Dažnai mes gyvename įvairių susikurtų vaizdinių pasaulyje ir nenorime priimti realybės – kaip detalaus, taip ir panoraminio jos vaizdo. Kodėl? Nes šitaip yra patogiau, suprantamiau, dažnu atveju ir saugiau.
Kita vertus, realybė dėl to niekur nedingsta. Ji yra su visais savo dėsniais ir tektoniniais plokščių judesiais. Taip, tais, kurie lėtai, tačiau neatšaukiamai judėdami sukelia žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus ir kitas stichines nelaimes. Čia kalbu ne apie geografines sąvokas ir gamtos reiškinius, o apie švietime susiklosčiusią kasdienybę ir su ja susijusius veiksnius. Problemų labai daug, jos dažnu atveju ne ką tik atsiradusios, todėl rasti visas puses tenkinančius sprendimus irgi sudėtinga.
Taip jau laikas ir tam tikri įvykiai sudėliojo, kad šiuo metu viena iš sudėtingiausių problemų – mokytojų psichologinio saugumo klausimas. Ir tai susiję ne su išorinėmis grėsmėmis, o su mūsų kasdienybe, kurioje yra be galo daug dedamųjų, ne mažiau žiūros taškų ar erdvės manipuliuoti. Dažnu atveju konfliktinė situacija supriešina suinteresuotas puses, o tai nepadeda priimti racionalių sprendimų.
Galų gale „apginti vaiką“ skamba itin kilniai. Tačiau ne visada viskas vienareikšmiška.
Švietime konfliktai neišvengiami, nes dirbant su ypač jautria mūsų visuomenės dalimi – su jaunąja karta – gali skirtis požiūris į situaciją, suvokimas, kas tinkama ir kas ne, kitos dedamosios (ankstesnės patirtys, aplinka, išsilavinimo gylis, pasaulėžiūros skirtumai ir kt.). Viena, kai konfliktai vyksta tarp vaikų ir jie mokosi juos spręsti, taip įgydami socialinių įgūdžių, kita, kai konfliktai vyksta tarp mokytojų ir tėvų, kurie mano, kad gina vaikų interesus, trečia – kai problemų kyla tarp mokytojų ir administracijos atstovų ar visa tai plečiasi iki savivaldybės ar valstybinio lygmens.
Kiekvienu atveju tiesiog būtina jautriai reaguoti į situaciją, tačiau lygiai taip pat svarbu atskirti – tai realų pagrindą turintis konfliktas ar dėl kažkokių priežasčių susigalvota problema, veiksmu siekiama konstruktyvaus dialogo ar destrukcijos. Deja, dažniausiai visų akyse kaltas lieka mokytojas, nes jis paslaugos teikėjas, o iš verslo atėjęs principas – klientas visada teisus – taikomas neatsižvelgiant į psichologinį pagrįstumą ar ilgalaikę perspektyvą.
Galų gale „apginti vaiką“ skamba itin kilniai. Tačiau ne visada viskas vienareikšmiška, o „apginti“ tikrai nesuponuoja jam pataikauti ar besąlygiškai nuolaidžiauti.
Yra nemažai atvejų, kai konfliktinėmis situacijomis manipuliuojama, kai jos panaudojamos ne tam, kad būtų išspręstos, o tam, kad kažkuri suinteresuota grupė pasiektų savo tikslus (dažnu atveju gerokai nutolusius nuo kilusių problemų esmės). Tokios situacijos ilgalaikėje perspektyvoje ypač žalingos.
Žinoma, reikia nemažai išminties ir patyrimo, kad atskirtume, kada skundas iš tiesų pagrįstas, o kada tai tam tikra manipuliavimo priemonė.
Pavyzdžiui, jeigu vaikas, manipuliuodamas tėvų jausmais, sugeba pasiekti savanaudiškus tikslus, tada diegiamos dorovės ir elgesio taisyklės išsikreipia, išveši egocentrizmas. Vystosi demonstratyvios akcentuacijos elgesys. Kaip rašo tuos reiškinius tyrinėjęs K. Leonhardas, tokiu elgesiu siekiama bet kokiomis formomis gauti dėmesio, pripažinimo, gal net galios. Vystosi situacija, kai melas nebeidentifikuojamas kaip melas, jis vaikui (ir tėvams) tampa „tikra tiesa“, o realybės vaizdas iškreipiamas
pagal pageidaujamą elgesio modelį.
Kalti lieka visi aplinkiniai, kurie tam prieštarauja: bendraamžiai, mokytojai, kiti suaugę žmonės. Deja, dalis tėvų visiškai nesąmoningai palaiko tokį vaikų elgesį ir tik tada, kai tai atsisuka prieš juos, tampa akivaizdžiomis neigiamo elgesio tendencijomis, suvokia (arba ne) savo klaidas. Iki to laiko jie skambina, rašo skundus, grasina, žemina ir naudoja visas įmanomas poveikio priemones, kad „apgintų“ savo vaiką, kuris „negali taip meluoti“. Taip mokytojo laikas ir gyvybinė energija išnaudojami ne tam, kad būtų ugdomi vaikai, o tam, kad jis apsigintų nuo mestų kaltinimų. Būna, kad ir neapsigina, būna, kad, netekęs kantrybės ar sveikatos, pasitraukia iš švietimo sistemos, būna, kad tokie tėvai ir vaikai triumfuoja ir, patyrę laimėjimo malonumą, griebiasi naujos aukos.
Žinoma, reikia nemažai išminties ir patyrimo, kad atskirtume, kada skundas iš tiesų pagrįstas, o kada tai tam tikra manipuliavimo priemonė, turinti gilesnes šaknis. Šį kartą nagrinėjami būtent antrieji atvejai, kai tėvai jaučiasi galintys, jeigu reikia, pastatyti mokytoją „į vietą“, nes šis išdrįso pareikalauti namų darbų, atsakingo elgesio, o ne atsikalbinėjimų, kryptingo darbo, o ne „skrolinimo“ telefone, susikaupimo, o ne blaškymosi, galų gale lankomumo, o ne vienadienių negalavimų, ypač padažnėjančių atsiskaitymų metu, ir daugelio kitų „represinių“ dalykų.
Kitas niuansas – kaip į tokį tėvų elgesį reaguoja ugdymo įstaigų administracija. Iš tiesų turbūt labai pasiseka tiems mokytojams, kuriuos nuo purvo pliūpsnių saugo vadovai, patys sugeriantys tą neigiamą energiją ir bandantys išlaviruoti, netrikdydami ir taip sunkaus, įtempto mokytojų darbo. Deja, tokie tėvai yra puikus instrumentas, jeigu dėl kažkokių priežasčių norima susidoroti su neįtinkančiais specialistais. Sakote, yra sudaromos komisijos, kurios tiria incidentus? Tačiau juk žinome, kad kolektyvuose visada atsiras žmonių, kurie linkę bet kokiomis priemonėmis vengti konfrontacijos, prisitaikyti prie situacijų, tad jie puikūs kandidatai tam, kad būtų priimami būtent administracijai tinkami sprendimai. Kas toliau? Dažnas mokytojas pasiūlius renkasi taikos sutartį – pasitraukia „savo noru“ su kelių mėnesių išeitine.
Žinoma, galimas principingas teisinis kelias. Tačiau jis neefektyvus ir labiau primenantis šunkelį. Visų pirma atleistam pagal DK 58 straipsnį neleidžiama trejus metus dirbti švietimo sistemoje. Jeigu teismas (finansiškai brangi procedūra) po metų dvejų bylinėjimosi ir paskelbs, kad atleidimas neteisėtas, neproporcingas nusižengimui, o skundai nepagrįsti, vadovas vis tiek turi teisę nesugrąžinti mokytojo į darbą (tai leidžiama remiantis Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalimi). O kompensacija bus mokama iš ugdymo įstaigos lėšų (kaip ir teismo išlaidos), tad nukentės tik kiti mokytojai, negausiantys paskatinimų už puikius rezultatus arba priemonių ugdymui.
Vien lapkričio–kovo mėnesiais į vieną iš profesinių organizacijų (LŠDPS) švietimo sistemos darbuotojai raštu kreipėsi dėl 40 įvairių situacijų.
Gal būtent todėl tam tikrais atvejais valdininkai ir politikai taip drąsiai sako: „Kreipkitės į teismą, mes gerbsime jo sprendimą.“ Tai labiau primena veidmainiavimą nei pagarbą – teismo faktu tiesiog manipuliuojama, nes puikiai žinoma, kuo baigsis procedūriniai veiksmai, – iš esmės niekuo. Po ilgos ir brangiai kainuojančios kovos piktnaudžiavę ir ribas peržengę piliečiai taip ir liks pilkojoje zonoje – neidentifikuoti, nenubausti. Savo sveikata, reputacija, darbo vieta, keleriais metais, išbrauktais iš gyvenimo, susimokės tik nekaltu pripažintas mokytojas.
Taip drastiškai veikia švietimo sistemos tektoniniai plokščių judesiai. Daliai mokytojų, kurie atsakingai dirbo, negailėjo jėgų ir laiko, pakliuvus į tokius susidūrimus, žemė iš tiesų išslysta iš po kojų, o besiveržianti magma ir pelenai sunaikina visa, kas buvo gyva, prasminga ir jautru. Ir tai jau nebe pavieniai reiškiniai – Utenos atvejis, Kalvarijos atvejis, Alytaus atvejis, Klaipėdos atvejis...
Vien lapkričio–kovo mėnesiais į vieną iš profesinių organizacijų (LŠDPS) švietimo sistemos darbuotojai raštu kreipėsi dėl 40 įvairių situacijų. Kiek iš jų iš tiesų yra susiję su smurtu, o kiek – su neadekvačiais kaltinimais? Kaip apsiginti nuo pastarųjų? Ar lieka, tokioms situacijoms paaiškėjus, nubausti kaltininkai? Akivaizdu, kad ne, nes vieno žmogaus tragedija yra tik jo asmeninis reikalas. O 40–100 asmenų? O kelių šimtų? Nors tose istorijose visada figūruoja konkretūs asmenys, kurie nepagrįstai kaltina, yra
tie, kurie palaiko arba pasinaudoja, yra tie, kurie mato, gali padėti suvaldyti situaciją, bet nusišalina, nes taip patogiau ir saugiau, arba net skatina tokį susidorojimą dėl savanaudiškų tikslų. Tai pilkųjų zonų personažai, kartais esantys ir galios pozicijoje. Tai savotiška kasta, sugebanti nebaudžiama laužyti kitų likimus.
Ką reikėtų daryti? Sakyčiau, visų pirma turėti ryžto atkurti teisingumą ir pakeisti Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalį. Taip pat reikėtų įvairių priemonių, veiksmų algoritmo tam, kad būtų užkardytos galimybės piktnaudžiauti. Ir tai turėtų būti įsipareigojimai visais lygiais: valstybiniu, savivaldybių ir ugdymo įstaigų.
Turėtų būti sukurta visa sistema, kuri padėtų nustatyti maksimaliai objektyvią situaciją, nes tai, kas vyksta dabar, yra nepateisinamas aplaidumas – valstybė investuoja milijonus į mokytojų pritraukimą, kuria įvairias vizijas, veiksmų planus, tačiau dalis visuomenės, piktnaudžiaudama savo teisėmis, sugeba eliminuoti jai ne(į)tinkančius specialistus iš sistemos. O visų lygių valdininkai ir politikai nenori prisiimti atsakomybės, manipuliuoja viešąja nuomone, purto galveles ir kartoja – tai ne mūsų reikalas, mes laikomės įstatymų, jeigu ką, gerbsime teismų sprendimus. O kas gerbs švietimo sistemos darbuotojų teisę į saugias darbo sąlygas?
Visa tai mato potencialūs mokytojai ir galvoja: „O kas bus, jeigu aš kada pakliūsiu į tokias force majeure aplinkybes. Ir jie teisūs pasukdami kitais ne su švietimu susijusiais keliais. Taip švietimo sistemos tektoniniai plokščių judesiai magma ir pelenais gali paversti visas mūsų pastangas išlaikyti esamus mokytojus ir prisikviesti naujų.
Bet gal nieko tokio – jeigu nėra dėl ko kreiptis į teismą, tai ir problemos nėra?
