Vėlinės – mūsų visų bendrystės patyrimas. Bendrystės su gyvaisiais ir bendrystės su mirusiaisiais. Prisimename, lankome, kalbame, meldžiamės, uždegame žvakes. Šiuo laikotarpiu netektis tampa mūsų bendro gyvenimo dalimi. Tačiau pasaulyje yra viena didelė, labai skausminga netekties tema, kuri beveik visada lieka nepamatyta, neatpažinta ir neišgedėta. Tai nevaisingumo kelyje patiriami praradimai ir netektys. Ši tema tokia atskira, tokia izoliuota, kad šias netektis išgyvenantys žmonės gali patys sunkiai rasti žodžių paaiškinti, ko neteko ir kodėl taip skauda, rašoma psichologės-psichoterapeutės Annos Vinkovskienės pranešime žiniasklaidai.
Reprodukcinės psichologijos grupės vadovė, psichologė-psichoterapeutė Anna Vinkovskienė pranešime žiniasklaidai kalba apie nevaisingumą patiriančias poras.
Neretai laukiamas vaikas poros gyvenime turi vietą dar gerokai iki nėštumo. Būsimi tėveliai kalbasi, kaip pasikeis jų kasdienybė, svarsto vaikų vardus, įsivaizduoja senelių džiaugsmą. Skaičiuoja, kad, jei pavyktų pastoti šį mėnesį, per Kalėdas jau galėtų pasakyti šeimai. Jie turi planą, svajonę, viltį.
Neigiamas nėštumo testas, prasidėjusios menstruacijos nutraukia ir šį konkretų laukimą, kaip, tikėtina, jau nutraukė dešimtis kitų laukimų ir vilčių. Kalėdos ateina, šeima susirenka, o žinia, kurią jie mintyse tiek kartų pranešė, lieka neištarta. Prie stalo dažnai niekas nežino, kad šalia jų sėdi dvi sudaužytos širdys, paskendusios giliame gedule, netektyje ir skausme, kuriam sunku rasti apibūdinimą.
Tokios patirtys gali kartotis mėnesiais ar metais. Kiekvienas naujas gydymo bandymas suteikia pagrindą vėl tikėtis, planuoti, skaičiuoti. Po nesėkmės tenka išgyventi dar vieną praradimą, o netrukus jau priimti sprendimus dėl tolesnio gydymo. Klausimai apie tyrimus, vaistus ir kitą procedūrą užpildo pokalbius su gydytojais bei partneriu, užima beveik visą kasdienybės erdvę. O tam, kas vyksta emociškai, dažnai lieka labai mažai vietos.
Nevaisingumo kelyje netekčių labai daug, ir visos jos gana skirtingos. Vieniems tenka išgyventi nėštumo nutrūkimą, kitiems – nesėkmingą pagalbinio apvaisinimo procedūrą ar žinią, kad gydymo galimybės išsemtos. Dar kiti ilgai gyvena nežinioje, kas mėnesį patirdami, kad lauktas nėštumas vėl neprasidėjo. Šios patirtys nėra vienodos, tačiau visos jos skauda ir palieka nematomų randų.
Netenkama svajonių, savęs supratimo, jausmo, kad kontroliuoji savo gyvenimą ir gali turėti tai, dėl ko taip stipriai stengiesi. Ilgainiui nevaisingumo kelyje prarandi dalį draugų, artimųjų, dalį savo įprasto gyvenimo. Tačiau ar šioms netektims turime gedulo ritualų, atsisveikinimo papročių?
Nevaisingumo psichologijoje kalbama apie nematomą gedulą, kuris neturi išraiškos, formos, lieka neišsakytas, nepamatytas. Nepripažintą gedulą. Kartais apie jo egzistavimą nevaisingumą patiriančios poros sužino tik psichologo kabinete, ir tik tada šis žinojimas sudėlioja viską į savo vietas. Poros pradeda suprasti, kodėl joms kartais norisi šalintis giminių ir draugų, turinčių vaikų, kodėl taip sunku lankytis giminių šventėse, kodėl norisi verkti sužinojus apie dar vieną draugų nėštumą. Liūdesys, vienatvė ir negalėjimas net sau pačiam žodžiais apibūdinti to vidinio jausmo, kuris suspaudžia širdį. Tai gedulas.
Atsisveikinimo ritualai, gedėjimo papročiai nėra tiesiog gražūs, jautrūs, iš protėvių kultūros atkeliavę dalykai. Skirtingi gedėjimo žingsniai yra labai svarbūs žmogaus psichikai. Jie – pagalbos ranka, padedanti pratintis prie pasikeitusios realybės, kurioje kažko netekome. Juk gedime to, kas mums buvo svarbu, ką mylėjome. O kai nėra kapo, nėra nuotraukų, nėra to, ką būtum apkabinęs, kyla klausimas: ko čia galima gedėti? Nevaisingumą patiriantiems žmonėms ši abejonė savo jausmų teisėtumu dažnai artima: ar turiu teisę gedėti, jeigu nėštumas net nebuvo prasidėjęs? Ar galiu taip stipriai išgyventi, jeigu dar liko gydymo galimybių? Prie skausmo prisideda būtinybė jį paaiškinti, net pateisinti, kartais net sau pačiam.
Sumaištis – dar viena tyli poros palydovė, nes gedulas gyvuoja šalia tebesitęsiančio noro turėti vaikų, šalia tolesnių gydymo planų ir vis nepaleidžiamos vilties. Pora gali toliau tikėtis vaiko ir kartu gedėti to, ką jau prarado. Šiems jausmams reikia supratimo ir vietos tiek poros santykyje, tiek artimųjų pokalbiuose. Kai patirtis tampa atpažįstama, lengviau apie ją prabilti ir sulaukti palaikymo.
Lapkričio 9–13 d. vyksianti Nevaisingumo pažinimo savaitė kvies geriau suprasti nevaisingumo patirtį ir jos poveikį žmogaus gyvenimui. Kiekvieną vakarą internete vyksiančiose paskaitose specialistai aptars skirtingas šios patirties temas. Kviečiame dalyvauti ir tuos, kurie patys eina šiuo keliu, ir jų artimuosius bei visus, norinčius geriau suprasti ir palaikyti.
