28-erių Justina Alkovikaitė prieš dvejus metus svėrė 120 kg ir buvo praradusi viltį kada nors sulieknėti ir būti sveika. LRT.lt kaunietė papasakojo, ką teko išgyventi sergant nutukimu, kokie iššūkiai laukia, kai chirurgas tau pašalina 80 proc. skrandžio ir kaip pasikeičia gyvenimas atsikračius 60 kg.
– Prieš skrandžio mažinimo operaciją svėrėte 120 kg (ūgis 172 cm). Ar galite atskleisti, kas lėmė tokį svorio priaugimą?
– Svoris pradėjo augti studijų metais, kai didžiąją mitybos dalį sudarė greitas, nesveikas maistas. Prisidėjo ir gausus valgymas naktimis. Pavyzdžiui, vienu kartu galėdavau suvalgyti didelę picą, pakelį bulvių traškučių, o po valandos vėl pradėti užkandžiauti.
Vėliau įsidarbinau vadybininke. Streso darbe netrūko, todėl visą dieną apie maistą net negalvodavau. Tačiau vakare, emocijoms atslūgus, pradėdavau kimšti viską iš eilės ir dideliais kiekiais.
Po įtemptos darbo dienos nei noro, nei laiko pačiai gamintis valgyti nebūdavo, todėl naudojausi maisto pristatymo programėlėmis, kur didžiausią pasiūlos dalį sudaro picos, kebabai, užkandžiai ir kitoks tukinantis maistas.
Įsisukau į tokį verpetą, kad net nepastebėjau, kaip iš normalaus svorio virtau į 120 kg sveriančią merginą. Man tada buvo viso labo 26-eri.
Jaučiausi jauna moteris seno žmogaus kūne.
J. Alkovikaitė
– Kokių sveikatos problemų turėjote, priaugusi daug perteklinio svorio?
– Aš dusdavau nuo elementaraus fizinio krūvio. Užlipti į kokį ketvirtą aukštą būdavo iššūkis. Toks jausmas, kad visus organus spaudžia. Jaučiausi jauna moteris seno žmogaus kūne.
Laikui bėgant pastebėjau gerokai pakilusį spaudimą, sunkumą judėti ilgesnius atstumus, nes nuolat trūko oro. Kamavo didelis prakaitavimas, sąnarių skausmai, smarkiai pakilęs skrandžio rūgštingumas. Jau nekalbu apie psichologinį sunkumą.
– Ką turite minty kalbėdama apie psichologinį sunkumą?
– Buvau emocinėje duobėje, savivertė buvo žemiau plintuso, kamavo depresyvi nuotaika.
Apmaudas apimdavo ir tada, kai ruošdavausi šventėms, kai norėdavau būti graži, bet prekybos centruose mano dydžio drabužių tiesiog nebuvo. Tokiais momentais save apgaudinėdavau, kad „nėra gražių drabužių“, nors realybėje tiesiog į nieką netilpau.
Kone paniškai vengiau veidrodžių, nuotraukose stengiausi slėptis už žmonių.
Nepasitikėjimą savimi maskavau juokeliais, pasišaipymais iš savo storumo, bet iš tiesų man visai nebuvo juokinga. Šaipiausi iš savęs tik dėl to, kad niekas kitas įžeisti negalėtų.
Tokie pasakymai, kad mylimo kūno turi būti daug, buvo saviapgaulė.
Dabar suprantu, kad kai moteris sako, jog kone didžiuojasi nutukimu, ji save paprasčiausiai apgaudinėja.
Nei išreklamuotos dietos, nei visokios piliulės gulbe manęs nepavertė.
J. Alkovikaitė
– Ar bandėte numesti svorio dietomis, sportu ar dar kokiomis nors priemonėmis?
– Taip. Kankino desperacija, kaip atsikratyti perteklinių kilogramų. Išbandžiau kone visas populiarias dietas, daugybę „stebuklingų“ tablečių, gėrimų, miltelių, kurie, pasak reklamos, iš riebalų kalno po gana trumpo laiko tave paverčia grakščia gulbe.
Žinoma, kad nei dietos, nei visokios piliulės gulbe manęs nepavertė. Numesdavau kelis kilogramus, ir viskas.
Nepavykus atsikratyti greitai ir daug kilogramų, mane apimdavo didelis nusivylimas savimi, graužatis.
Maniau, kad esu beviltiška ir man lemta būti storai. Kaltinau ir savo genetiką, ir sudėjimą, ir save.
Kreipiausi ir į trenerius, kurie padėtų man sportuoti, tačiau teko susidurti su tokiais, kurie kėlė nerealius tikslus, žadėjo per trumpą laiką iš manęs padaryti gazelę. Deja, viskas likdavo tik pažaduose, o manęs laukdavo dar didesnis nusivylimas ir neviltis.
Nutukusių žmonių savivertė dažniausiai yra labai žema, jais lengva manipuliuoti. Numesti svorio norintis žmogus patiki viskuo, kas jam sakoma. Jis desperatiškai ieško problemos sprendimo, o apsukrūs žmonės iš to pasipelno.
– Kada pasiryžote skrandžio mažinimo operacijai?
– Kaip dabar pamenu, stoviu prieš veidrodį ir suprantu, kad taip, kaip aš atrodau, ir taip, kaip jaučiuosi, yra baisu. Tada pasakiau sau – užteks save apgaudinėti. Reikia kažką daryti. Tai buvo tarsi koks nušvitimas.
Tada internete aptikau abdominalinio chirurgo Donato Danio interviu apie skrandžio mažinimą. Buvo įvairių minčių, tačiau kilo dar daugiau klausimų. Tuo pat metu pradėjau domėtis kas ir kaip. Kodėl atliekama tokia operacija, kas būna po kelerių metų ir pan. Paskui užsirašiau į konsultaciją ir pradėjau eiti šiuo keliu.
– Ką jums pasakė medikai, kai atvykote konsultuotis?
– Santaros klinikose man konstatavo KMI (kūno masės indeksą) daugiau nei 40. Taip pat buvo diagnozuotas nutukimas, hipertenzijos pradžia. Pagal mano sveikatos būklę buvo pasiūlyta skrandžio rezekcija kaip veiksmingas nutukimo gydymas. Tada, prieš dvejus metus, ši operacija buvo apmokama iš Ligonių kasų.
– Apie skrandžio mažinimo operacijas sklando daug mitų. Ar lengvai pasiryžote operacijai?
– Įvairiose grupėse skaičiau, kad po operacijos laukia itin sunkus gydymas, kad visą gyvenimą būsiu priversta gerti vaistus, kad svoris ilgainiui vis tiek grįžta, kad slinks plaukai tiek, jog nupliksiu, kad nuolat jausiu silpnumą, kad net galiu mirti.
Viskas yra mitai. Pasigilinus į operacijos naudą, pasikalbėjus su medikais visos baimės dingo. Atsirado dar daugiau motyvacijos keisti gyvenimą į sveikesnį.
Vos nuo dviejų arbatinių šaukštelių jogurto pajusdavau sotumo jausmą.
J. Alkovikaitė
– Kokios buvo pirmos savaitės, mėnesiai po operacijos?
– Pirmos savaitės nebuvo lengvos. Kūnui ir protui buvo sunku suprasti, kas įvyko. Juk man buvo pašalinta 80 proc. skrandžio. Man buvo paskirta šauni gydytoja dietologė, kuri padėjo suprasti, kaip veikia mano skrandis dabar, kaip turiu maitintis, ji sudarė aiškų planą. Be to, užsirašiau pas psichoterapeutą, nes man, kaip ir daugeliui nutukusių žmonių, psichoterapijos tikrai reikėjo.
Pirmomis savaitėmis valgiau skystos, vėliau minkštos konsistencijos maistą. Buvo labai keista, kad vos nuo dviejų arbatinių šaukštelių jogurto pajusdavau sotumo jausmą.
Skrandis pats reaguodavo į tai, ką gali suvirškinti, o ko ne.
Bet tai normalu, kol skrandis sugijo, reikėjo žiūrėti, ką dedu į burną. Gijimas truko apie mėnesį. Į darbą grįžau anksčiau – po kelių savaičių, o po kokių dviejų mėnesių net pamiršau, kad man buvo atlikta operacija.
Dar buvo keista, kad visai nebenorėjau maisto, prie kurio buvau pripratusi. Turiu minty visokius kebabus, spurgytes ir panašiai.
Nenoriu būti modelis, noriu būti sveika.
J. Alkovikaitė
– Kada pradėjo kristi svoris?
– Labiausiai krito pirmais mėnesiais. Maždaug po dešimt kilogramų per mėnesį. Per aštuonis mėnesius netekau 58 kg – beveik pusės savo svorio. O dabar, po dvejų metų, sveriu dar mažiau. Šiuo metu mano svoris 62 kg. Man jis optimalus. Nenoriu būti modelis, noriu būti sveika.
– Kaip pasikeitė jūsų mityba po operacijos, kai sugijo skrandis?
– Mityba pasikeitė kardinaliai. Taisyklė: 3 valgymai, 2 užkandžiai ir porcija 150–250 gr per kartą. Kadangi kiekvieną kartą sverti maistą man buvo nepatogu, nusipirkau mažus indus, nedideles pietų dėžutes ir pagal tai žinau, kiek man reikia įsidėti, kad būčiau soti ir suvartočiau pakankamą kiekį maisto. Taip pat man pradėjo patikti maistingesnis, lengvesnis maistas. Dingo didelis noras riebaus maisto ar saldumynų.
Labai aiškiai ir greitai pajuntu sotumą, to nebuvo iki operacijos.
J. Alkovikaitė
– Ar laikotės dietos, kad vėl svoris nepradėdų augti?
– Specialiai nesilaikau dietų, nes nebeliko to nesveiko potraukio kimšti viską iš eilės. Atsirado toks labai aiškus saiko jausmas. Be to, suvalgius daugiau nei reikia, pats organizmas siunčia signalus: sunkumo, pykinimo jausmą. Labai aiškiai ir greitai pajuntu sotumą, to nebuvo iki operacijos.
Be to, reguliariai sportuoju, gyvenu fiziškai aktyvų gyvenimą, nes jaučiuosi lengva ir sveika.
– Ar teko atsisakyti kokių nors produktų, kuriuos anksčiau mėgote?
– Nieko neatsisakiau. Jei labai kažko užsinoriu, tikrai nevaržau savęs tiek, kad neleisčiau sau suvalgyti picos gabalėlio ar šokolado. Tačiau šiandien užtenka vieno picos gabalėlio, o ne visos picos, ar šokolado gabalėlio, o ne visos plytelės.
– Daug kilogramų atsikratę žmonės dažnai skundžiasi nukarusia, pertekline oda. Kokia jūsų situacija?
– Liko šiek tiek perteklinės odos tik ant pilvo, bet nesuku dėl to galvos. Gal ateityje pasidarysiu pilvo plastinę operaciją, pavyzdžiui, po gimdymo.
– Kaip jaučiatės iš nutukusios tapusi liekna?
– Kaip ant sparnų. Susitvarkė kraujospūdis, dingo sąnarių, skrandžio skausmai, nebedūstu. Esu energinga kaip niekada anksčiau. Atsirado noras sportuoti, aktyviai gyventi.
Jaučiuosi moteriška, graži, o svarbiausia – atsirado pasitikėjimas savimi. Ir darbe geriau sektis pradėjo, net pakilau karjeros laiptais.
Tiesiog esu sveika, laiminga mergina, o ne ligota, depresyvi, savimi nepasitikinti storulė.
Žmonės, kurie manęs nematė ilgesnį laiką, nebepažįsta. Ir ne tik dėl pasikeitusios išvaizdos, bet ir dėl spindinčių akių.
Labai patenkinta savo sprendimu pasidaryti operaciją, nes šiandien esu geriausia savo versija, o pamačiusi senas nuotraukas net negaliu patikėti, kad tai aš.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie kenčia dėl antsvorio, bet nesiryžta pokyčiams?
– Neapgaudinėti savęs ir būtinai kreiptis į specialistus. Negalima užsiimti savigyda ir tikėti sukčių pažadais greitai ir be pastangų atsikratyti daug svorio. Tai yra melas ir kelias į savigraužą.
Iš pradžių rekomenduoju pasinaudoti skaičiuoklėmis ir įsivertinti, koks jūsų KMI. Galbūt reikėtų tik dietologo pagalbos, o galbūt tai jau yra liga ir ją reikia gydyti.
Taip pat siūlau atlikti namų darbus, nepatingėti pasiskaityti apie operaciją, jos būdus, susipažinti su visa operacijos ir pooperacinio laikotarpio situacija. Jei visgi nuspręsite žengti šį žingsnį, nueikite pasikonsultuoti su chirurgu, jis pagal asmeninę sveikatos būklę galės parekomenduoti, kokį operacijos tipą rinktis. Prieš konsultaciją nepamirškite užsirašyti visus dominančius klausimus, nes konsultacijos metu dažnai jaudinamės ir pamirštame paklausti svarbių dalykų.
