Pedagogė ir edukologė Emilija Sakadolskienė teigia, jog didžiausia Lietuvos švietimo sistemos blogybė yra egzaminai. Pasak jos, mokykla turėtų būti ne tik žinių tikrinimo vieta, bet ir erdvė augti žmogui kaip asmenybei.
Plačiau – LRT KLASIKOS laidos „Be kaukių“ įraše:
Reformos švietimo sistemoje yra neišvengiamos
Didelę tarptautinę patirtį turinti pedagogė, edukologė Emilija Sakadolskienė sako, kad Lietuvoje trūksta supratimo, jog pasirinkus mokytojo profesiją nuolatinės reformos ir pokyčiai švietimo sistemoje yra neišvengiami.
„Jeigu mes tikimės, kad bus kaip sovietmetį, kai niekas nesikeitė daug metų, tada pasirinkome ne tą profesiją. Dažnai per profesinio tobulėjimo kursus mokytojai paburnoja: „Kada čia baigsis tos reformos?“ Reformos baigsis tada, kai jūs išeisite į pensiją. Gyvenimas, vaikai ir jų patirtis, mokslo atradimai verčia keistis. Jeigu mes nereformuosime [švietimo sistemos] pagal pasikeitusias situacijas, bus dar blogiau“, – įsitikinusi pedagogė.
Pasak E. Sakadolskienės, viena iš problemų Lietuvos švietimo sistemoje yra nepakeliamas mokytojų krūvis. Ji pabrėžia, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje apie pusė parengtų pedagogų palieka šį darbą per pirmuosius penkerius metus būtent dėl nepakeliamų psichologinių ir fizinių krūvių.
„Lietuvoje, ko gero, yra dar blogiau, nes jeigu mes lygiuotumėmės į suomius, šveicarus ar kanadiečius, tai pažiūrėkime, koks yra tų mokytojų darbo krūvis. Jie turi per dieną gal keturias, daugiausia penkias pamokas. O visas kitas laikas yra skirtas darbams planuoti, profesiniam tobulėjimui ir bendram darbui su kolegomis“, – sako edukologė.
Jos teigimu, mokytojai neretai dirba pusantro etato, kad gautų padorų atlyginimą, todėl pervargsta ir nebeturi pakankamai laiko profesiniam tobulėjimui ir poilsiui, o tai ilgainiui atsiliepia ir ugdymo kokybei.
„Iš kur išeis kokybiškas ugdymo procesas, kai tu tik varai pamoką po pamokos, neturi laiko planavimui, naujų idėjų inkorporavimui, poilsiui? Man atrodo, kad sąlygos tam nesudarytos. Buvo pažadas, kad mokytojai gaus 30 proc. daugiau negu vidutinis atlyginimas, bet tai neįvyko“, – pažymi E. Sakadolskienė.
Svarbiausias ugdymo etapas – ikimokyklinis ugdymas
Anot jos, mokytojų darbą neigiamai paveikė ir įtraukusis ugdymas.
„Aš esu visiškai už įtraukųjį ugdymą, jis yra būtinas, negalima tų vaikų uždaryti į atskiras mokyklas. <...> Jie turi būti nuo pat mažens inkorporuoti į visuomenę ir visuomenė turi matyti tuos žmones ir mokėti su jais bendrauti. Tačiau mokytojai pirmiausia turi būti parengti dirbti su tais vaikais“, – teigia pedagogė.
Edukologė akcentuoja ir vaikų su specialiaisiais poreikiais pagalbininkų trūkumą.
„Mes žinome labai daug atvejų, kai yra keturi, penki vaikai su specialiaisiais poreikiais klasėje ir galbūt vienas padėjėjas, o kiekvienas iš jų turėtų turėti padėjėją. Girdžiu, kad dabar galbūt šią klaidą taisys, bet tie padėjėjai turi turėti kokią nors kvalifikaciją. Dabar jie turi tik 12 klasės diplomą. O kitose šalyse bent porą metų aukštojo mokslo privalo turėti, kad būtų tikri pagalbininkai, o ne tik prižiūrėtojai“, – sako E. Sakadolskienė.
Pedagogės nuomone, svarbiausias ugdymo etapas yra ne aukštasis mokslas, kuriam skiriama tiek daug dėmesio, ne 11 ar 12 klasė, bet ikimokyklinis amžius.
„Neuromokslininkai sako, kad tam tikros sinapsės smegenyse susikuria iš tų patirčių, kurias vaikas patiria būdamas trejų, ketverių, penkerių, šešerių metų, ir jeigu mes neišnaudojame to laikotarpio, tos smegenų dalys nesusiformuos taip, kaip reikia, ir vėlesnis ugdymas to nekompensuos. Todėl tokiame amžiuje turime dirbti su vaiku taip, kad jis per žaidimą išmoktų socialinių santykių, kūrybiškumo, suprastų, jog jo kūrybiškumas yra vertingas dalykas“, – pabrėžia edukologė.
„Jei ugdysime vaikus per ekraną, nieko gero nebus“
Jos teigimu, kūrybiškumo skatinimas yra kertinis vaiko ugdymo elementas.
„Vaikui yra labai sunku žaisti, tai jo darbas – žaisti žaidimus su vaidmenimis, kurti siužetus. Tai yra sunkus darbas, bet pagal jo raidą jam priklauso tą daryti, kurti, lavinti savo vaizduotę ir susilaukti iš pedagogų ir iš šeimos palaikymo, kad ši veikla yra naudinga ir deda pamatus“, – pažymi E. Sakadolskienė.
Pasak jos, tėvai turėtų užsiimti su savo vaikais ir padėti jiems lavinti kūrybiškumą.
„Man labai skaudu matyti, kai motina stumia vežimėlį ir į telefoną tuo pačiu metu žiūri arba duoda vaikui planšetę, kad jis patylėtų, užuot su juo padainavusi ar pasaką paskaičiusi. <...> Jeigu mes per ekraną bandysime ugdyti savo vaikus, nieko gero nebus“, – teigia pedagogė.
Ji taip pat pabrėžia, jog ugdant vaikus svarbu parodyti, kad gyvenime nėra vieno teisingo atsakymo.
„Matematikoje mes žinome, kad 2+2 yra 4, bet kaip nutapyti saulėlydį – ar būtinai turi būti geltona, ar raudona, galbūt kitos spalvos yra įmanomos ir viskas tinka? Jeigu yra garso takelis filmui, ar lydinti melodija turėtų būti mažoras, ar minoras, ar miksolydinė dermė? Mes neturime vieno atsakymo ir vaikai turi suprasti, kad yra įvairių sprendimų ir mes galime juos priimti“, – akcentuoja edukologė.
Didžiausia Lietuvos švietimo blogybė – egzaminai
„Jeigu jūs manęs paklaustumėte, kas yra pati didžiausia blogybė Lietuvos švietime, tai atsakyčiau besąlygiškai – egzaminai“, – sako E. Sakadolskienė.
Jos teigimu, susiejant brandos egzaminus su įstojimu į aukštąsias mokyklas, buvo padaryta klaida.
„Aš suprantu, kad pradžioje to reikėjo. Mes puikiai žinome, kad buvo daug korupcijos stojant į aukštąjį mokslą ir buvo pastangų pašalinti korupcinį elementą. Bet paskui reikėjo išskirti tuos du dalykus, nes dabar vaikas, kuris galbūt net nesiorientuoja į aukštąjį mokslą, vis tiek turi ant savo kupros nešti stojamojo egzamino filtro naštą“, – nuomone dalijasi pedagogė.
Anot jos, žinių patikrinimai nėra savaime blogas dalykas, tačiau reikėtų orientuotis ne tik į matematikos ar lietuvių kalbos žinias, bet ir į jaunų žmonių kūrybiškumo ugdymą.
„Jeigu mums svarbu ir tautinė tapatybė, ir kad vaikas jaustųsi dalis šios kultūros, kad vertintų kitoniškumą, būtų kūrybiškas, tuos dalykus ir tikrinkime“, – teigia E. Sakadolskienė.
Edukologės teigimu, Lietuvai reikėtų nusistatyti aiškią kryptį, kokių rezultatų tikimasi pasiekti po dvylikos metų ugdymo proceso.
„Pirmiausia man atrodo, kad mokytojai turėtų naudoti įvairesnes vertinimo sistemas ir turėtume bendrai pakalbėti, ko mes tikimės iš tų dvylikos metų. Ar tiktai kalbos ir matematikos aukštų balų? Ar mus tai tenkina po dvylikos metų? Jeigu ne, kalbėkime apie tai“, – akcentuoja ji.
Mokykla turėtų ugdyti kūrybišką asmenybę
Pasak pedagogės, baigdamas mokyklą vaikas turėtų turėti daug įvairių patirčių, gebėti dirbti ir kurti su kitais žmonėmis ir pritapti visuomenėje, o šių dalykų brandos egzaminais nepasieksime.
„Man atrodo, kad mes turime išugdyti asmenybę, kuri turi žinių, gebėjimų, puoselėja savo talentus“, – sako E. Sakadolskienė.
Ji taip pat kritikuoja Lietuvos švietimo sistemos siekį anksti specializuoti jaunus žmones, nesuteikiant jiems būtino bendrojo išsilavinimo.
„Tai yra nusikaltimas prieš vaiką, kad mes jam neduodame visos paletės galimybių, kad jis dar 10–11 klasėje galėtų sakyti: „Matau, kad kryptis, kuria aš ėjau (ar tai būtų sportas, ar menas, ar matematika), man nebetinka, noriu eiti kita kryptimi.“ <...> Man atrodo, mokyklos atsakomybė – suteikti vaikui įvairių galimybių, nespecializuojant jo per anksti“, – pažymi edukologė.
Pedagogė atkreipia dėmesį ir į vaikus specializuojančią brandos egzaminų sistemą.
„Nors mes jas vadiname bendrojo ugdymo mokyklomis, jos visgi kreipia vaikus į specializaciją. Net ir egzaminus pasirenki – lietuvių kalbą ir matematiką, galbūt istoriją, <...> o kiti dalykai atseit nesvarbūs, nes nelaikysi egzamino iš tos srities. Kaip gali atsirasti požiūris į holistinį savęs ugdymą visose gyvenimo srityse, kai patys egzaminai mus kreipia specializuotis ir ugdytis tik tam tikrose srityse?“ – teigia ji.
Parengė Vaida Račkauskaitė
