„Taip, esu deficitinis“, – sako fizikos mokytojas Andrius Storta. Šyptelėjimą išsyk pakeičia rimtis – mokytojų stygius ir tai, kad jis grėsmingai didės, buvo akivaizdus dar prieš keliolika metų, sako Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos pedagogas. LRT.lt jis papasakojo apie mokytojo darbo džiaugsmą, o drauge ir sunkumus. Jam teko ieškoti ir kaip išsikapstyti iš perdegimo. Išgelbėjo kovos menai, dviratis ir mokiniai.
INTERVIU MINTYS
- Man nustatytas perdegimo sindromas. Kai kurie mokytojai net nežino, kad jie turi perdegimo sindromą, nes nesupranta, kas tai yra.
- Aš pats mėginu mokiniams sakyti ir įteigti, kad gerais žmonėmis tapsite, mamomis, tėčiais.
- Sportas – mano organizmo atrastas išsigelbėjimas, vidinė ramybė. Taip grįžau į sportą – į muay thai.
- Mūsų visos kelionės susijusios su Lietuva. Noriu, kad neštume žinią.
„Man gera su mokiniais, jiems gera su manimi. Manęs klausia vaikai, ar liūdėsiu, kai jie išeis iš mokyklos. Atsakau, kad ne tik liūdėsiu, o ir verksiu, sakau, nesustebkite, jei kur pradingsiu ir grįšiu apsiašarojęs. Juokauju, kad dėl tos priežasties juos antrus metus dvyliktoje klasėje paliksiu“, – kalbėjo mokytojas, skaičiuojantis 17 darbo metų mokykloje.
– Mokytojų stinga, į fizikos pedagogiką stoja mažiau jaunuolių, nei ranka turi pirštų. Esate deficitinis?
– Tai buvo užprogramuota, buvo akivaizdu, kad taip bus. Net kvailas tai būtų supratęs. Kai stojome 2005 metais, mūsų, fizikų, buvo 120-130. Iš mūsų sudarė keturias grupes. Žinoma, mus filtravo ir baigė gal 50 žmonių. Bet tokia gausi laida mūsiškė buvo paskutinė. Per šešerius metus (studijavau ir magistrantūroje) mačiau tendenciją, kad būsimų mokytojų skaičiai krenta žemai. Mūsų specialybė tiesiog ritosi į apačią.
Tad taip, aš jaučiuosi deficitinis.
2011 metais baigiau magistrą. Jau tuomet dėstytojai susiėmę už galvos sakė, kad vos keturi įstojo. Visi kaip į vieną dūdą pūtė, kad bėda yra Vilniaus pedagoginis universitetas, kad esą ten mokytis ateina durniai. Atvirai sakau, nes skauda. Vadino mus berazumiais, tais, kurie niekur kitur neįstojo. Aš gal ir nebuvau pažangiausias mokinys, bet nebuvau pats blogiausias studentas – visuomet buvau pirmas arba antras tuos šešerius metus. Būdamas mokinys nebuvau pirmūnas, bet pirmūnas buvau universitete.
Pedagoginio nebaigė patys blogiausi. Ten buvo tokių dėstytojų, kad jei nesimokai, niekaip nebaigsi. Bet sužlugdė vietą, kuri ruošė pedagogus. Tą reikalą atidavė Šiauliams, o paskui VDU ir VU. O dabar turime įstojančiųjų vieną, nulį, tris. Tokios padėties niekaip nekompensuos „Renkuosi mokyti“. Tos visos mokymo reklamos to nekompensuos. Tai kompleksinė problema, kurią sukūrė ne tik ministerija, bet ir politikai.
Tad taip, aš jaučiuosi deficitinis.
– Mokytojo darbas sunkus?
– Man nustatytas perdegimo sindromas. Žinau, kas tai yra, mėginu su juo susitvarkyti. Žinau, kad ne vienas aš toks. Kai kurie mokytojai net nežino, kad jie turi perdegimo sindromą, nes nesupranta, kas tai yra. Tiesiog ateina viena diena, kai tai supranti.
Ilgainiui man pradėjo skaudėti visą kūną. Jaučiau, kad man blogai, bet pats būčiau nesupratęs, jei man to nebūtų pasakę.
Kai baigiau studijas, buvau niekam nereikalingas. Nes tuo metu esą mokytojų, tarp jų ir chemikų, buvo per daug. Matematikai, anglų kalbos mokytojai to turbūt nejautė, nes jie turi daug savaitinių pamokų. O fizikų nelabai reikėjo. Iki 2016 metų mažai kam buvau reikalingas. Tuomet dar nebuvo daug pensinio amžiaus fizikų. Jei kas ir pasiūlydavo darbą, tai dvi tris pamokas. Kartais pasakydavo, kad jei kas nepatinka, už durų dar laukia eilė. Skambėdavo kaip mobingas.
Dabar per metus sulaukiu trijų keturių darbo pasiūlymų. Arba iš privačių, arba valstybinių mokyklų. Bet nepersiplėšiu. Ačiū Dievui, kad dirbu vienoje mokykloje. Keliems ponams netarnausi. Turiu labai daug pamokų – šiemet turiu 30 pamokų su namų mokymu ir konsultacija. Pernai turėjau 34 pamokas. Visa tai su pasiruošimu pamokoms, kitais darbais sudaro pusantro etato.
– Sakote, kad mokykloje nebuvote pirmūnas...
– Visada su vaikais kalbu nuoširdžiai, nes suprantu tą mokinį, kuris girdi esąs toks ar anoks, kad iš jo nieko nebus. Pabuvau visose barikadų pusėse – ir ten, kur gerai, ir kur blogai. Žinau, kaip jaučiasi žmogus, vadinamas nuliu, kuris yra nuvertintas. Mane irgi buvo nuvertinę, norėjo iš mokyklos išmesti. Kai tau sako, kad iš tavęs nieko nebus, tu ir pasiduodi, nes koks tikslas stengtis. Aš pats mėginu vaikams sakyti ir įteigti, kad gerais žmonėmis tapsite, mamomis, tėčiais.
– Pakalbėkime apie perdegimą. Kaip atrodė ta diena, kai galiausiai supratote, kad esate perdegęs?
– Nežinau, kaip būna kitiems, bet man tai buvo fizinis išsekimas, visiška apatija, negalėjau kurti. Menininkai sako turintys Mūzą. Aš iki tol norėjau visur dalyvauti, įvairiuose projektuose, vis ką nors sugalvodavau. Bet staiga viskas dingo – noras kažko imtis, daryti, nebegalėjau susikoncentruoti, nebenorėjau kurti. O šiaip man patinka su vaikais kažkur dalyvauti, važinėti.
Bet tada niekaip negalėdavau pailsėti. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, manydavau, kad tiesiog pavargau. Labiausiai tai pajutau per kovidą, mat tuomet labai daug dirbau. Vedžiau pamokas, mokiau mokytojus, viskas užtrukdavo kartais iki antros trečios nakties. Truputį pamiegi ir vėl viską pradedi. O paskui vis augo pamokų skaičius.
Ilgainiui man pradėjo skaudėti visą kūną. Jaučiau, kad man blogai, bet pats būčiau nesupratęs, jei man to nebūtų pasakę.
Pamenu, buvau ką tik išleidęs dvyliktokus ir gavau naujus auklėtinius penktokus. Tada galvojau: viešpatie, ką aš padariau, kam imu penktokus? Bet dabar galėčiau jiems pasakyti, kad jie buvo mano išsigelbėjimas. Pradėjome su jais važinėti po Lietuvą, visus muziejus Vilniuje išlankėme, prezidentūrą, važiavome į Kauną, Zakopanėje kopėme į kalnus, plaukėme baidarėmis.
Pradėjęs su jais dirbti, paprašiau kolegės pagalbos, kuri pasiūlė psichologę iš Vilniaus universiteto, patariančią dėl darbo su penktokais. Ji atvažiavo, pakalbėjo su vaikais. Išėjusi pasakė, kad su vaikais viskas gerai. Pakalbėjo su manimi ir pasakė, kad esu perdegęs. Paklausė, ar sutinku su tam tikrais teiginiais, – čia kaip alkoholikams: arba taip, arba ne.
Psichologė manęs paklausė, kada aš negalvoju apie nieką. Atsakiau, kad kai sportuoju. Tai ir tapo mano išsigelbėjimu. Sportas – mano organizmo atrastas išsigelbėjimas, vidinė ramybė. Taip grįžau į sportą – į muay thai.
– O kaip jūsų gyvenime atsirado dviračiai?
– Iš piktumo, iš pavydo. Žmona vis žiūrėdavo, kaip Aurimas Valujavičius važiuoja, ir vis sakydavo: oi, Aurimėlis važiuoja. Sakiau: aš irgi taip galiu. Ji: nieko tu negali. Jei man pasako, kad negaliu, vadinasi, bus kitaip. Man sakė ir kad Nausėdos nepasikviesiu įš mokyklą, bet jis atvažiavo.
A Valujavičiaus nelabai žiūrėjau, aš labiau domėjausi, kaip Algirdas Gurevičius važiuoja, kaip mina aplink Lietuvą. Pagalvojau, kad aš irgi taip noriu. Parašiau broliui, paklausiau, ar važiuos kartu.
Taip ir išvažiavome. Dvi savaitės aplink Lietuvą. Visai žali, neįsivaizduodami, kokia tai kelionė. Bet apmynėme. Gal septintą aštuntą kelionės dieną važiavome per Žeimelį. Ten pasakiau broliui, kad kitąmet važiuosime į Zakopanę.
Pasidarėme marškinėlius, radome rėmėjų. Numynę iki Zakopanės suradome, kur buvo palaidotas Jonas Biliūnas. Mūsų visos kelionės susijusios su Lietuva. Noriu, kad neštume žinią. Reklamavau ir savo mokyklą, Trakų rajoną.
Vaikams sakau, kad turime išsiskirti taip, kad paskui gatvėje susitikę nusišypsotume, pasakytume „labas“ ir paklaustume: „kaip tau sekasi?“
O šiemet buvau Birštone sanatorijoje. Matau parašyta: čia ilsėjosi Balys Sruoga ir parašė „Dievų mišką“. Šalia ir Vytautas Didysis stovi. Taip Birštonas man susisiejo su Griunvaldu ir Štuthofu. Broliui sakau: Vytautas Didysis-Griunvaldas-aš dirbu Vytauto Didžiojo gimnazijoje-Trakai-Štuthofas-Balys Sruoga-Birštonas. Viskas taip gražiai susidėjo į maršrutą.
O vasaros pradžioje su šeima nuvažiavau į Karo muziejų, o ten – sudužusi „Lituanica“. Pasižiūrėjau, kur tas kaimas, kuriame sudužo, yra, o jis – šimtas kilometrų nuo mūsų maršruto. Vėl skambinu broliui... Kai nuvažiavome į tą mišką, radome lietuvišką trobą, trispalvę... Taip už širdies sugriebė. Visur paliekame Lietuvos vėliavėlę.
Tokiose kelionėse justi fizinis nuovargis. Nėra lengva, nėra malonu, nugarą skauda. Bet mindamas dviratį išties nieko negalvoji. Manau, kad teisūs tie, kurie sako, kad važiuoti reikia tiek, kad nepajustum, jog tai jau darbas. Kokie 80 kilometrų, manau, teisingas pasirinkimas.
– Per tokias keliones grįžta Mūza?
– Šiek tiek susigrąžini Mūzą, pradedi galvoti, o ką toliau darysi? Pernai tris dienas mynėme iš Vilniaus į Klaipėdą – tokia pasiruošimo kelionė. Šiemet – į Rygą. Minant mokinė parašė, kada klasei ką nors tokio suorganizuosiu? Juk nuolat juos kažkur vežu. Į Malborką, Gdanską važiuosime. Kelionių agentūroje klausė, ką ten veiksime. Sakiau, kad nieko, tiesiog mokytojas ten buvęs, tai nori, kad ir vaikai nuvažiuotų (juokiasi).
Esame pamąstę su mokiniais plaukti Nemunu iki pajūrio – keturias penkias dienas baidarėmis.
Man gera su mokiniais, jiems gera su manimi. Manęs klausia vaikai, ar liūdėsiu, kai jie išeis iš mokyklos. Atsakau, kad ne tik liūdėsiu, bet ir verksiu, nesustebkite, jei kur pradingsiu ir grįšiu apsiašarojęs. Juokauju, kad dėl tos priežasties juos antrus metus dvyliktoje klasėje paliksiu.
Neseniai ir sėdėjau drebančia lūpa prieš kompiuterio ekraną, Mano olimpiadininkas parašė klausimą, ar tikiu į Dievą? Sutrikau. Atrašau, kad tikiu, nors nesu tas uolus katalikas, bet į bažnyčią einu. O mokinys manęs paklausia, ar sutikčiau būti jo Sutvirtinimo tėčiu. Ką? Juk dažniausiai kažkas iš giminės juo būna. Bet mokinys man atrašo, kad nori, kad aš būčiau. Buvau apšalęs. Aš sutikau. Liepos mėnesį buvau Sutvirtinimo ceremonijoje. Liepą buvau ir pasveikinti buvusios, pirmosios, auklėtinės – ištekėjo.
Man faina savo vaikus matyti laimingus.
– Buvo minčių išeiti iš mokyklos?
– Manau, visiems kyla tokių minčių. Manau, kad aš, net jei išeičiau, pabuvęs kiek grįžčiau. Mokytojo darbas turi šarmo. Žinoma, jis ne kiekvienam. Kai kas sako: oi, aš galėčiau, noriu pasakyti – ateik, parodyk. Mokytojui reikia ir charizmos, ir atjautos, ir supratimo. Būsi per minkštas – ant galvos užlips, būsi per griežtas – nemylės, negerbs. Mokytojas turi būti lankstus.
Vaikams sakau, kad turime išsiskirti taip, kad paskui gatvėje susitikę nusišypsotume, pasakytume „labas“ ir paklaustume: „kaip tau sekasi?“
Savo mokinius savo ateitimi vadinu: juk klasėje sėdi būsimi medikai, teisininkai, policininkai. Skaudžiausi du dalykai – jei kuris į kalėjimą sėstų ar numirtų.
