Lietuvos futbolo rinktinė antradienį turėjo nuryti dar vieną karčią piliulę – gausiai susirinkusių savų sirgalių akivaizdoje ji rodė daug noro, tačiau vis kažko trūko. Nors paskutinėmis rungtynių minutėmis ir buvo išplėštos lygiosios, tačiau to nepakako, kad į LFF stadioną atkeliavusi Baltijos futbolo taurė čia ir pasiliktų.
1:1 – skelbė galutinį rungtynių rezultatą užfiksavusi švieslentė, tačiau toli gražu neatspindėjo to, kas vyko aikštėje. Edgaro Jankausko treniruojama rinktinė nuo pat pirmųjų minučių kabinosi už kiekvieno kamuolio, kūrė progą po progos, o po pirmojo kėlinio atrodė, kad Baltijos futbolo taurė gali likti Vilniuje, nors lietuviams reikėjo pergalės net dviejų įvarčių.
„Manau, kad mes šiandien sužaidėme tikrai geras rungtynes, visiškai kontroliavome jų eigą, sukūrėme daug progų, žaidėme nuo savų vartų taip, kaip planavome. Turėjome aiškius susitarimus ir komanda juos sėkmingai vykdė. (...) Vyrai kovojo iki galo, turėjome daug smūgių į vartus, daug progų pasižymėti, bet įmušėme nors ir labai gražų, bet tik vieną įvartį. Priekaištų dėl motyvacijos tikrai nėra ne vienam rinktinės žaidėjui“, – po rungtynių surengtoje spaudos konferencijoje teigė 43-ejų E. Jankauskas.
M. Paatelainenas ir E. Jankauskas, BNS nuotr.
Tačiau galiausiai visą pirmojo kėlinio įdirbį nubraukė viena klaida. Antrajame kėlinyje sužaidus vos minutę po itin šiurkščios mūsiškių klaidos ir sumaišties baudos aikštelėje kamuolį į vartus iš arti pasiuntė Latvijos rinktinės kapitonas Kasparsas Dubra. Po to, norint po aštuonerių metų pertraukos iškovoti Baltijos futbolo taurę, reikėjo net trijų įvarčių.
„Aišku, tas nelemtas latvių smūgis antrojo kėlinio pirmąją minutę padarė įtaką žaidimui. (...) Mes norime išeiti į atakas kontroliuojant kamuolį per perdavimus. Tai visada bus surišta su rizika. Kai priešininkas spaudžia aikštėje arčiau mūsų vartų ir agresyviai, o tai latviams gerai pavyko per pirmą kėlinį, tos distancijos sumažėja, nes greičiai dideli ir, iš šono žiūrint, tai pavojinga mūsų vartams. (...) Mes turime susigyventi su ta rizika, tai turi padaryti įtaką priimant greitesnius sprendimus. Norime, kad kamuolys judėtų greitai, lietimų kiekis būtų mažesnis, perdavimai būtų kokybiškesni. Šiandien išnaudojome erdves, mūsų krašto gynėjai atliko daug gerų perdavimų iš krašto, ko mes ir siekėme“, – apie klaidą baudos aikštelėje lėmusį bandymą daugybe trumpų perdavimų pereiti į puolimą kalbėjo komandos vairininkas.
Laikas vis tiksėjo ne mūsų naudai, o galiausiai pasiteisino Marijampolės „Sūduvos“ atakų lyderio Karolio Laukžemio išbėgimas į aikštę. Jis puikiu smūgiu galva nuginklavo Latvijos rinktinės vartininką ir atstatė bent jau teorines mūsiškių viltis, kurioms buvo skirtos vos 8 minutės.
„Vyrai kovojo iki galo, turėjome daug smūgių į vartus, daug progų. Šias rungtynes vertinu labai pozityviai, nes vyrai įvykdė susitarimus, kovojo iki galo, motyvacinių priekaištų neturiu. (...) Mes tęsiame savo filosofiją, nes, manau, kad toks futbolas turėjo būti įdomus žiūrovams, tai buvo gero lygio rungtynės“, – rungtynes apibendrino nuo 2015 metų prie rinktinės vairo stovintis strategas.
Greitą Lietuvos rinktinės žaidimą akcentavo ir džiaugsmo iškovotu trofėjumi neslėpęs 51-erių Mixu Paatelainenas, kuriam tai buvo vos antrosios rungtynės Latvijos vyriausiojo trenerio pareigose.
„Žinojome ir tikėjomės, kad lietuviai žais labai greitai, išnaudos vienas prieš vieną situacijas. (...) Gaila, kad nelaimėjome rungtynių, bet džiaugiuosi iškovota taure. (...) Galvojau ne tik apie rezultatą, norėjau aikštėje pamatyti ir daugiau žaidėjų“, – teigė ketvirtą iš eilės ir 13-ą istorijoje trofėjų latviams atnešęs suomis.
M. Paatelainenas, BNS nuotr.
LFF stadione besidžiaugę latviai į gimtinę grįš itin pakilios nuotaikos, kai jau 13 metų prieš juos negalintys laimėti lietuviai turės išsigydyti žaizdas bei artimiausiu metu turės dar dvi progas parodyti, kad gali ir moka nugalėti – birželio 8 dieną jų Maskvoje lauks Irano nacionalinė rinktinė, o birželio 12 dieną Varšuvoje jie sužais dar vienerias draugiškas rungtynes su Lenkijos nacionaline komanda.
