Lėtinis sisteminis uždegimas vis dažniau įvardijamas kaip vienas kertinių šiuolaikinių lėtinių ligų vystymosi mechanizmų. Nors ūmus uždegimas yra būtinas audinių gijimui ir imuninei apsaugai, ilgalaikis žemo intensyvumo uždegiminis aktyvumas siejamas su ateroskleroze, vėžiu, metaboliniu sindromu, II tipo cukriniu diabetu, demencija bei spartesniu senėjimu. Būklė klastinga ir tuo, kad pradžioje neturi aiškių simptomų, todėl dažnai sudėtinga ją diagnozuoti laiku.
Biomedicinos mokslų daktaras, gyvensenos medicinos ekspertas Tomas Vaičiūnas sako, kad žmogaus organizme besiformuojantis lėtinis sisteminis uždegimas yra laikomas daugelio lėtinių neinfekcinių ligų pradžia.
„Lėtinis uždegimas yra įvardijamas kaip degusis skystis lėtinių neinfekcinių ligų lauže ir jis ne tik inicijuoja, bet ir skatina lėtinės ligos vystymąsi. Todėl ne veltui sakoma, kad tai yra XXI amžiaus rykštė – nes didžiąja dalimi atvejų yra nulemta netinkamos elgsenos ir gyvensenos“, – teigia T. Vaičiūnas.
Tuo metu šeimos gydytojas Ignas Klėjus atkreipia dėmesį, kad lėtinis uždegimas neturi aiškaus klinikinio apibrėžimo ligų klasifikacijoje, todėl šią būklę sudėtinga tiksliai diagnozuoti. Pasak gydytojo, būtent dėl to lėtinis uždegimas dažnai lieka nepastebėtas, nors ilgainiui gali turėti reikšmingų pasekmių žmogaus sveikatai.
„Remiantis kraujo žymenimis, sudėtinga apibrėžti, kada žmogus turi lėtinį uždegimą. Tačiau moksliniu požiūriu tai yra itin svarbus komponentas, lemiantis konkrečių ligų, kurios turi aiškų klasifikacinį priskyrimą, vystymąsi“, – pažymi I. Klėjus.
Anot T. Vaičiūno ir I. Klėjaus, ūmus uždegimas yra tam tikras evoliucinis prisitaikymas, būtinas audinių gijimui ir imuninei apsaugai – be šio mechanizmo žmogus negalėtų išgyventi. Tačiau specialistai taip pat pabrėžia pusiausvyros palaikymo svarbą.
„Pavyzdys labai paprastas: ugnį kasdienybėje galime naudoti nuostabiems dalykams: susišildyti namus, išsikepti ir išsivirti valgyti, apšviesti aplinką. Mes ją tarsi valdome ir sergėjame. Bet lygiai taip pat ugnis gali pridaryti žalos, kai ji nevaldoma ir kai nėra balanso: ji gali mus sudeginti, netgi pražudyti. Tas pats su uždegimu mūsų organizme – kai mes turime tam tikrą balansą, o uždegimas ir dirgiklis dingsta, mūsų uždegimas yra išjungiamas ir procesas pasibaigia“, – aiškina I. Klėjus.
Šeimos gydytojas įspėja, kad nors ūminis uždegimas yra reikalingas, ilgalaikis žemo intensyvumo uždegiminis aktyvumas siejamas su ateroskleroze, vėžiu, metaboliniu sindromu, antrojo tipo cukriniu diabetu, demencija bei spartesniu senėjimu.
T. Vaičiūno teigimu, lėtinio uždegimo būklė klastinga tuo, kad pradžioje neturi aiškių simptomų – dėl to sudėtinga pastebėti savijautos pokyčius bei diagnozuoti ligą laiku.
„Jeigu įsipjovimo arba susižeidimo atveju yra daugiau ar mažiau fiksuojama lokali pažeidimo vieta, tai lėtinis sisteminis uždegimas iš esmės paveikia visas ląsteles, ląstelių kolonijas bei organų sistemas. Priklausomai nuo to, kokio lygmens arba laipsnio yra uždegiminis procesas, mes turime simptomatiką arba ne“, – sako gyvensenos medicinos ekspertas.
Anot T. Vaičiūno, lėtinis uždegimas susijęs su gyvensenos bei elgsenos veiksniais. Jis įvardina tris veiksnius, kurie dažniausiai tapatinami su lėtiniu sisteminiu uždegimu: žarnyno mikrobiotos pusiausvyra, gliukozės ir insulino šuoliai organizme, bei omega 3 ir omega 6 riebiųjų rūgščių balansas.
„Jei žmogus turi netinkamus kasdienės mitybos įpročius, prastą miego ir poilsio režimą, yra fiziškai neaktyvus, vartoja per daug alkoholio ir nikotino turinčių junginių, nesilaiko psichoemocinėsn higienos, patiria lėtinį nuovargį ir nuolatinį stresą, kai kurie tyrimai rodo net 75 procentų tikimybę, kad tokiame netinkamos elgsenos ir gyvensenos kontekste formuosis lėtinio sisteminio uždegimo apraiškos“, – pabrėžia T. Vaičiūnas.
Pasak ekspertų, lėtinio sisteminio uždegimo nustatymui nėra vieno konkretaus testo ar diagnostinio įrankio. Šiai būklei įvertinti būtina jungti kelis elementus – kraujo tyrimų rodiklius, paciento jaučiamus simptomus ir bendrą sveikatos būklės kontekstą.
„Gali būti nuolatinis nuovargis, ypač po valgio, „smegenų rūkas“, koncentracijos sutrikimai, bloga nuotaika, nepaaiškinami raumenų ir sąnarių skausmai be konkrečių autoimuninių diagnozių, virškinimo trakto simptomai, dėl kurių kyla diskomfortas, odos problemos – psoriazė, egzema, aknė. Taip pat miego sutrikimai, svorio augimas, ypač pilvo srityje“, – galimus lėtinio uždegimo simptomus įvardija I. Klėjus.
T. Vaičiūno teigimu, apie lėtinį sisteminį uždegimą gali signalizuoti ir padidėjęs cholesterolio kiekis, išskyrus atvejus, kai jis yra nulemtas genetinių veiksnių. Specialistas taip pat pažymi, kad kai genetinis paveldas dera su netinkamais gyvensenos įpročiais, lėtinis uždegimas turi dar didesnį neigiamą poveikį.
„Tas pats antrojo tipo cukrinis diabetas daugeliu atvejų prasideda nuo lėtinio sisteminio uždegimo. Jeigu turime iššūkių su sunkesne kūno svorio kontrole, metabolinės sistemos, sulėtėjimu, endokrinines sistemos pirmine disfunkcija, atmetus visus genetinius rizikos veiksnius, manoma, kad likusi liūto dalis tų sutrikimų pirmiausia vystosi nuo lėtinių sisteminių uždegimų iniciacijos“, – aiškina biomedicinos mokslų daktaras.
Laidoje I. Klėjus aptaria ir uždegiminės depresijos teoriją, kuri teigia, jog lėtinis sisteminis uždegimas veikia nuotaiką, elgesį ir smegenų veiklą, o tai gali prisidėti prie depresijos vystymosi. Šiuos procesus šeimos gydytojas lygina su paprastais susirgimais.
„Kai peršąlame arba užsikrečiame virusine ar bakterine infekcija, nuotaikos tikrai nebūna. Manoma, kad uždegimas įjungia tam tikrą savisaugos mechanizmą, jog mes saugotume save, ilsėtumėmės ir pasveiktume. Prasidėjus lėtiniam uždegimui, viskas vyksta panašiai – galime neturėti nuotaikos, jausti depresijos simptomus“, – pabrėžia I. Klėjus.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Diagnozė: gyvenimas“ įraše
