Rūta Oginskaitė – garsaus aktoriaus Laimono Noreikos ir ne mažiau žinomo sovietmečio politiko Justo Paleckio dukters Sigitos dukra. Ji nenorėjo girdėti, kad yra garsių tėvų vaikas, todėl labai seniai pasirinko savo močiutės, Laimono Noreikos mamos, pavardę. R. Oginskaitė giminystės ryšiais susijusi ir su kitu garsiu Lietuvos kino ir teatro aktoriumi Juozu Budraičiu, vedusiu Rūtos mamos seserį. Dar įdomiau, kad kone visą gyvenimą šios šeimos gyveno kartu.
Dideliame garsių pavardžių giminės medyje lengva pasiklysti, o ir ji pati skaitydama savo tėvų laiškus sako: „Visai jų nepažinojau.“
Viso pokalbio klausykite čia:
– Visą gyvenimą rašote apie gerai žinomus žmones, nors pati pasirinkote būti už kadro. Kodėl? Ar Jums niekada nesinorėjo papasakoti apie save?
– Man visada patinka būti už kadro, sėdėti teatro salės tamsoje, būti nematomai, kartais net gatvėje. Aš jaučiuosi nematoma ir man tai labai patinka.
– Jūsų tėvai – taip pat labai gerai žinomi žmonės, bet Jūsų pavardė nuo jų abiejų skiriasi. Kodėl?
– Tai yra tėčio mamos pavardė, ji buvo Kotryna Oginskaitė. Ji viena išaugino keturis vaikus. Trys jos vaikai yra Noreikos, nes jie – Noreikos vaikai, teismo nuosprendžiu gavę šią pavardę.
– Kodėl Jūs pasirinkote Oginskaitės pavardę? Koks buvo Jūsų motyvas?
– Motyvas paprastas – jauno žmogaus noras būti savarankiškam, eiti per gyvenimą be jokių uodegų. Man buvo dvidešimt keleri metai, pradėjau rašyti, pradėjo spausdinti mano straipsnius, man tai buvo didelis įvykis. Tačiau, kai žmonės paskaitydavo, klausdavo, kurio čia Noreikos. Aš jiems turėdavau atsakymą – Laimono Virgilijaus dėl to, kad mano tėtis yra Laimonas Virgilijus. Nusprendžiau pasiimti babos pavardę (...). Vieną recenziją apie Henriką Šoblevičių parašė Noreikaitė, o portretą apie jį jau Oginskaitė.
– Kaip reagavo Jūsų tėvai?
– Džiaugėsi. Mano baba tuo metu labai sirgo, buvo paralyžiuota. Tėtis sakė: „Jei mama galėtų suprasti, būtų labai laiminga.“
– Kaip atrodė Jūsų santykiai su kitu seneliu – J. Paleckiu?
– Jis sėdėdavo kambaryje ir rašydavo. Atsimenu jį tokį – jis visada sėdi prie stalo ir rašo. Matyt, atsakinėjo į laiškus, jam siunčiamus iš viso pasaulio. Nepamenu mūsų bendravimo, nors gyvenome tame pačiame name – apačioje mes, viršuje – Paleckiai ir Budraičiai (...). Šiuo metu bandau dirbti su tėvų laiškais. Tuose laiškuose aš randu jau ne prisiminimus, o grynus faktus. Atsimenu tėčio pasakojimą apie Paleckio draugiškumą ir Paleckienės nenorą bendrauti, tačiau po to, kai jie jau vedė, kai aš gimiau, tai tėčio santykiai su Paleckiene buvo patys šilčiausi.
Kai aš gimiau, tėtis buvo gastrolėse, jis skambino bandydamas ką nors sužinoti, o mama supykusi jam nieko nesakė. Kai telefoną perėmė Paleckienė, tėtis viską sužinojo.
– Kokia, Jūsų akimis, buvo Jūsų tėvų meilės istorija?
– Aš žinau labai mažai. Viename laiške perskaičiau, kad jie susipažino traukinyje, studijų metu – Maskvoje. Mamai visada buvo įdomus teatras, o jų, lietuvių kursas Maskvoje, ištisai vaikščiojo į teatrą su lengvatomis. Mama eidavo kartu su jais, nes jai buvo įdomu ir patogu. Tėtis atsimena, kad mama labai remdavosi kojomis į jo nugarą, o mama sakydavo, kai jai tik skaudėdavo kojas – visada tarp jų kildavo tokių ginčų. Kiti prisimena, kad jie pykosi ir pykosi, bet aš sakyčiau, kad jie tik ginčydavosi.
Ką gali rašyti apie tėvą? Aš nebuvau jo gerbėja, žiūrovė, man patiko visai kitas teatras.
Jie buvo sulipę, jie abu kasdien vienas kitam rašė laiškus. Svarstau, ką tuose laiškuose randu, kas kultūros istorijai iš jų būtų įdomu.
– Esate rašiusi apie ne vieną kultūros žmogų, tačiau apie tėvą nėra nieko. Kodėl?
– Ką gali rašyti apie tėvą? Aš nebuvau jo gerbėja, žiūrovė, man patiko visai kitas teatras. Vilniuje buvo du dramos teatrai, aš gyvenau Jaunimo teatre nuo pat jo gimimo. Aš nežinojau, ar jis garsus, ar ne, jis buvo aktorius. Tėvas radijuje yra pasakęs, kad niekuomet nenorėtų, jog būčiau aktorė. Kaip jam taip susisuko pasakyti, nežinau, to niekada neišgirdau iš jo. Aš niekada ir nenorėjau būti aktorė, visada norėjau rašyti.
– Kaip Jūs pasirinkdavote ir kaip iki šiol pasirenkate savo personažus? Kas jus patraukia žmonėse?
– Pajaučiu arba kažkas mane stipriai stumteli ir pradedu galvoti – galbūt. Dažniausiai, aišku, galvoju, kad man bus per sudėtinga, man reikia įprasti prie minties. Ryžtis rašyti apie Vytautą Kernagį užtruko dešimtį metų. Jis pametėjo man tą mintį – rašyti apie jo laikmetį ir muziką. Tuo metu buvome bedarbiai ir labai greitai įsikinkėme į labai didelius darbus, pasakiau jam palaukti.
– Kaip buvo su V. Kernagiu?
– Absoliučiai visais atvejais suprantu, kad to žmogaus visai nepažinojau. Lygiai kaip ir dabar skaitau tėvų laiškus ir suprantu – aš jų visiškai nepažinojau. Taip pat yra ir su kitais žmonėmis. Jis buvo karštas žmogus ir labai nuoseklus, nesimėtantis, nepaisant to, kad scenoje sąmoningai buvo labai įvairus, jis labai keitėsi. Ką atradau ir dėl ko nuliūdau, kad nepriklausomybės laikais, kai jis pasidarė „populiarusis Kernagis“, „televizijos Kernagis“, buvo publikai reikalingas kaip šou žmogus. Tas Kernagis, kuris dainavo poeziją, nebebuvo toks įdomus.
Dėl to savo koncertuose Palangoje jis pasakydavo: „Ramiai paklausykite poezijos.“
– Beveik visos Jūsų knygos yra paremtos ilgalaikiais pokalbiais su tais žmonėmis. Ar tai yra tiesa?
– Taip, būtinai.
– Kaip taip susiklostė, jog pas Kanovičius buvote pakviesta kalbėti į namus [Izraelyje]?
– Jiems tuo metu buvo apie 86 metus. Tokio amžiaus žmonės paprastai naujų žmonių nebeįsileidžia. Tos knygos iniciatoriai yra Kanovičiaus sūnūs. Su vyresniuoju mes mokėmės vienoje klasėje, todėl rašytojas ir jo žmona mane matė nuo pradinių klasių. Nebuvo taip, kad gerai juos pažinojau, su G. Kanovičiumi artimiau pasišnekėjome, kai rašiau knygą apie R. Verbą – jie dirbo kartu. Tada aš sužinojau, koks įdomus jis yra pasakotojas, todėl manęs įkalbinėti nereikėjo, tačiau jis jautėsi kitaip (...).
Mūsų pokalbiai užtruko mėnesį, gyvenau Izraelyje. Sugrįžti ten neteko, jei reikėdavo ką nors tikslinti, kalbėdavomės nuotoliu.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
