Pusšimtį metų mokytoja dirbanti lituanistė 71 metų Regina Buzienė didumą to laiko moko Vilniaus rajono Avižienių gimnazistus, kurių gimtoji kalba – lenkų. Savo kasdienybėje pedagogė pasitelkia dirbtinį intelektą, klauso repo, kurį pritaiko ir per pamokas, literatūrą analizuoja per dailę ir filmus.
Po Avižienių gimnazijos stogu vietos yra ir klasėms, kurios mokosi lietuvių kalba, ir klasėms, kur mokomasi lenkų kalba.
„Dabartinius dvyliktokus mokau nuo ketvirtos klasės. Kaip galėčiau juos atiduoti kam nors kitam? O ir mokykloje dabar, kai tokios galimybės, dirbti įdomu“, – apie pedagoginę ilgametystę sako mokytoja metodininkė R. Buzienė.
– Avižieniuose ir jūs pati kadaise mokėtės.
– Taip, ir pati mokiausi čia. Tuomet čia buvo aštuonmetė mokykla. Tad aštuonias klases baigiau čia. Mokykloje Avižieniuose tuo metu veikė lietuviškos ir lenkiškos klasės, mokiausi lietuviškoje klasėje.
Po studijų Vilniaus universitete buvau paskirta dirbti rusų kalbos mokytoja Ukmergės rajono Pabaisko vidurinėje mokykloje. Po to dar kartą įstojau į universitetą, baigiau lietuvių kalbą, o po to dar įstojau į Gedimino technikos universitetą ir baigiau
edukologijos studijas.
Pabaiske dirbau trejus metus, po to grįžau į tėviškę – iš pradžių mokytojavau Bukiškių žemės ūkio mokykloje. O Avižieniuose buvau lituanistė.
– Koks tada buvo jausmas, kai atėjote dirbti į tą mokyklą, kurioje kažkada pati buvote mokinukė?
– Puikus jausmas. Dar susitikau ir buvusius mokytojus. Tada kaip tik mano dukra tapo pirmoke ir mudvi kartu skubėdavome į mokyklą.
– Sakėte, kad neslepiate savo amžiaus. Jums 71 metai. Ir jau kone pusšimtį metų dirbate mokytoja.
– Dabar jau tikrai galiu pasakyti, kad tai yra mano pašaukimas, mano pomėgis. Man taip įdomu dirbti mokytoja. Dabar ir dirbtinis intelektas yra, tokios galimybės ruoštis pamokoms. Tiek energijos jaučiu. Dabar dirbti daug įdomiau – ir to, ir to, ir to noriu. Man labai įdomu su mokiniais bendrauti, ypač su vyresnėmis klasėmis – padiskutuoti, ką nors naujo sukurti su vaikais.
Aš čia gyvenu. Tai mano antras gyvenimas.
– Kyla klasėje ginčų dėl skirtingų kartų požiūrio?
– Kai su vaikais analizuojame kūrinius, kartais jaučiame nuomonių įvairovę, bet konfliktų tikrai nebūna. Ir nors man jau ir 71-eri, kuo toliau, tuo labiau jaučiu iš mokinių pagarbą. Tiesiog man čia gera.
– O kurie kūriniai kelia daugiausia aistrų klasėje?
– Kelia aistrų ir „Altorių šešėly“, ir A. Škėmos „Balta drobulės“ Garšvos elgesys. Ir sovietmetis, kuris gal ir nelabai vaikams suprantamas, galbūt iš kitur ir ką nors teigiamo apie jį girdi. Tikrai kartais literatūra sukelia aistrų.
– Iš tikrųjų tie seniai parašyti kūriniai yra aktualūs šiandienos jaunimui?
– Matote, kaip čia jums pasakyti... Vis dėlto privaloma literatūra, ta, kurią mes turime jau išsamiau išstudijuoti, jiems yra priimtinesnė, nes vis dėlto yra problema, kad šiais laikais mokiniai nelabai skaito. Ir jeigu pasiūlai ką nors iš šiuolaikinių autorių, tai vos vienas kitas paskaito.
Mano vaikams, kurių gimtoji kalba yra lenkų, tarkime, „Altorių šešėly“ yra grandiozinis romanas.
– Nesyk girdėjau mokinius sakant, kad A. Škėmos „Balta drobulė“ – modernus kūrinys.
– Kažkada pasakiau mokiniams, kad autorius buvo sulaukęs kritikos dėl to, kad jo romane daug erotikos. Pirmas klausimas, kurio sulaukiau, buvo: mokytoja, o ar labai jau didelės apimties tas romanas? Sakau, kad ne. Klausia: ar yra mūsų bibliotekoje? Sakau: yra.
Po kurio laiko vaikai man piktinosi: mokytoja, jūs mus apgavote, nėra ten tos erotikos. Vadinasi, jie perskaitė. Pasikalbėjome, kad visi erotiką skirtingai suprantame. Bet išeina, kad sudominau vaikus perskaityti, pati to net nesuprasdama.
Bibliotekininkė buvo nustebusi, klausė, ką padariau, kad vaikai sulėkė tos knygos.
– Greitas tempas mus visus neretai gena bėgti tekstu. Kaip vaikus mokote skaityti ir suprasti?
– Stengiamės įdomesnes ištraukas skaityti pamokų metu. Atidus, lėtasis skaitymas, komentavimas yra svarbu, nes vaikai savarankiškai mažai skaito. O kai skaitai lėtai, analizuodamas, susikoncentruoji į turinį, kyla daugiau klausimų. Kai greitai akimis perbėgi tekstą, nei supranti, nei ką atsimeni.
Tarkime, kartojame su dvyliktokais Antaną Baranauską. Sakau, vaikai, pasižiūrėkite filmą „Įsikūnijimas“ – „Avataras“. Kaip nesusieti, nepalyginti su A. Baranausko „Anykščių šileliu“? Na, ir padarom išvadą: kad ir kokioje epochoje gyventum, gamta labai svarbi, o vartotojiškumas labai didelis. Taip aktualizuoji „Anykščių šilelį“, kuris šiuolaikiniam jaunimui gal ir nelabai patinka.
Na, arba klausomės Vido Bareikio repuojamo „Anykščių šilelio“. Ieškau, kaip sudominti vaiką.
Pasitelkiu dirbtinį intelektą, tarkime, ieškau paveikslų, kuriuos galėčiau susieti su kokiu nors kūriniu. Man tai labai įdomu. Kiek dabar galimybių! Žinoma, reikia pasėdėti, padirbėti. Bet taip visuomet buvo, tik dabar galimybių daugiau.
– O kuo skiriasi mokyti gimtakalbius lietuvių kalbos ir tuos, kuriems tai ne gimtoji?
– Šiek tiek sunkiai mums, mat negimtakalbiams reikia daugiau pastangų. Jie juk vis tiek mąsto gimtąja kalba. Bet egzaminą išlaiko tikrai neblogai. Ir analizuoja kūrinius, ir renkasi išplėstinį kursą. Ir korepetitorių nesamdo. Labai stengiamės, kad tik kuo daugiau per pamokas išmoktume. Nebėgu per programą. Jei matau, kad reikia sustoti, net jei ir atsiliekame, sustoju ir aiškinamės tiek, kiek reikia.
– Užtenka to, ką vaikai išmoksta per lietuvių kalbos pamoką?
– Neužtenka. Mūsų vaikai bendrauja su lietuviškų klasių mokiniais ir būrelius lietuvių kalba renkasi, ir renginiai vyksta lietuvių kalba. Mokykloje sportas smarkiai plėtojamas, tai tos komandos juk ir iš lietuvių, ir iš lenkų klasių, tai kalbasi tarpusavyje. Vien lietuvių kalbos pamokų nepakaktų. Be to, arti Vilnius, tai irgi turi didelį reikšmę, ten kalbama lietuviškai.
– Nesutikau mokinių, ypač vyresnėse klasėse, kurie lietuviškai nesuprastų. Na, nebent pradinukai, vos atėję iš šeimos, kur kalbėjo gimtąja kalba, gal mažiau kalba lietuviškai, bet paskui įsibėgėja.
Kiek dirbu, konfliktų ar pasipriešinimo dėl lietuvių kalbos negirdėjau. Turėjau ir lenkakalbių mokinių, kurie baigė lituanistikos studijas. Kadaise ir mergaitė iš lenkų klasės gavo pagyrimą iš ministro Gintaro Steponavičiaus už gerą lietuvių kalbos brandos egzamino rašinį.
– O turėtų likti, jūsų akimis, tautinių mažumų mokyklų mokiniams taikomos kitokios vertinimo normos?
– Net ne tai svarbu. Tiesiog atsibodo tos įvairios reformos. Vieną kartą nuspręstų apgalvoję, kaip turėtų būti. Ar taip, ar taip. Man kyla klausimų, tarkime, dėl vienuoliktokų kalbėjimo egzamino. Gal ir geras dalykas, bet ką mes tikriname? Vaikas mokosi vienuolika metų, o mes jį vertiname už penkias minutes monologo ir penkias minutes dialogo. Dešimt minučių lemia pažymį. Ką mes čia tikriname?
Rašinys – gerai, sutinku, parodo brandą, apsiskaitymą.
– O kokių patarimų duodate savo mokiniams dabar, kai iki lietuvių kalbos egzamino dar likę šiek tiek laiko?
– Kartojamės. Bet didžiausias patarimas – nestresuoti. Sakau, kad į egzaminą eitų ramia sąžine – visus privalomus kūrinius išsinagrinėjome. Sakau, turite prieš akis ištrauką, žinote, kokia seka ir ką turite daryti. Tai kurkite, rašykite. Bet svarbiausia – nepanikuokite. Net jei nepasiseks, bus pakartotinė sesija, vadinasi, reikia tiesiog susiimti. Tarkime, vienas mokinys praėjusiais metais neišlaikė egzamino, išgyvenau, bet pakartotinėje sesijoje jis gavo 60 balų. Gal vaikui pirmojo egzamino diena tiesiog buvo prasta? Kai jau išlaikė, parašė žinutę, padėkojo.
Tad kartoju savo vaikams: susikaupkite, nepanikuokite, jūs viską mokate, prisiminkite, ką mokytoja sakė. Pamenu ir juokingą situaciją, kaip viena mokinė rašydama rašinį taip ir parašė: „pamenu, mokytoja Buzienė per pamoką kalbėjo taip ir taip, mokytojos tokios mėlynos akys, kaip Maironio eilėraštyje apdainuota Dubysa“. Gal juokinga, bet iki šiol gerai prisimenu šią situaciją.
Kad ir kaip būtų, visuomet palaikau vaikus ir jie tai jaučia.
– Kokiu krūviu dirbate?
– Daugiau nei etatu. Turiu 27 pamokas. O savo dabartinius dvyliktokus pradėjau mokyti nuo ketvirtos klasės, dar pradinukus. Tiek metų, galima sakyti, juos užauginau. Kaip galėčiau juos kam nors atiduoti? Jie juk prie manęs pripratę.
– Jaučiatės deficitinė, kai trūksta mokytojų?
– Negalvoju apie tai. Tiesiog dirbu savo darbą. Mokykloje nėra vienodų dienų. Skambutis suskambėjo, vieni vaikai atėjo. Skambutis suskambėjo – kiti atėjo. Nuolatinis judėjimas.
