„Yra laiptinių Vilniuje, kurias labai gerai atsimenu“, – sako paramedikė Rasa Lukošiūtė. Ji gelbsti gyvybes, moko kitus suteikti pirmąją pagalbą ir atvirai kalba apie profesiją, kurią pasirinkus tenka susidurti ne tik su mirtimi ir stipriomis emocijomis, bet ir su žmonių nesupratimu, kokios atsakomybės reikalauja mediko darbas.
„Manau, turbūt visi, kas pabuvę medicinos srityje, ten, kur tiesiogiai bendraujama su pacientu, nėra labai sveiko proto, nuoširdžiai kalbant. Tau reikia atlaikyti labai daug emocijų. Žmonės į tave žiūri kaip į aptarnaujantį personalą, kaip į padavėją, bet tu toks nesi. Tu turi didžiulį išsilavinimą, turi susigaudyti daugybėje skirtingų dalykų, kartu privalai būti malonus, mandagus, mielas. Ir dar turi savo emocinį pasaulį“, – sako paramedikė.
Plačiau – garso įraše:
Adrenalino darbe pakanka
Sirenos, į šalis besitraukiantys automobiliai ir kritinės būklės pacientas – akimirkos, kai Rasa pajunta profesijos jaudulį.
„Kai vežiesi kritinį pacientą, įsijungi sirenas ir matai, kaip automobiliai traukiasi į šonus, apima toks jausmas: Ah, yeah, let's go! (liet. O, taip, pirmyn!) Mes spėsime galbūt į ligoninę ir išgelbėsime gyvybę. Šiurpuliukus keliantis, įkvepiantis jausmas“, – pasakoja ji.
Kasdienybėje papildomų adrenalino dozių nebeieško. Darbe jo užtenka.
„Pamaitini tą demoną ir tada gali gyventi. Kaip lenktynininkai: jie lenktyniauja trasose, o mieste dažniausiai važinėja kuo ramiausiai. Tas demonas jau pamaitintas, ir tada gali ramiai egzistuoti“, – teigia R. Lukošiūtė.
Iš pradžių R. Lukošiūtė norėjo tapti gydytoja, bet dešimt metų studijų atrodė per ilgas kelias. Vis dėlto mintis padėti sergantiems ar sužeistiems žmonėms niekur nedingo. Kaip ir baimė, kad kritiniu momentu gali pritrūkti žinių ar drąsos.
„Visada jaučiau atsakomybę, kai šalia yra sergančių ar sužalotų žmonių. Toks vidinis jausmas, kad noriu jiems padėti. Bet kartu labai bijodavau: o jeigu negalėsiu? O jeigu dėl mano kaltės, nes kažko nepadariau, kitas žmogus neišgyvens? Ta kaltė irgi pastūmėjo“, – prisimena ji.
Sprendimą tapti paramedike Rasa priėmė greitai. Studijuodama kitą specialybę, renginiuose ji užkalbino budėjusius greitosios pagalbos medikus ir sužinojo, kad mokslai trunka tik porą metų.
„Su jais kalbėjau ketvirtadienį, o antradienį jau įstojau mokytis. Jeigu jums kyla klausimų, kaip greitai priimu sprendimus gyvenime, tai maždaug tokiu tempu“, – šypteli pašnekovė.
Sunkiausia, kai pagalbos reikia ne darbo metu
Greitosios medicinos pagalbos tarnyboje Rasa savanoriauja dešimt metų, šešerius nuolat dirba Vilniuje.
Pirmą kartą mirtį darbe ji išvydo būdama devyniolikos. Prieš iškvietimą bandė save raminti, tačiau atvykusi nustebo pati: baimė ir ašaros taip ir neišsiveržė.
„Reikėjo važiuoti konstatuoti mirties. Jau lifte sau kartojau: įkvėpk, iškvėpk, susikaupk. Galvojau, neverk tu čia. Ateinu – a, nu, okay. Ir viskas. Supratau, kad viduje neturiu emocinio barjero. Žvelgiant iš greitosios pagalbos pusės, mirtis ir gimimas yra labai natūralūs procesai, kurie įvyksta kiekvienam mūsų“, – pasakoja R. Lukošiūtė.
Tačiau ne visus iškvietimus pavyksta palikti darbe. Kai kurie įsirėžia į atmintį taip, kad vėliau užtenka vienos pažįstamos laiptinės, jog prisimintum, kas joje nutiko.
„Yra pasakymas, kad potrauminio streso sindromas yra tais atvejais, kai tu prisimeni pacientus, jų namus, laiptines, į kurias ėjai. Tai yra Vilniuje laiptinių, kurias labai gerai atsimenu dėl įvykių, kurie ten nutiko“, – atvirauja ji.
Paramedikės darbe svarbu įvertinti ir riziką sau. Kartą jai teko vežti į ligoninę kolegą, kurį pacientas taip sumušė, kad sulaužė žandikaulį ir smarkiai sužalojo veidą.
„Jeigu man nesaugu prieiti, aš neisiu. Jeigu pati būsiu sužalota, daugiau niekam negalėsiu padėti. Morališkai viduje atrodo neteisinga, bet kaip padarysiu, kad nenukentėčiau ir paskui galėčiau visą parą dar dirbti su kitais pacientais?“ – svarsto R. Lukošiūtė.
Dar sunkiau jai, kai nelaimė nutinka ne darbo metu. Be komandos ir įprastų priemonių paramedikė nebegali veikti taip, kaip yra įpratusi.
„Ką daryti, kai neturiu savo pirštinių, bintų, vaistų, komandos? Negaliu pamatuoti spaudimo, patikrinti deguonies įsotinimo. Žinau, kad galėčiau kažką padaryti, bet neturiu priemonių. Bandau suktis su tuo, ką matau, o matau blogą situaciją. Tada yra daug baimės ir kaltės“, – pasakoja ji.
Vienas toks įvykis ją paveikė taip stipriai, kad mėnesiui teko atsitraukti nuo visų darbų.
Kada iš tiesų reikia kviesti greitąją?
Trečią valandą nakties greitoji kartais vyksta pas žmones, kurie visą dieną kentė galvos skausmą, bet nė karto neišgėrė vaistų nuo skausmo. R. Lukošiūtė tokius iškvietimus prisimena su humoru.
„Skaudėjo nuo dešimtos ryto, laukia, laukia, laukia. O kada skausmas ir baimė labiausiai sustiprėja? Kai negali užmigti vidury nakties. Viskas, kviečiuosi. „Vaistų nuo skausmo gėrei?“ – „Nu, ne“, – pasakoja paramedikė.
R. Lukošiūtė juokauja, kad keistų iškvietimų gausą kartais nurašo pilnačiai.
„Visą dieną žiauriai keisti kvietimai, žmonės labai suirzę, nesigaudantys. Nesąmoningi kvietimai. Tada taip žiūri: „Pala, o ne pilnatis? Ai, pilnatis. Tada viskas suprantama“, – juokiasi ji.
Vis dėlto abejojant, ar būtina kviesti greitąją, galima skambinti konsultaciniu numeriu 113.
„Yra toks paradoksas: tie, kuriems labiausiai reikia, dažniausiai nekviečia, o tie, kuriems jos mažiausiai reikia, kviečia. Bet visais tais gyvenimo atvejais, kai esi sutrikęs ir nežinai, ką daryti, galima skambinti 113 – ten pakonsultuos“, – sako ji.
Kai per parą tenka vykti pagal daugybę iškvietimų, būti vienodai jautriam su kiekvienu pacientu darosi sunku. Ankstesni įrašai apie dažnai besikreipiančius žmones gali paveikti ir medikų požiūrį į juos.
„Turėtum kiekvieną kartą vertinti iš naujo. Bet kai dirbi parą, važinėji iš kvietimo į kvietimą, labai natūraliai atsiranda empatijos trūkumas. Depersonalizacija – vienas pagrindinių dalykų, nutinkančių medicinos darbuotojams“, – sako R. Lukošiūtė.
Pirmoji pagalba – ne vien medikų darbas
Rasa nori, kad žmonės nelaimės akivaizdoje nesutriktų ir mokėtų padėti dar iki greitosios medicinos pagalbos atvykimo. Ji pati yra mačiusi praeivių, kurie gaivina taip gerai, kad belieka juos pagirti.
„Atvyksti, o žmogus idealiai gaivina, kad net norisi sakyti: „Tęsk, aš einu pasiimti į mašiną daiktų. Tu žiauriai gerai varai, junkis į komandą!“ Paskui paklausi, ar buvo mokymuose. Visi, kurie gaivina labai gerai, sako, kad buvo“, – pasakoja paramedikė.
Tačiau vienkartinių kursų neužtenka – kritiniu momentu žinias reikia prisiminti ir mokėti pritaikyti. R. Lukošiūtė norėtų, kad pirmosios pagalbos mokymai taptų įprasta gyvenimo dalimi nuo pat mokyklos.
„Kodėl mes tiek mažai žinome apie gaivinimą, kai, atrodo, tereikia trijų judesių ir jau gali būti atsakingas už tai, kad žmogus išgyventų? Manau, kad to reikia mokytis nuo mažų dienų, kad tai taptų įprasta. Kaip mokomės bėgti, evakuotis iš biuro, taip turėtume mokytis ir evakuodamiesi suteikti pagalbą žmonėms“, – įsitikinusi ji.
Pati R. Lukošiūtė savo mokymuose renkasi humorą ir „stand-up“ stilių. Juk kalbama apie žinias, kurios vieną dieną gali padėti išgelbėti gyvybę.
„Mano mokymai gyvybės neišgelbės, bet žinios, kurias įgysite, gali išgelbėti gyvybę. Dažniausiai pas mus ateina dvi žmonių kategorijos: vieni – po nelaimės, kai suprato, kad nežino, kiti – kai nelaimė nutiko kažkam šalia ir jie suprato, kad nežino. Vis tiek dažniausiai reikia to postūmio“, – įsitikinusi paramedikė.
Vienas iš dalykų, kurių žmonės vis dar bijo, – defibriliatorius. R. Lukošiūtė ramina: aparatas pats įvertina, ar reikia elektros šoko, tad netinkamu metu jo sukelti nepavyks.
„Aparato nepriversi sukelti elektrošoko. Jeigu reikės, jis jį sukels, jeigu nereikės – nesukels. Dar žmonės mano, kad defibriliatorius daro paspaudimus. Ne, paspaudimus daro žmogus, o defibriliatorius yra kaip padažas ant steiko. Papildinys, kuris gali pagerinti situaciją“, – šypsosi paramedikė.
Kodėl kartais praeiname pro šalį?
Pamatę nelaimę, vieni puola padėti, kiti sustingsta ar pasitraukia. R. Lukošiūtė ragina neskubėti smerkti ir tai aiškina natūraliomis reakcijomis į stresą.
„Sukrito žmogus. Kovotojai varys prie žmogaus, stebėtojai sustos šone, palauks porą minučių ir arba nueis, arba prieis. Ir yra bėgikai: pamačiau, nežinau, ką daryti, ir einu į šoną. Čia mūsų smegenų darbas“, – pasakoja ji.
Paramedikė turi ir šmaikštų patarimą barzdotiems vyrams: žmonės nelaimės vietoje esą dažnai dairosi į vyriausią vyrą su didžiausia barzda, tikėdamiesi, kad jis žinos, ką daryti. „Jeigu jau auginate barzdą, privalote būti mokymuose“, – juokiasi ji.
Užspringimas – viena iš kasdienių situacijų, kai svarbu žinoti, kaip padėti. Jis gali būti dalinis arba visiškas, todėl pirmiausia reikia įvertinti, ar žmogus dar gali kvėpuoti, kalbėti ir kosėti.
„Jei gali, tada mes nieko nedarome. Esame šalia, sakome: „Kosėk! Kosėk!“ Leiskit kosuliui vykti. Nėra geresnio būdo pašalinti svetimkūnius iš kvėpavimo takų nei kosulys“, – aiškina R. Lukošiūtė.
Jei žmogus nebegali kvėpuoti ar kalbėti, reikia skubiai kviesti pagalbą. Pirmiausia atliekami penki smūgiai tarp menčių, o jei jie nepadeda – penki pilvo paspaudimai, dar vadinami Heimlicho manevru.
„Labai svarbu suprasti: tai nėra smūgis, tai yra stūmis. Ne smūgiuoju, bet stumiu ranka į viršų“, – pabrėžia paramedikė.
Užspringus vienam, R. Lukošiūtė pataria mėginti atlikti pilvo paspaudimus į tvirtą atramą. Tokiu atveju svarbu veikti nedelsiant ir kviesti pagalbą, jei tik yra galimybė.
R. Lukošiūtei labiausiai įsimena akimirkos, kai žmonės patys imasi veiksmų, būtent todėl ji nori, kad pirmosios pagalbos mokymai nebūtų tik formalumas.
„Labai smagu, kai visuomenė prisijungia prie greitosios darbo ir tampa mažyte mūsų darbo dalimi. Per mokymus žmonėms vis kartoju: be jų paspaudimų greitoji neturės ką veikti. Žmonės gelbsti gyvybes, o mes atvažiuojame, suteikiame medikamentinę pagalbą ir bandome ištraukti iš to, kas nutiko, bet be civilio paspaudimų nieko nebus“, – apibendrina pašnekovė.
Parengė Ignas Ramanauskas.
