Fizikos mokslų daktarė Simona Liukaitytė, prisidėjusi prie NASA marsaeigio „Perseverance“ kūrimo, sako, kad mokslas jos dukros gyvenime atsiranda ne per specialias pamokėles, o per kasdienius atradimus. Ketverių metų Medeina namuose girdi tokius žodžius kaip „gravitacija“ ar „dispersija“ – ne kaip teorines sąvokas, o kaip kasdienio pasaulio paaiškinimus.
„Mano kasdieniame gyvenime ir pokalbiuose su Medeina fizika bei fizikiniai terminai yra norma. Tai nėra kažkokia edukacinė pamokėlė nuo septintos klasės. Aš jai tiesiog paaiškinu, kodėl tam tikri dalykai vyksta aplink mus“, – pasakoja S. Liukaitytė.
Anot jos, vaiko smalsumą mokslui galima ugdyti labai paprastose situacijose: kai po maudynių pasidaro šalta, kai danguje pasirodo vaivorykštė ar kai tirpsta sviestas.
Plačiau – garso įraše:
Pašnekovė pabrėžia, kad vaikų ugdymas nebūtinai turi prasidėti nuo specialiai sukurtų užduočių ar eksperimentų. Jos manymu, daug svarbiau išnaudoti tas akimirkas, kurios atsiranda kasdienybėje.
„Yra ugdymas per kažkokią sukurtą veiklą, kai mes atsisėdame prie stalo ir stebime eksperimentą, ir yra ugdymas per gyvenimą. Man atrodo, kad daugeliu atvejų tėvams patiems naudingiau rinktis tą natūralų, situacinį ugdymą – apie fiziką ar bet kurią kitą sritį“, – sako S. Liukaitytė.
„Suteikiu galimybę, nes galiu“
Pasak fizikės, svarbiausia nėra vaikui kuo anksčiau išmokti kuo daugiau mokslinių sąvokų. Daug svarbiau – padėti jam pradėti pastebėti pasaulį ir kelti klausimus.
Su dukra ji kalba ir apie geometrines figūras – tą daro kasdienėse situacijose.
„Einame gatve – plytelės dažnai būna kvadrato formos. Aš pasakau: čia yra kvadratas, čia yra tiesė. Vartome knygą – gyvūno kontūras yra kreivė, bangos irgi yra kreivės. Ji tuos terminus žino. Ir dažnai pastebi tiesiog aplinkoje – kad durys yra stačiakampės ir panašiai“, – sako pašnekovė.
Moteris pastebi, kad vėliau tokios žinios praverčia ir labiau struktūruotoje ugdymo aplinkoje – pavyzdžiui, darželyje atliekant užduotis.
„Atitinkamas užduotis darželyje ji atlieka – jei reikia kvadratą nuspalvinti žydrai, tai ir nuspalvina“, – teigia S. Liukaitytė.
„Mano tikslas nėra ją išmuštruoti. Tiesiog minėti tuos žodžius be spaudimo ir leisti jai su laiku juos išmokti. Nėra, kad tikiuosi kažko iš jos – tiesiog suteikiu tą galimybę, nes galiu“, – priduria ji.
Mato ir kitą mamos vaidmenį
Aiškindama vaikui sudėtingesnius reiškinius, S. Liukaitytė sako sąmoningai vartojanti ir fizikinius terminus, ir paprastesnius paaiškinimus.
„Aš ją vertinu kaip sau lygią, kai su ja kalbu. Man atrodo, kad vaikai supranta daugiau, nei suaugusieji tikisi“, – sako ji.
Pasak fizikos mokslų daktarės, ketverių metų vaikui nebūtina iš karto paaiškinti visos gravitacijos teorijos. Svarbiausia – sukurti ryšį tarp reiškinio ir klausimo.
„Paaiškinu naudodama žodį „gravitacija“, bet kartu ir paprastai. Tiesiog tikiuosi, kad ji supras patį principą – kad stebint pasaulį natūraliai kiltų mintis, kodėl nukritęs daiktas krenta žemyn, o ne skrenda į viršų. Kai ateis diena, kai ji išgirs žodį „gravitacija“, tas terminas jau bus pažįstamas“, – aiškina S. Liukaitytė.
Fizikė kartais vaikams rengia ir specialias veiklas, pavyzdžiui, kai darželyje tėvai kartą per metus kviečiami vesti užsiėmimo.
„Negali sugalvoti, kad dabar pradės lyti ir danguje atsiras vaivorykštė. Tada reikia sukurti veiklą – darau eksperimentus su paprastais dalykais: soda, actu, spalvomis, kad vaikai pamatytų, kad jiems būtų įdomu“, – pasakoja ji.
Anot S. Liukaitytės, tokios veiklos svarbios ne tik dėl pačių eksperimentų – ji nori, kad dukra matytų ir jos profesinį gyvenimą.
„Man svarbu, kad Medeina matytų mane ne tik namuose, bet ir kaip fizikę, kuri gali daryti eksperimentus. Kad jai būtų norma ne tik gravitacija, bet ir tai, kad jos mama yra moteris fizikė, dirbanti visu tempu, suprantanti dalykus, kurie stereotipiškai moterims nėra priskiriami“, – sako S. Liukaitytė.
S. Liukaitytė teigia, kad daugeliui eksperimentų užtenka paprastų namuose randamų priemonių, o idėjų galima rasti internete ar pasitelkus dirbtinį intelektą.
„Pavyzdžiui, galima sumaišyti indų ploviklį su soda, įdėti spalvos, įpilti acto – viskas pradeda putoti, spalvotas skystis virsta iš stiklinės. Taip galima vaikui parodyti, kaip vyksta ugnikalnio išsiveržimas“, – pasakoja ji.
Vis dėlto pati fizikė sako, kad namuose specialių eksperimentų dažnai nekonstruoja – dalis tokių veiklų vyksta darželyje, o namuose mokymasis dažniausiai vyksta natūraliai.
Nori griauti stereotipus
Moteris teigia, kad vienas jos tikslų kalbant apie mokslą – griauti stereotipus, jog tikslieji mokslai yra skirti tik daliai žmonių ar dažniau berniukams.
„Fizika yra žmonėms. Ji yra visiems ir visoms lytims. Svarbu, kad vaikai nuo mažens matytų, jog tai gali daryti visi“, – sako S. Liukaitytė.
Anot jos, fizikai ar matematikai nereikia kažkokių išskirtinių prigimtinių gebėjimų.
„Tai nereikalauja ypatingos smegenų struktūros ar genetinio paveldo. Visi gali išmokti ir suprasti. Tie terminai nėra baisūs – jie suprantami ir įvaldomi, kai tuo užsiimi“, – teigia fizikė.
Pati S. Liukaitytė sako esanti to pavyzdys – jos kelias į fiziką nebuvo iš anksto suplanuotas. Baigusi M. K. Čiurlionio menų mokykla ji iš pradžių svarstė apie kitokią karjerą.
„Turėjau būti baleto šokėja, bet dvyliktoje klasėje nusprendžiau stoti į fiziką. Lankiau pas korepetitorių pamokas, daug mokiausi pati ir įstojau“, – pasakoja ji.
Mokymasis kasdienybėje
Pašnekovė sako pastebinti, kad dukra jau pati pradeda kelti klausimus ir dalintis pastebėjimais.
„Ji ir pati klausinėja, ir dažnai pati jau paaiškina man ar kitiems kažkokius reiškinius. Ji dalijasi tuo, ką pastebėjo“, – pasakoja S. Liukaitytė.
Vis dėlto ji pabrėžia, kad tai nėra intensyvus ar specialiai suplanuotas ugdymas.
„Nėra taip, kad grįžtu iš darbo ir mes einame per namus stebėti reiškinių – kaip verda vanduo ar kas nors panašaus. Visa tai vyksta tiesiog situacijose, kai mes kažkur einame, kartu gyvename. Vaiką ugdome savo elgesiu, buvimu su vaiku“, – sako pašnekovė.
Anot jos, tėvai vaiką moko ne tik tuo, ką jam parodo, bet ir tuo, kaip patys gyvena.
„Kai tu mokai, pavyzdžiui, raides pervargusi, savo laisvalaikio sąskaita, nežiūrėdama į save, tu taip pat mokai vaiką, kad taip mama gyvena. O aš noriu, kad Medeina matytų ir kitą dalyką – kad mama turi normaliai gyventi, ne tik kiekvieną dieną grįžusi po darbo užsiiminėti su vaiku“, – sako S. Liukaitytė.
Jos teigimu, ugdymas gali natūraliai įsilieti į kasdienybę.
„Kai kepi ir tiesiog pasakai, kodėl sviestas lydosi, ugdymas jau yra tavo dienos dalis“, – pabrėžia S. Liukaitytė.
Kartu eina į turgų
S. Liukaitytė pasakoja, kad dukrą kartais įtraukia ir į savo profesinį pasaulį.
„Mūsų įmonėje buvo atvira diena šeimos nariams, reikėjo žmogaus, kuris vestų ekskursijas. Tuo metu Medeinai buvo treji metai, o aš pagalvojau – vesiu“, – pasakoja moteris.
Anot jos, sprendimas galėjo pasirodyti rizikingas – reikėjo maždaug pusantros valandos vesti ekskursiją kartu su mažu vaiku. Vis dėlto S. Liukaitytė norėjo, kad dukra matytų ją ne tik mamos vaidmenyje.
„Tai dariau, kad Medeina matytų, jog mano gyvenimas yra ne tik namai – kad aš ne tik stoviu prie keptuvės ir kepu blynus, bet ir einu į darbą, kuriu lazerius“, – sako ji.
Pašnekovė teigia dukrą dažnai pasiimanti ir į kasdienius reikalus – ne tam, kad ją specialiai ugdytų, o todėl, kad ji natūraliai yra jos gyvenimo dalis.
„Mes su Medeina einame daryti dalykų. Aš mažai su ja būnu vaikiškose aplinkose – mes einame į turgų, tvarkome reikalus. Ji įprato būti mano gyvenimo dalimi ir mes kartu dalijamės tuo gyvenimu. Mano gyvenimas yra važiuoti į turgų pirkti maisto, bet jos gyvenimas irgi yra važiuoti pirkti maisto“, – pasakoja S. Liukaitytė.
Pasakos tampa diskusija
S. Liukaitytė pabrėžia, kad skaitydama pasakas su dukra ji skatina ją kelti klausimus apie veikėjų pasirinkimus – svarstyti, ar situacija galėjo klostytis kitaip.
„Man patinka kviesti ją mąstyti ir vertinti tai, kas vyksta tekste. Ne tik priimti, kad taip buvo, bet pagalvoti – galėjo būti kitaip, galėjo pasirinkti kitaip“, – pasakoja ji.
Pasak jos, tai ypač svarbu skaitant klasikines pasakas, kuriose kartais įtvirtinami gana pasyvūs moterų vaidmenys.
„Pavyzdžiui, skaitant apie Pelenę, aš jos klausiu: ar ji turėjo kokį nors kitą pasirinkimą, ne tik verkti ant suoliuko, kai pamotė ir įseserės išėjo į pokylį? Tokiose situacijose tam tikra prasme mokoma bejėgystės“, – sako S. Liukaitytė.
Jos teigimu, vaikams svarbu parodyti, kad istorijose gali būti ne vienas galimas kelias.
„Svarbu vertinti tekstą kritiškai, anksčiau ar vėliau vis tiek turime to išmokti. Ne tik galvoti, kad taip turi atrodyti Pelenės gyvenimas, bet suprasti, kad veikėjai turi pasirinkimus, ir mąstyti – o galėjo būti kitaip? Yra įvairių galimybių“, – priduria fizikė.
Parengė Ignas Ramanauskas
