Kai šį pavasarį, įsiplieskus kovoms Irane, naftos kaina trumpam pasiekė 115 dolerių už barelį, o liepą ir rugsėjį, kovoms atsinaujinus, ne kartą peržengė 100 dolerių ribą, sugrįžo senas įsitikinimas: kad mažos, energiją importuojančios ekonomikos, tokios kaip mūsų, tolimo konflikto atveju sumoka didžiausią kainą.
Šįkart šis įsitikinimas klaidingas. Baltijos šalys su šiuo iššūkiu susidoroja geriau, nei leidžia manyti antraštės, o priežastis – dešimtmetį įgyvendinti sprendimai dėl to, iš kur gauname energiją.
Lietuvai, Latvijai ir Estijai atsinaujinanti energija reiškia kur kas daugiau. Prieš dešimtmetį vėjo ir saulės energetikos pajėgumus kūrėme siekdami klimato tikslų. Šiandien jais remiamės dėl tiesioginio poreikio: apsaugos nuo importuotos infliacijos ir realaus energetinio saugumo. Būtent šis poslinkis yra vienas svarbiausių ekonomikos pokyčių regione, retai patenkantis į pirmuosius puslapius.
Tolimas karas, žaibiškai pasiekianti sąskaita
Pradėkime nuo to, kodėl nafta vis dar svarbi. Maždaug penktadalis viso pasaulyje parduodamo naftos kiekio kasdien plukdomas per Hormūzo sąsiaurį. Kai rizika šiame siaurame ruože išauga, kainos auga valandomis, ne savaitėmis. „Brent“ naftos kaina, pavasarį trumpam pasiekusi 115 dolerių, vėliau atpigo, tačiau liepą, atsinaujinus kovoms, vėl šoktelėjo iki 100 dolerių, o rugsėjį, sustiprėjus atakoms prie Hormūzo sąsiaurio, priartėjo prie 110 dolerių. Šiandien barelis vis dar kainuoja apie 100 dolerių. Svyravimų pobūdis išlieka nepakitęs, ir būtent ši nepastovumo dinamika yra didžiausia problema.
Šį pavasarį 115 JAV dolerių pasiekusi barelio kaina ilgai tokia neišsilaikė, tačiau svarbiausias yra pats mechanizmas. Iškastinio kuro kainos yra susietos su geopolitika, o geopolitikos Baltijos šalys kontroliuoti negali. Kiekvienas naujas įtampos židinys čia gyvenančius žmones pasiekia per didesnes transporto ir gamybos sąnaudas. Ši sąsaja egzistuoja jau dešimtmečius.
Ką pakeitėme ir kodėl tai svarbu
Pasikeitė mūsų pažeidžiamumas. Nuo 2022 metų Lietuvos pavyzdžiu pasekė kaimynės Latvija ir Estija, ir visiškai atsisakė rusiškų dujų, naftos bei elektros importo, taip pašalindamos akivaizdžiausią politinio spaudimo iš Rytų įrankį. 2025 metais darbą užbaigėme: sinchronizavome savo tinklus su kontinentine Europa ir nutraukėme paskutinį operacinį ryšį su rusiška sistema.
Tačiau integracija su Europa nėra tas pats, kas imunitetas. Sujungtos rinkos vis tiek nėra apsaugotos nuo pasaulinių kainų šokų. Iš tikrųjų mus apsaugo tai, ką patys valdome ir kas mums priklauso – vietinė gamyba. Vėjo parkas, saulės jėgainė ar hidroelektrinė gamina elektrą nepaisant to, kas vyksta Persijos įlankoje ar prie derybų stalo. Jų neįmanoma sustabdyti embargu. Būtent čia ir slypi tyli skaičių stiprybė.
Trys rinkos pamatuotai
Skaičiai rodo, kaip toli nužengė Baltijos šalys. 2025 metais atsinaujinanti energija Latvijoje sudarė 46,3 proc., Estijoje – 42,3 proc., o Lietuvoje – 38,5 proc. bendrojo galutinio energijos suvartojimo (preliminarūs Eurostat duomenys) – gerokai daugiau nei ES vidurkis (26,2 proc.). Sparčiausiai šis rodiklis auga Lietuvoje: per metus jis padidėjo daugiau nei trimis procentiniais punktais. Didelė kiekvienos šalies paklausos dalis šiandien jau yra už naftos biržų poveikio ribų.
Poveikis matomas ir kainose. Trečiąjį ketvirtį (liepos–rugsėjo mėn.) vidutinė didmeninė elektros kaina (Nord Pool) Estijoje siekė apie 59 eurus už megavatvalandę, Latvijoje ir Lietuvoje – po 88 eurus. Vakarų Europoje tuo pačiu metu ji buvo pastebimai aukštesnė: Vokietijoje – 126, Nyderlanduose – 128, Belgijoje – 131, Lenkijoje – 132, Austrijoje – 146 eurai. Estijos verslas už elektrą mokėjo daugiau nei perpus mažiau – dėl tiesioginės jungties su Šiaurės šalių rinka, o Lietuvos ir Latvijos – maždaug trečdaliu mažiau nei konkurentas Frankfurte ar Vienoje.
Šie kainų skirtumai rodo, kad elektros rinkos konkurencingumą vis labiau lemia energetikos sistemos struktūra. Kuo didesnė vietinės atsinaujinančios energijos dalis ir kuo geresnė integracija su pigesnės elektros rinkomis, tuo mažesnė priklausomybė nuo brangesnės importuojamos elektros. Lietuva, kurioje atsinaujinančių išteklių dalis vis dar mažesnė nei Estijoje ar Latvijoje, turi daugiausia erdvės šį pranašumą stiprinti. Namų ūkiams tai gali reikšti mažesnes elektros sąskaitas, gamintojams – mažesnes sąnaudas ir tvirtesnį pagrindą investicijoms. O visam regionui – tai, ką retai galėjome pasakyti: struktūrinį kaštų pranašumą prieš didesnes Vakarų ekonomikas.
Nuo klimato tikslų iki ekonominio saugumo
Būtent tokį požiūrio pokytį verta išlaikyti. Ilgus metus atsinaujinanti energija buvo grindžiama aplinkosaugos argumentais, ir tas argumentas tebegalioja. Bet stipresnis šiandienos argumentas yra ekonominis. Pasaulyje, kuriame kartojasi konfliktai, sutrinka laivyba ir svyruoja naftos kainos, vietinė švari gamyba yra veiksmingiausias Baltijos šalių įrankis infliacijai tramdyti ir nacionaliniam saugumui stiprinti.
Tačiau darbas dar nebaigtas. Lietuvos 38,5 proc. atsinaujinančios energijos suvartojimo rodo, kiek erdvės dar lieka, o tinklų pajėgumai, energijos kaupimas ir jungtys reikalauja tolesnių investicijų. Vis dėlto kryptis aiški, ir ji jau atsiperka.
Šių metų pamoka paprasta. Pigiausia ir saugiausia energija yra ta, kurios niekas kitas negali išjungti. Kiekvienas megavatas, pagamintas namuose, yra megavatas, nepasiekiamas kitai krizei. Tai jau nebe aplinkosaugos argumentas. Tai regiono konkurencingumo pamatas.
