsukęs Mindaugas sako išvydęs visai kitokį žmogų.
„Jis buvo visiškai atsipalaidavęs, rodos, visiškai nesijaudino. Jis linksmai man pasakojo kažkokias istorijas, juokavo, o vos tik suskambus muzikai išskubėjo ant scenos. Mano manymu, jis buvo genialus žmogus, tikras talentas“, – bičiuliui gerų žodžių negaili Mindaugas.
Nors S. Povilaitis, kaip žinomas žmogus, dažnai sulaukdavo aplinkinių dėmesio, o kartais būdavo nepelnytai apkalbamas, pats, anot draugo, niekada nėra nieko apkalbėjęs ar kažko pikto pasakęs. „Jis buvo labai reiklus, tad galbūt ši savybė kartais kiek erzindavo aplinkinius. Tačiau jis labai gerbė žiūrovą ir savo darbą visuomet atlikdavo labai nuoširdžiai ir iki galo“, – patikina M. Budvytis.
Kartą S. Povilaitis jam pasakojo nutikimą, kai išvyko koncertuoti į vieną nedidelį miestelį Varėnos rajone. Prieš pat koncertą visame miestelyje dingo elektra.
„Stasys labai atsiprašinėjo ir jau buvo susiruošęs važiuoti namo, tačiau vietos gyventojai pradėjo nuogąstauti, kad atlikėjas į jų miestelį greitu metu tikriausiai neatvyks, tad būtų gaila, jei koncertas neįvyktų. Nežinau kaip, tačiau ir be elektros Stasys atliko savo programą. Tik sugrįžęs namo skundėsi, jog labai skauda gerklę. Vis dėlto dainuoti teko be mikrofono. Vargu, ar kiekvienas atlikėjas taip būtų pasielgęs“, – kurioziška situacija iš bičiulio gyvenimo dalijasi pašnekovas.
Būdamas studentas S. Povilaitis sutiko žmoną Birutę, su ja susilaukė dukters Agnės. Dainininkas su šeima kurį laiką gyveno sostinėje, tačiau atostogas leisdavo Palangoje, kur turėjo savo namą.
„Beje, pamenu vieną smagią istoriją. Kartą susitikome su Stasiu ir atostogų į pajūrį atvykusiu vienos ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Į mūsų susitikimą Stasys atvažiavo su nauju dviračiu, kurį nupirko žmonai. Kol mes sužaidėme porą partijų preferanso, kieme stovėjęs naujutėlaitis dviratis dingo.
Stasys labai susijaudino, jau ėmė svarstyti, ką turės pasakyti žmonai. Tačiau gydytojas nepasimetė, išsikvietė į Palangą greitosios pagalbos automobilį, su juo nuvykome į kitą miestą pirkti naujo dviračio. Kadangi ten jo neradome, vykome į dar kitą miestą. Galiausiai gerokai pasivažinėję su greitosios automobiliu į Palangą sugrįžome su nauju dviračiu. Sunku net patikėti, kad tais laikais būta tokių atsitikimų. Gyvenome tikrai labai įdomiai“, – neįtikėtiną istoriją prisimena M. Budvytis.
Palanga garsų atlikėją nuolat traukdavo vis labiau, o jo apsilankymai ir atostogos prie jūros būdavo vis ilgesnės. Galiausiai jis su šeima apsigyveno Palangoje.
„Stasys, kaip ir minėjau, labai mylėjo jūrą. Pamenu, net jeigu jis būdavo susikrimtęs ar prastos nuotaikos, išeidavome pasivaikščioti link jūros. Vos tik pamatydavo kopas, išgirsdavo ošimą, jo veide iškart atsirasdavo šypsena, – pasakoja M. Budvytis. – Net likus vos porai dienų iki mirties, prašėsi nuvežamas prie jūros. Artimieji jo prašymą išpildė. Matyt, taip jis su jūra atsisveikino.“
M. Budvytis savo bičiulį vadina ganėtinai uždaru žmogumi, kuris niekada nesiskundė ir neverkšleno nei dėl jį užklupusių sunkumų, nei dėl sveikatos problemų.
