Per dešimtmetį Lietuvos kaimuose neliko beveik pusės mokyklų: 2015–2016 mokslo metais jų buvo 498, o praėjusiais mokslo metais – tik 263. Mažėjant mokinių skaičiui, vis daugiau ugdymo įstaigų praranda savarankiškumą ir tampa didesnių mokyklų skyriais, o savivaldybės ieško būdų, kaip užtikrinti ugdymą tuštėjančiuose regionuose.
Regionų mokyklų tinklas pastaraisiais metais sparčiai keičiasi. Dar prieš kelerius metus mokyklų jungimai ir uždarymai kėlė didelį bendruomenių pasipriešinimą, o šiandien vis dažniau pripažįstama, kad pokyčius lemia ne tik politiniai sprendimai, bet ir demografinė realybė.
Vis dėlto vieno sprendimo, kaip elgtis su mažėjančiu mokinių skaičiumi, nėra. Vienos savivaldybės mažas mokyklas prijungia prie didesnių, kitos kuria jungtines mokyklas, o dar kitos renkasi mokinius vežti į tolimesnes ugdymo įstaigas.
Plačiau – garso įraše:
Nors viena iš mokyklų tinklo pertvarkos priežasčių buvo siekis gerinti ugdymo kokybę, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokyklų veiklos skyriaus vedėjas Alvydas Puodžiukas nemano, kad mažos mokyklos savaime negali užtikrinti gerų mokymosi rezultatų.
Pasak jo, mažesnėse klasėse mokiniai gali sulaukti daugiau individualaus dėmesio, tačiau svarbi ir platesnė mokymosi aplinka.
„Mokiniai mokosi ne tik iš mokytojų ar vadovėlių, bet ir vieni iš kitų. Jie girdi draugų atsakymus, diskutuoja ir iš to pasimoko. Mažesnis mokinių skaičius gali turėti tam tikros įtakos rezultatams, tačiau tai tikrai nereiškia, kad mažose mokyklose negali vykti kokybiškas ugdymas“, – sako A. Puodžiukas.
Anot jo, ministerijos tikslas nėra uždaryti kuo daugiau regioninių mokyklų. Priešingai – siekiama, kad vaikai, ypač jaunesni, galėtų mokytis kuo arčiau namų.
„Regionų mokyklas tikrai reikia išsaugoti, kad mokiniams nereikėtų anksti keltis ir ilgai važiuoti į mokyklą. Džiaugiamės savivaldybėmis, kurios ieško sprendimų, kad vaikai mažesnėse mokyklose jaustųsi saugūs ir gautų gerą išsilavinimą“, – teigia ministerijos atstovas.
Sujungimas vietoj prijungimo
Šakių rajone mažėjančio mokinių skaičiaus problema sprendžiama ne prijungiant mažesnes mokyklas prie didesnių, o jas sujungiant į bendrus juridinius vienetus.
Pasak Šakių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo Dariaus Aštrausko, tokį sprendimą lėmė valstybės nustatyti finansavimo kriterijai. Savarankiškai veikti tampa sudėtinga mokykloms, kuriose mokosi mažiau nei 60 mokinių.
„Turėjome mokyklą, kurioje buvo 59 mokiniai. Nusprendėme tris panašaus tipo mokyklas sujungti į vieną juridinį vienetą. Taip pavyko išvengti situacijos, kai didesnė mokykla tampa favorite, o mažesnė po metų ar dvejų uždaroma“, – sako D. Aštrauskas.
Anot jo, toks modelis leido mokykloms išlikti ir veikti tvariau.
Savivaldybėje kuriamos ir daugiafunkcės įstaigos, kuriose po vienu stogu ne tik veikia mokykla, bet ir teikiamos kitos vietos bendruomenei svarbios paslaugos. Viena tokių – Panemunės mokykla-daugiafunkcis centras, turintis tris skyrius.
„Šiuose skyriuose veikia ne tik mokykla, bet ir kultūros centrai. Į vieno skyriaus patalpas yra įsikėlusi seniūnija ir ambulatorija. Taip mokyklų patalpos tampa naudingos visai bendruomenei“, – pasakoja D. Aštrauskas.
Nuo šių mokslo metų Šakių rajone pradėjo veikti dar viena jungtinė mokykla, suformuota iš dviejų anksčiau savarankiškai veikusių pagrindinių mokyklų.
Silpnėja bendruomenės tapatybės jausmas
Kitokią patirtį turi Merkinė Varėnos rajone, ten savarankiška gimnazija prieš kelerius metus tapo didesnės mokyklos skyriumi. Merkinės bendruomenės tarybos pirmininkas Arūnas Glavickas sako, kad kasdieniame mokyklos gyvenime pokyčių nedaug.
„Mokytojai tie patys, vaikai tie patys, mokomasi tų pačių dalykų. Ugdymo procesas praktiškai niekuo nepasikeitė“, – teigia jis.
Vis dėlto, anot pašnekovo, bendruomenė prarado dalį savarankiškumo.
„Anksčiau mūsų gimnazijos direktorė buvo savo kiemo šeimininkė. Dabar turime Valkininkų gimnazijos direktorę, ji į Merkinę atvyksta vienai dienai. Tas šeimininkiškumo jausmas šiek tiek sumažėjo“, – sako A. Glavickas.
Jis skeptiškai vertina ir pačią pertvarkos logiką.
„Man atrodo, kad tas sujungimas yra daugiau funkcionierių prasimanymas, padarytas tam, kad popieriuje atsispindėtų kažkoks reikalaujamas rezultatas. Mums buvo pasakyta, kad taip reikia daryti, ir mes tai įvykdėme. O galutinis rezultatas – joks“, – kalba Merkinės bendruomenės pirmininkas.
Jo manymu, mokyklos prijungimas susilpnino ir bendruomenės tapatybės jausmą. Nors formaliai Merkinės gimnazija tapo kitos mokyklos dalimi, vaikai ir toliau save sieja su savo miesteliu.
„Važiuoja vaikai į sporto varžybas ir varžosi tarsi tos pačios gimnazijos mokiniai – Merkinė prieš Valkininkus. Vaikų galvose juk yra ta takoskyra: tu esi iš ten, aš esu iš ten. Galų gale mūsų Krėvės gimnazija buvo puikus pavadinimas, labai susijęs su miestelio istorija ir tapatybe. O dabartinio pavadinimo net neatsimenu“, – sako pašnekovas.
A. Glavickas taip pat abejoja, ar pertvarka atnešė numatytą finansinę naudą.
„Ką ir kur mes čia sutaupėme? Vaikų skaičius nepasikeitė, mokytojai tie patys, mokyklą išlaikyti kainuoja tiek pat. Vadinasi, funkciškai mes nieko nepasiekėme“, – svarsto jis.
Pašnekovo nuomone, diskusijose apie mažas mokyklas pernelyg dažnai pamirštama individualaus ugdymo nauda.
„Pagalvokime, kur ugdymo kokybė geresnė: ar kai mokytojas mieste moko 25 ar 30 vaikų klasėje, ar kai pas mus moko penkis ar šešis vaikus?“ – klausia A. Glavickas.
„Jei norime aukštos intelektinės kokybės ateityje, nereikia gailėti pinigų ir tuos penkis vaikus mokyti taip pat, kaip mokoma visose kitose mokyklose. Finansiškai nieko nesutaupoma, o praradimų gali būti didelių“, – priduria jis.
Nepakankamai kalbama apie pažangą
A. Puodžiukas pripažįsta, kad bendruomenės dažniau palankiai vertina mokyklų jungimą lygiaverčiais pagrindais nei prijungimą prie didesnės ugdymo įstaigos.
„Jeigu mokyklos sujungiamos lygiaverčiais pagrindais, bendruomenės pasitenkinimas būna didesnis. O prijungto skyriaus bendruomenė neretai jaučiasi nuskriausta, turinti mažiau teisių“, – sako A. Puodžiukas.
Anot jo, būtent todėl ministerija savivaldybėms vis dažniau rekomenduoja svarstyti jungtinių mokyklų modelį. Vis dėlto pagrindinė pertvarkų priežastis išlieka ta pati – dėl mažėjančio gimstamumo regionuose sparčiai mažėja mokinių skaičius.
Šakių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas D. Aštrauskas sako, kad Šakių rajone mokyklų tinklo pertvarką lemia ne pedagogų trūkumas.
„Net ir mažiausiose mokyklose turime profesionalių pedagogų, dirbančių jau ilgą laiką. Tikrai negalėtume uždaryti nė vienos mokyklos dėl mokytojų stygiaus“, – teigia jis.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad vertinant mažas mokyklas dažnai akcentuojami pasiekimų rodikliai, tačiau nepakankamai kalbama apie mokinių pažangą.
„Mūsų savivaldybės mokyklose mokinių pažanga tikrai pastebima“, – sako D. Aštrauskas.
Jo teigimu, sujungus mokyklas atsiranda ir daugiau galimybių pedagogams užsitikrinti didesnį darbo krūvį.
„Mokyklos vadovams tampa lengviau pasiūlyti mokytojams darbą keliuose skyriuose, mokytojai gali pasididinti darbo krūvį dirbdami vienoje įstaigoje“, – aiškina D. Aštrauskas.
Mažėja patrauklumas
A. Glavickas į mokyklų pertvarką žvelgia plačiau nei vien per ugdymo prizmę. Jo manymu, kiekvienos paslaugos nykimas regione mažina vietovės patrauklumą čia gyventi.
„Prieš kelis mėnesius uždarė paštą, sumažėjo gydymo įstaigos funkcionalumas, dabar – ši gimnazijos situacija. Kyla daug klausimų ir nors jie, galima sakyti, neapčiuopiami, veikia žmonių, svarstančių persikelti į regioną, sąmonę“, – sako Merkinės bendruomenės tarybos pirmininkas.
Anot jo, neapibrėžtumas dėl viešųjų paslaugų ateities tampa viena priežasčių, kodėl dalis žmonių nesiryžta kurtis mažesniuose miesteliuose.
„Norime, kad miestelis būtų patrauklus, tačiau paslaugų ratas siaurėja. Tada nebegalime pritraukti norinčių čia gyventi. Kiekvienas nedidelis segmentas viskam daro įtaką, o paslaugų spektro mažėjimas iš miestelio daro kaimą“, – teigia A. Glavickas.
Jis taip pat mano, kad mokytojų trūkumo problemą būtų galima spręsti kitaip – nemažinant pedagogų skaičiaus ir neverčiant jų didinti krūvio dirbant per kelias mokyklas ar skyrius.
„Tegul mokytojas moko tiek, kiek tų mokinių yra. Neapkraudami jo papildomu krūviu, bet mokėdami atlyginimą, išspręstume jo buvimo regione klausimą. Tada daugiau žmonių norėtų atvažiuoti dirbti į regionus, turėtų daugiau laiko, o pedagogai galėtų užsiimti užklasine veikla, kurios čia labai trūksta“, – svarsto jis.
Vis dėlto kai kuriose kaimiškose vietovėse mokinių sumažėjo tiek, kad net anksčiau įsteigti mokyklų skyriai nebeišsilaiko.
D. Aštrauskas neslepia, kad mokyklų tinklo pertvarka greičiausiai nesibaigs. Anot jo, mažėjantis gimstamumas savivaldybes verčia nuolat peržiūrėti ugdymo įstaigų tinklą.
„Gimstamumo kreivė krinta labai stipriai, todėl turime galvoti ne apie tai, kas bus, o apie tai, kas yra dabar“, – sako Šakių rajono savivaldybės atstovas.
Panašios pozicijos laikosi ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Pasak A. Puodžiuko, regionų mokyklos turėtų išlikti, tačiau daliai jų teks veikti kitu statusu.
„Skyriuose mokiniai lieka, jie mokosi tomis pačiomis sąlygomis. Tikimės, kad regionuose mokyklos išliks, tačiau dalis jų veiks kitu statusu“, – teigia ministerijos atstovas.
Parengė Ignas Ramanauskas
