Moksleivė ir jaunosios kartos nuomonės formuotoja, – taip prisistato Akvilė, kurią socialiniuose tinkluose seka keliasdešimt tūkstančių žmonių. Knyguoliu prisistatanti abiturientė sako gerai perpratusi, ką reiškia atlaikyti patyčias socialiniuose tinkluose ir kaip tai padeda atremti mylinčių žmonių palaikymas.
Ji planuoja tapti psichologe, svajoja parašyti knygą, o tam rengiasi ir pati noriai skaitydama knygas. Kaip būnant devynerių prasidėjo jos kelias socialiniuose tinkluose, kur sėmėsi įkvėpimo, kaip norėdama pati išmokti pradėjo mokyti kitus ir ką ji mano apie matematiką?
– Akvile, socialiniuose tinkluose jus seka dešimtys tūkstančių žmonių. Kaip tai prasidėjo?
– Priklausau tai kartai, kuri gimė jau liečiamojo ekrano telefonų amžiuje. Tačiau tuomet dar neturėjome nei tiktoko, nei instagramo. Turėjome kamerą, garso įrašymo programą ir kelis žaidimus. Kai žaidimai atsibosdavo, prisimindavau, kad turiu kamerą. Kažkada pagalvojau, kad galėčiau kurti trumpus vaizdo įrašus. Niekam viešai jų nerodydavau. Parodydavau tik tėvams, o jiems patiko. Tiesiog filmavau savo vaikystę.
Taip sutapo, kad sykį mama man davė tuščią plastikinę dėžutę ir pasakė: „Gali papuošti, gali išmesti.“ Nufilmavau įrašą, kaip puošiu dėžutę. Šiuo metu tas įrašas turi pusę milijono peržiūrų „YouTube“ platformoje.
Taip sutapo, kad sykį mama man davė tuščią plastikinę dėžutę ir pasakė: „Gali papuošti, gali išmesti.“
Man tuomet buvo devyneri, atrodė, kad visa Lietuva žiūrėjo, kaip aš puošiu dėžutę. Ant laurų neužmigau, bet komentarai mane labai paskatino judėti į priekį ir toliau daryti tai, ką darau.
Iki tol mano įrašai sulaukdavo gal 14 peržiūrų – tarkime, pati prisijungdavau iš močiutės paskyros palaikinti savo vaizdo įrašo. Gal dėl to, kad pati buvau didžiausia savo fanė, man tada nelabai rūpėjo nei kiek tų peržiūrų, nei komentarai, kurie nebuvo geri, kadangi pačių įrašų kokybė buvo prasta. O tas dėžutės įrašas mane labai įkvėpė.
– Sakėte, kad komentarai nebūdavo geri. Ką žmonės rašydavo?
– Tas pirmasis mano vaizdo įrašas, apie kurį pasakojau, iš pradžių sulaukė tūkstančio patiktukų ir 2000 dislaikų, kas yra didelis kontrastas. Dvigubai daugiau žmonių pasakė, kad jiems nepatinka mano įrašas.
Kodėl? Kodėl aš keliu jums neapykantą, tiesiog būdama vaikas?
Komentarų „YouTube“ tuomet dar neblokavo, galėjai rašyti bet kokią nesąmonę, kuri tik šovė į galvą. O man buvo devyneri, man patiko rožinė spalva, patiko maivytis. Tuomet galvojau: „Aš tiesiog rodau tai, kas man teikia džiaugsmą, o jums tai sukelia tokį pyktį? Kodėl? Kodėl aš keliu jums neapykantą, tiesiog būdama vaikas?“
Bet tie komentarai manęs smarkiai nepaveikė, nes atvirai apie tai pasikalbėjau su tėvais, su kuriais mano santykiai labai geri. Parodžiau jiems, ką man rašo, klausiau, ką man daryti. Jie man pasakė, kad čia yra žmonės, nepatenkinti savo gyvenimu, ir patarė nekreipti dėmesio į juos. Tad nuo mažens auginausi odą.
O kai kurie mano bendraamžiai, kurie irgi filmuodavo, tiesiog ištrynė savo kanalus dėl tokių komentarų. Aš nenorėjau trinti savo kanalo, nenorėjau nebedaryti to, kas man teikia didžiausią laimę.
– O kaip tai paveikė jūsų entuziazmą? Ar jis susitraukė?
– Žinoma, kad susitraukė. Bet buvo juk ir gerų komentarų. Jeigu būtų vien blogi, manau, nebūčiau čia ir nesikalbėčiau su jumis. Juolab tėvai mane skatino ir palaikė.
Tačiau tuomet priėmiau sprendimą šiek tiek pabūti vaiku, tad mano įrašai pasirodydavo ne taip dažnai – kas 3–4 mėnesius.
Man tiesiog patinka skaityti knygas.
Blogi komentarai išties mane žeidė, juk man buvo vos 9 ar 10 metų. Tačiau esu linkusi save analizuoti nuo mažo amžiaus – sykį supratau, iš kur kyla tas komentuotojų pyktis. Pamenu, kartą pažiūrėjau vieno vaiko piešinius, kuriuos jis kėlė į „YouTube“. Žiūrėjau ir galvojau: „Kodėl jis juos kelia, tie piešiniai baisūs, tarsi mano tuomet trimetė sesė juos pieštų.“ Paspaudžiau nepatiktuką ir pradėjau rašyti blogą komentarą. Ir tuomet susimąsčiau: „Akvile, ką tu čia darai, kodėl tu tai rašai, iš kur tavo pyktis, kodėl pyksti dėl įrašo žmogaus, kuris tau nieko nepadarė.“ Ištryniau, ką buvau pradėjusi rašyti, parašiau „super piešiniai“, pakeičiau nepatiktuką į patiktuką.
– Akvile, o radote atsakymą, kodėl žmonės komentarais išlieja pyktį?
– Dabar daug negatyvių komentarų nesulaukiu arba tiesiog jų neskaitau. Suprantu, kad žmonės gyvena labai skirtingus gyvenimus. Ir kartais būna taip, kad mano gyvenimą, kurį aš transliuoju socialinėje erdvėje, jie supranta kaip pasisekimą. Galimai jie mano, kad tai tiesiog yra laimės ratas ir tau jame pasisekė. Jie pyksta, kad ne jiems pasisekė. Bet tiesa yra ta, kad laimės ratas neegzistuoja. Tiesiog imi ir darai. Disciplina, darbas ir tik tada pasisekimas. Dar svarbu palaikytojai, kokie yra mano tėvai.
– Savo kanalą pavadinote Knyguolio kanalu. Kodėl?
– Paskyrą tokiu pavadinimu sugalvojau būdama keturiolikos. Man tiesiog patinka skaityti knygas. Taip per dvi sekundes ir susigalvojau tokį vardą.
– O kaip aistrą knygoms perkėlėte į socialinę erdvę?
– Man buvo 14 metų ir knygyne pamačiau knygą anglų kalba „They both die at the end“ Tuomet dar nebuvau pažengusi anglų kalbos vartotoja. Svarsčiau: gerai, susikalbu su žmonėmis, bet ar galiu skaityti knygas angliškai?
Tą knygą nusipirkau ir supratau, kad labai noriu tuo pasidalinti su žmonėmis, kad aš skaitau šią knygą, kaip man tai sekasi, ar aš suprantu anglų kalbą, ar reikia naudotis žodynu.
Tam reikalui susikūriau naują paskyrą vien tai knygai, ji buvo anoniminė. Vėliau jau norėjau suburti bendraminčius, kurie skaito knygas lietuviškai ir angliškai. Dariau tai anonimiškai, bet man buvo labai svarbu atsiverti, nes tai buvo mano mėgstamas dalykas – skaityti, tad po kurio laiko įkėliau vaizdo įrašą, kuriame buvo matyti mano veidas. Ir komentarai buvo labai geri!
Stengiuosi laiką susidėlioti taip, kad kuo daugiau padaryčiau, tarkime, per pertraukas mokykloje dažnai redaguoju įrašus, brainstorminu idėjas, atsakau į laiškus.
Tuomet sau apsibrėžiau per dieną sukurti du įrašus. Buvau aštuntokė, nebuvo itin didelio krūvio mokykloje, tai galėjau sau tai leisti, juolab per metus perskaičiau apie 50 knygų.
Po kelių mėnesių supratau, kad du kartai per dieną – per dažnai, tad įrašus keldavau kas dvi tris dienas. Tokia tau realybė – arba keli vaizdo įrašus nuolat, laikydamasis disciplinos, arba tave žmonės pamiršta.
Man „Altorių šešėly“ be galo patinka, nes pagrindinis veikėjas save analizuoja, aš matau save jame.
Stengiuosi laiką susidėlioti taip, kad kuo daugiau padaryčiau, tarkime, per pertraukas mokykloje dažnai redaguoju įrašus, brainstorminu idėjas, atsakau į laiškus.
– Esate abiturientė. Ar jūsų skaitomos knygos sutampa su mokykline programa?
– Dažniausiai skaitau visas privalomas knygas. Manau, kad tokios knygos kaip „Dievų miškas“ ar „Altorių šešėly“ turi likti tame sąraše bent iki mano gyvenimo pabaigos, nes tai yra labai labai naudingos knygos.
Man „Altorių šešėly“ be galo patinka, nes pagrindinis veikėjas save analizuoja, aš matau save jame. O „Dievų miškas“ – gerai apibūdinta koncentracijos stovykla lietuvio lūpomis. Tai yra labai svarbios knygos, kurios turi įtakos ne tik mūsų savimonei, kaip lietuviams, gerai parašytos, jas perskaitę galime geriau parašyti rašinį. Jomis remiuosi rašydama dažną rašinį.
Sesė šeštoje klasėje gauna tokias knygas, kur vis dar yra propaguojamas smurtas. Rykštės, „gausi į galvą“ ir taip toliau.
Bet aš esu skaičiusi ir tokias knygas kaip „Tristanas ir Izolda“, tai irgi yra privaloma. „Tristanas ir Izolda“ negali būti traktuojama kaip meilės istorija. Jie abu išgėrė meilės eliksyro ir dėl to įsimylėjo. Tai kur čia ta tikra meilė, jei viskas vien dėl chemikalo?
Manau, kad kai kurie kūriniai turi būti peržiūrėti, ypač jei jie jau nebeatitinka šių laikų standartų ir vertybių.
Manau ir kad mano atmintyje pasiliks ir „Balta drobulė“, ir V. Mačernis.
Matau ir ką skaito mano sesė. Ji šeštoje klasėje gauna tokias knygas, kur vis dar yra propaguojamas smurtas. Rykštės, „gausi į galvą“ ir taip toliau. Tai yra vaikas, kuriam pasaulio matymas dar tik formuojasi, o tokia literatūra gali smarkiai pakenkti. Tai manau, kad jas reikia peržiūrėti.
– O ką skaitote ne iš to mokyklinio sąrašo?
– Man labai patinka klasikinės knygos. Dabar skaitau Johno Steinbecko „Į rytus nuo Edeno“. Ilgai jau skaitau, nes knyga turi 700 puslapių. Labai patiko ir „Apie peles ir žmones“. Girdėjau, kad ji yra įtraukta į privalomą literatūrą Anglijoje, manau, turėtų būti įtraukta į privalomųjų kūrinių sąrašą ir Lietuvoje.
Šiuo metu skaitau tris knygas, kurios apie 700 puslapių.
Manau, kad kaip ir išaugau iš tų romanų, kuriuos perskaitęs tu turbūt net nesijauti labiau kažką supratęs gyvenime, tiesiog pasineri į dopaminą – gera, smagu, bet ar galėtum tuo kūriniu pasiremti rašydamas rašinį? Nelabai. Man patinka tos knygos, kurios mane labai ugdo kaip žmogų. Ypač dabar, kai kuriu turinį socialiniuose tinkluose. Man svarbu mokėti savo nuomonę suformuoti kaip įmanoma brandesniais žodžiais, kad ji būtų priimta rimtai. Manau, kad klasikinė literatūra man labai padeda. Man skaityti yra džiaugsmas.
– Akvile, socialiniame tinkle kalbėjote ir apie tai, kad šešiametė Akvilė panikavo, kad viskas, kas geriausia, jau praeityje. Pabrėžėte, kad kalbėti apie jausmus ir mokėti tai suformuluoti yra labai svarbu.
– Labai svarbu. Manau, kad man tai sekasi vis geriau. Tam turėjo įtakos ir autobiografinių knygų skaitymas, bet svarbiausia – bendravimas su tėvais. Labai daug apie emocijas kalbu būtent su tėvais.
Gal 7-erių supratau, kad tėvai į mane žiūri ne kaip į vaiką, bet kaip į suaugusį žmogų. Jie mane suprato ir skatino kalbėti apie save. Jie man leido pajusti, kad galiu būti suprasta kitų žmonių.
– Viena kryptis jūsų vaizdo įrašų – dalijatės, kaip mokotės, kas jums padeda. Kodėl to ėmėtės?
– Pernai, įsibėgėjus 11 klasei, supratau, kad man reikia susiimti dėl lietuvių kalbos egzamino kalbėjimo dalies. Kadangi jau tiksėjo laikrodis, egzaminas nebe už kalnų, buvo likę gal 2 mėnesiai, o aš jaučiausi nieko nemokanti, pagalvojau, kad reikia imtis seno gero būdo pačiai kažko išmokti – mokyti kitus.
Nusipirkau pratybas, įsigilinau, kaip reikia nagrinėti tekstus mokykloje. O kai gavau devynetą iš teksto analizės, supratau, kad jau galiu mokyti kitus (juokiasi). Likus savaitei ar dviem iki egzamino įkėliau du įrašus, kuriuose kalbėjau, kaip susikonspektuoti esmę.
Po tuo vaizdo įrašu buvo komentarų su klausimais, tarkime, o ką reikia pasibraukti tekste, kaip nagrinėti tekstą? Tas įrašas turėjo daug peržiūrų. Antrą įrašą paskelbiau likus vos kelioms dienoms iki egzamino. Ir peržiūrų, ir išsisaugojimų buvo labai daug.
Kiekvienas egzaminas, kurį laikiau iki šiol, man pasirodė labai lengvas.
Bet kyla klausimas, kodėl mokiniui reikia naudotis socialine medija, kad išlaikytų egzaminą, kad gautų gerą pažymį, kodėl jie to neišmoksta mokykloje? Galbūt daugiau reikėtų švietimo socialinėse medijose, galbūt reikėtų, kad mokytojai užsiimtų mokymu instagrame ar tiktoke? Tarkime, skrolini tiktoke ir matai tikrai gerai parengtą edukacinį įrašą, pasižiūri jį, pasimokai.
– Dar viename įraše kalbėjote, kad dvyliktoje klasėje jaučiate ramybę, juolab žinote, kad visus egzaminus išlaikėte ar beveik išlaikėte dar vienuoliktoje klasėje, kai laikėte egzaminų pirmąsias dalis. Išties esate rami abiturientė?
– Manau, kad daug streso kyla iš mokytojų, kurie nori, kad išlaikytume egzaminą.
Kiekvienas egzaminas, kurį laikiau iki šiol, man pasirodė labai lengvas. Ir aš manau, kad taip nutiko dėl mokytojų, kurie daug ir gerai mus mokė. Bet buvo ir minusas – patyrėme didžiulį stresą. Bet kartais verta iškentėti stresą, nes gerai išlaikai egzaminus ir tau jie atrodo lengvi. Tarkime, dabar matematikos mokausi ir su korepetitoriumi, tai man sako, kad klasėje sprendžiame labai sunkius uždavinius, palyginti su egzaminais.
Ėjau į dvyliktą klasę ramia širdimi, kadangi žinau, kad galbūt dabar man bus šiek tiek sunku, tačiau per egzaminą taip nebus, per egzaminus bus viskas gerai. Dabar per pamokas man gal sunku rašyti rašinius, analizuoti pagrindinę mintį ar probleminį klausimą, bet suprantu, kad tada per tikrą rašinį egzamine man viskas bus gerai.
O dešimtoje klasėje buvo pragaras, krūvis didžiulis. Dabar daugumą dalykų esu „išsimetusi“. Laikysiu matematiką, lietuvių kalbą, biologiją, o anglų kalbos egzaminą jau išlaikiau tarptautinį. Tad galiu sakyti, kad visos ašaros, dešimtoje klasėje išlietos dėl fizikos ir chemijos, buvo perniek.
– Iš matematikos egzamino pirmos dalies surinkote 32 taškus iš 40. Dėl matematikos verda daug diskusijų – jos egzaminas turi būti privalomas ar neturi?
– Kadaise girdėjau sakant, kad matematikos nereikia, jei studijuosi, tarkime, psichologiją. Tada pagalvojau: „Ką jūs kalbat, žmonės?“
Vienuoliktoje klasėje, kai laikėme pirmąją dalį, beveik viską išsprendžiau naudodama skaičiuotuvą ir loginį mąstymą. Ten buvo labiau logikos egzaminas, o ne matematikos. Net nemokant paprastų lygčių buvo galima gauti pakankamai balų, kad egzaminas būtų išlaikytas. Žinoma, galbūt kalbu iš labiau privilegijuotos pozicijos, nes mano geri mokytojai ir man viską paaiškina, o tokią galimybę turi ne visi.
Man buvo lengva. Nemanau, kad mokyklinė matematika tokia sudėtinga, kad ją reikėtų išimti iš privalomų egzaminų. Ypač stojant į tokius dalykus kaip psichologija, kuriai reikia logikos. Bet ar ji turėtų būti privaloma visur, galėtume diskutuoti.
– Studijuosite psichologiją?
– Taip. Psichologija mano gyvenime atsirado ir dėl to, kad supratau nuo pat jauno amžiaus, kaip yra svarbu jausmų savianalizė, mokėti jausmus perteikti žodžiais, kad būtum suprastas aplinkinių. Tuomet yra lengviau suprasti ir kitus žmones, jaustis savam šioje planetoje.
Mano didžiausia svajonė – parašyti knygą. Norėčiau, kad mano žodis būtų skaitančiųjų priimtas rimtai, už gryną pinigą.
Norėčiau leisti sau rašyti tokiomis temomis, apie kurias dažniausiai nutylima, – apie jaunimo psichologiją, ir perteikti tai knygoje būtent tada, kai aš jau galbūt turėsiu psichologijos magistro laipsnį, kad žmonės neignoruotų mano žodžių.
Šiuo metu rašau poeziją. Man labai patinka poezija. Esu parašiusi ne vieną kūrinį būtent apie psichologiją. Galima sakyti, aš apie save rašau.
– Jūsų knyga būtų grožinė, autobiografinė?
– Manau, kad žmonės geriau informaciją pasisavina per grožines knygas.
Tarkime, dabar skaitau „Altorių šešėly“, tai grožinė knyga, tačiau ten yra labai daug būtent jausmų savianalizės. Ir skaitydama tampi empatiškesnė. Man labai svarbu ugdyti savo empatiją. Visuomet esu atvira diskusijoms. Ir jeigu turiu labai svarią nuomonę kokiu nors klausimu, bet yra žmogus, kuris gali ją paneigti, aš tai tikrai gerbsiu.
– Kaip manote, ką keturiasdešimtmetė Akvilė pasakytų šiandieninei Akvilei?
– Žinau, kad 40-metė Akvilė norėtų mane apsikabinti ir pasakyti: „Akvile, viskas bus gerai.“ Galbūt ji jau bus parašiusi knygą, galbūt turės doktorantūros diplomą, o gal gyvenimas bus pakrypęs kitaip ir kitur. Bet žinau, kad viskas bus gerai, kad būsiu laiminga, nes aš einu ten, kur širdis nori.
Turite ką papasakoti „Švietimo“ rubrikai? Čia telpa ir švietimo džiaugsmai, ir problemos. Pažįstate šaunių mokytojų ar mokinių, dėstytojų ar studentų? Rašykite! Aida.Murauskaite@lrt.lt
Daugiau naujienų – ČIA.
