Naujienų srautas

Švietimas2026.07.24 05:30

6 egzaminus maksimaliai išlaikęs Mykolas: žinau, kad veiksiu tai, kas mane daro laimingą

Aida Murauskaitė, LRT.lt 2026.07.24 05:30
00:00
|
00:00
00:00

Kauno jėzuitų gimnaziją baigęs Mykolas Platūkis, laikydamas baigiamuosius egzaminus, pelnė maksimalų tarptautinio bakalaureato balų skaičių – 45 iš 45 galimų. Perskaičiavus pagal nacionalinę sistemą, tai būtų šeši šimtukai. Vaikinas sako, kad, siekiant tokių rezultatų, teko bėgti ne sprintą, o dvylikos metų mokymosi maratoną. Be to, metus jis ir „paantramečiavo“ – tuomet pasisėmė išskirtinės patirties.  

Prieš porą metų M. Platūkis, baigdamas mokyklą, pasirinko aukštesniu lygiu laikyti matematikos, ekonomikos, fizikos ir anglų kalbos egzaminus, o lietuvių kalbą ir literatūrą bei kompiuterių mokslą – standartiniu lygiu. Juos visus ir įveikė šimtukais, jei skaičiuotume pagal nacionalinę sistemą.

„Atestate įrašytas tik mano vardas, bet ten turėtų būti įrašyta daugiau vardų“, – sakė Kauno jėzuitų gimnazijos abiturientas.

„Robotika manyje suformavo tiksliuką“

M. Platūkis planuoja inžinerijos studijas. Tikslieji mokslai jam visuomet buvo arti širdies, patiko žinoti tikslius atsakymus į klausimus.

„Toks mano būdas. Gal septynerius ar šešerius metus praleidau mūsų gimnazijos robotikos komandoje. Tai suformavo tiksliuką manyje. Todėl ir studijuosiu inžineriją, tikėtina, mechaninę.

Neseniai su tėvais diskutavome apie naują mano gyvenimo etapą. Sakiau, kad norėčiau neapsibrėžti viena sritimi, norėčiau būti atviras, daryti tai, kas man kelia džiaugsmą. Dabar man tą džiaugsmą suteiktų mechaninės inžinerijos studijos, bet gal po trejų–ketverių metų požiūris keisis. Tad svarbu prisitaikyti ir imtis to, kas žmogų daro laimingą. Siekiamybė būtų pasirengti greitai besikeičiančiam pasauliui, mokėti prisitaikyti, atrasti tai, kas mane džiugina“, – apie savo ateitį kalbėjo Mykolas.

Rudenį jis vyks į Niujorko universiteto padalinį Abu Dabyje. Bet žino, kad šis planas gali pakisti, jei pasikeistų geopolitinė padėtis Artimuosiuose Rytuose.

Sau mažam patarčiau išlikti smalsiam. Klausimus uždavinėti ne tik mokytojams, tėvams, draugams, bet ir pačiam sau.

„Sesė ten mokėsi, tai rekomenduoja šią vietą“, – sakė vaikinas, į Niujorko universitetą įstojęs dar žiemą.

Jis kol kas griežtai neplanuoja ir dar tolesnės ateities, bet išduoda: vaikystėje, žinoma, norėjęs būti pilotu ar astronautu, keliauti aplink Žemę, skristi į Marsą.

„Dabar neturiu plano, ką norėčiau veikti po ketverių metų, bet, manau, per laiką aukštojoje mokykloje galėsiu išsigryninti savo norus“, – sako vaikinas.

Dėkingas tėvams, mokytojams, sesei

M. Platūkis nelinkęs visų laurų dėl savo aukštų rezultatų priskirti tik sau. Vaikinas sako gavęs ne vieną dovaną per gyvenimą. Tarkime, galimybę mokytis gimnazijoje, pagal mainų programą metus praleisti Amerikoje ar dabar ruoštis studijuoti Abu Dabyje.

„Manau, daug skirtingų veiksnių susideda. Galiu pradėti nuo mokyklos – nuoširdus mokytojų įdirbis, kad tarptautinio bakalaureato sistema būtų įdiegta Jėzuitų gimnazijoje. Sulaukiau pagalbos iš mokytojų, iš tėvų. Taip pat pats dėjau pastangų.

Tiesiog įdėta daug darbo per dvylika metų. Na, ir truputėlis sėkmės“, – kas lėmė aukštus rezultatus, vardijo Mykolas.

Sesuo taip pat įkvėpė stengtis maksimaliai, ji sakydavo: „Stenkis, kiek gali, o rezultatas bus toks, koks bus.“

Vaikinas pasakojo, kad pastangų reikėjo nemažai. Tiek mokantis, tiek nuvejant nuovargį.

„Būdavo, pavargsti, nebesinori toliau dirbti, bet stengiesi galvoti, kad turi tai, ką darai, padaryti kuo geriau ir užbaigti.

Sprinto rungtyje nugalėti būtų sunkiau, todėl reikia bėgti dvylikos metų maratoną. Pirmus ketverius metus pradinėje mokykloje gal ir nėra aukšto akademinio lygio, bet tie metai sukuria bazinius principus, kuriais gali naudotis ir gludinti visus kitus metus. Tarkime, analitinis, kritinis mąstymas, kuris man itin padėjo svarbiausiais paskutiniais gimnazijos metais“, – dalijosi M. Platūkis.

Mykolas dėkingas ir savo tėvams, sudėjusiems tvirtus pagrindus, ypač pradinėje mokykloje, ir savo vyresnei seseriai, kuri tą pačią gimnaziją taip pat baigė puikiais rezultatais ir su kuria teko net pasivaržyti.

„Nusiteikimas mokytis tikrai atėjo ir šeimos, iš tėvų. Jie suteikė sveiką postūmį. Be tėvų sudarytų galimybių mokytis šioje gimnazijoje, be jų pastangų mokant skaityti, rašyti ir suformuojant pagrindus man augti, be jų įtvirtinto moralinio kompaso nieko nebūtų buvę. Todėl jiems esu labai dėkingas.

Sesuo taip pat įkvėpė stengtis maksimaliai, ji sakydavo: „Stenkis, kiek gali, o rezultatas bus toks, koks bus.“ Sesuo labai džiaugėsi, kad baigėme ir tą pačią pradinę mokyklą, ir tą pačią gimnaziją, abu surinkdami maksimalų skaičių taškų. Išėjo toks gražus tęstinumas“, – kalbėjo Mykolas.

M. Platūkis sako esąs laimingas ir dėl to, kad teko mokytis supamam motyvuotų bendramokslių.

Metus mokėsi Amerikoje

Daug besimokęs vaikinas Kauno jėzuitų gimnaziją baigė metais vėliau, nei galėjo. Priežastis – metai, kuriuos pagal mainų programą mokėsi Amerikoje. Tad grįžęs ėjo ne į dvyliktą, o į vienuoliktą klasę. Tuos metus jis vadina itin brangia dovana ir patirtimi, kurios įgijo išėjęs iš komforto zonos – gyvendamas be namų, tėvų, draugų.

„Bet man pasisekė, kad mane atrinko. Vykau į Virdžinijos valstiją, Ričmondą. Ten atsitiktinai patekau į lietuviškų šaknų turinčią šeimą. Tai trečios kartos lietuviai, gyvenau su trimis tos šeimos vaikais. Ne tik aš galėjau pasimokyti iš jų, bet ir pats galėjau juos supažindinti su Lietuva, Lietuvos istorija, kultūra. Kartu žiūrėjome krepšinį.

Tie metai man buvo dovana. Smarkiai per tuos metus paaugau, tapau kur kas savarankiškesnis – juk per tuos metus nėsyk negrįžau į Lietuvą“, – pasakojo M. Platūkis.

Iki šiol jis bendrauja su savo amerikietiškąja šeima.

Atsvara – tenisas ir robotai

Pagrindinė Mykolo atsvara daug mokantis – sportas. Mykolas žaidžia tenisą. Tai, sako jis, smagus laiko leidimas, ypač jei eidavo žaisti nuvargęs mokykloje.

„Kitaip tariant, jei esi užsiknisęs nuo mokslų, akademinių veiklų, sportas labai padeda. Ypač kai nori pamiršti kasdienius darbus. Tiesiog leidi galvai išsivalyti. Sportą aš labai mėgstu“, – sakė Mykolas.

Kitas dalykas, kuris jam tampa atokvėpiu po mokymosi, – robotika. Juolab kad ten supa bendraminčiai – tiek bendraamžiai, tiek mokytojai.

„Ten galėdavau negalvoti apie egzaminus. Galėdavau tiesiog pabūti su tais, su kuriais jaučiuosi savas“, – sakė Mykolas.

Mykolas – mažam Mykolui: išlik smalsus

Netrukus Mykolas krausis lagaminą į Abu Dabį. Šiek tiek kamuojamas nerimo, bet drauge ir jausdamas dėkingumą, kad tokią galimybę turi, kad pavyko pelnyti dalinę stipendiją.

„Žinoma, yra baimės. Juk vėl nuvyksiu vienas, nieko nepažinodamas, teks susirasti naujų draugų. Stengiuosi mąstyti taip: viena vertus, jaučiu jaudulį, kita vertus, žiūrėk, tai juk dar viena patirtis, kuri tave augins kaip žmogų, priimk tai kaip dovaną, kuri augins tave kaip asmenybę, praplėsi savo pasaulį“, – kalbėjo Mykolas.

Jis tikras, kad naujas gyvenimo etapas atvers ir daugiau platesnių kelių.

„Neseniai mama parodė seną nuotrauką, kurioje aš dar mažiukas. Buvo keista suprasti, kaip greitai ir smarkiai pasikeitė tas vaizdas. Atrodo, ką tik buvau mažas, ką tik buvo ir vienuolikta klasė, o dabar jau baigta gimnazija.

Sau mažam patarčiau išlikti smalsiam. Klausimus uždavinėti ne tik mokytojams, tėvams, draugams, bet ir pačiam sau. Smalsumas man labai padėjo, turbūt tai ir subrandino norą pažinti pasaulį“, – sakė Mykolas.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą

Naujausi, Skaitomiausi