„Trust the process“. Tokią frazę, reiškiančią paprastą, bet nepaprastai įgyvendinamą dalyką – tikėti procesu, Edas Butvilas yra užsirašęs ant savo kambario durų. Lakoniška, bet, kaip pats sako, sunkiausia dalis – ja tikėti tada, kai rezultatai neateina taip greitai, kaip norėtųsi.
2026 metų teniso sezonas 21-erių klaipėdiečiui jau spėjo parodyti abi puses. Du pusfinaliai „Challenger“ turnyruose – Egipte ir Indijoje – rodo augantį lygį, tačiau primena teniso realybę: ribą tarp žingsnio į priekį ir likimo vietoje dažnai nulemia vos keli taškai.
„Laiko klausimas, kada tie rezultatai ateis. Stipriai nesureikšminu rezultatų ir reitingų, nes su tikslingu darbu tie vaisiai patys ateina“, – LRT užtikrintai sakė E. Butvilas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- E. Butvilas pabrėžia, kad dabar jam svarbiausia ne rezultatai, o nuoseklus tobulėjimas.
- Tenisininkas įsitikinęs, kad dabartinis jo lygis yra aukštesnis nei prieš metus.
- E. Butvilas teigia, kad rezultatai tenise ateina su laiku tiems, kurie nuosekliai dirba ir laikosi savo krypties.
- Didžiausią dėmesį jis šiuo metu skiria psichologijai ir gebėjimui stabiliai išlaikyti savo žaidimo lygį visą mačą.
- R. Berankio pavyzdys nuo vaikystės padėjo patikėti, kad net ir iš mažos šalies galima pasiekti aukščiausią teniso lygį.
Šiuo metu 279-ąją vietą ATP reitinge užimantis tenisininkas sąmoningai nepaiso tokios pozicijos. Užuot galvojęs, kaip greičiau kilti aukštyn, jis dėmesį skiria procesui, kasdieniam darbui ir dabarčiai, kurioje viskas ir sprendžiasi.
Ir tam turi paprastą argumentą – šiandienis Edas, jo paties įsitikinimu, įveiktų prieš metus buvusį save: „Nors mano reitingas tuo momentu buvo aukštesnis [201-oji vieta ATP reitinge, E. Butvilo karjeros rekordas – LRT past.], vis tiek neapžaistų manęs metais jaunesnis Edas.“
Tai leidžia kalbėti ne apie perdėtą pasitikėjimą, o apie kasdienį augimą, kurį ne visada atspindi skaičiai.
„Ateities dar nėra, o praeitis jau buvo, to negali pakeisti. Daugiausia gali padaryti dabar. Manau, kad procesas yra svarbiausias dalykas. Be jo neateina titulai ar svajonės. Viskas prasideda nuo šio momento“, – sakė lietuvis.
Toks požiūris formuojasi ne tik per pergales. Tenise dažnai pergalių būna mažiau nei pralaimėjimų, o būtent gebėjimas tai priimti ilgainiui ir tampa vienu ryškiausių skirtumų tarp gerų ir elitinių žaidėjų.
„Reikia gyventi šiuo momentu ir atiduoti visą save“, – akcentavo E. Butvilas.
Pastaruoju metu lietuvis įsitvirtino „Challenger“ lygyje – jau pusantrų metų išlaiko stabilumą tarp 200–300 geriausių pasaulio žaidėjų, o pats tai vertina kaip įrodymą, kad yra arti kito žingsnio.
To žingsnio, kurį Lietuvos tenise ilgus metus simbolizavo Ričardas Berankis.
Būtent jo pavyzdys, kaip pripažįsta pats E. Butvilas, nuo vaikystės padėjo patikėti, kad net ir iš mažos šalies galima prasibrauti į didžiąją teniso sceną.
Šiandien jau pats E. Butvilas kartu su pirmąja šalies rakete ir artimu draugu Viliumi Gaubu (ATP-105) neskubėdami, bet sėkmingai kuria naują Lietuvos teniso etapą – paremtą darbu ir tikėjimu procesu.
Išsamiame LRT pokalbyje su E. Butvilu kalbamės apie sezono pradžią, skaudžius pusfinalius, artimiausius tikslus, psichologiją, nematomą teniso kainą ir kelią, kuriame svarbiausia – ne reitingas, o tai, kiek esi pasiruošęs dirbti ir tikėti procesu. E. Butvilas taip pat aptarė įspūdingą V. Gaubo formą ir atviravo, kiek jam karjeroje davė R. Berankis.
– Edai, praėjo jau ketvirtadalis sezono. Kaip šiuo metu jautiesi ir kaip vertini einančius metus?
– Jau įsibėgėję turnyrai ir tikrai jau apkeliavau nemažai šalių šiais metais ir gana toli. Vertinu visai gerai. Du pusfinaliai, nemažai mačų sužaista, tikrai jaučiuosi gerai. Dabar kaip tik perėjau ant grunto, tik ką pirmą turnyrą sužaidžiau, tai dar reikia apsiprasti, bet jaučiuosi tikrai neblogai.
– Du „Challenger“ turnyro pusfinalius jau pasiekei. Viename pritrūko labai nedaug, kitame kiek daugiau. Jei atsigręžtum į tuos du savo žygius – kas buvo gerai ir ko trūko?
– Pirmame mače tikrai trūko labai mažai. Laimėjau pirmą setą ir antrame sete su breiku pirmavau. Buvo labai vėjuota diena, tai nelengva buvo servuoti ir apskritai nelengva buvo žaisti, tai tas breikas labai daug nereiškė. Tiesiog nesuservavau vieno geimo gerai, jis sužaidė porą gerų taškų ir „atsibreikino“, labai apylygiai iki pat galo žaidėme, tai labai mažai trūko. Buvo labai geras mačas, esu patenkintas, gerai žaidžiau, geras žaidėjas Lloydas Harrisas, buvusi 31-a raketė. Jis tą turnyrą laimėjo ir tada dar kitą laimėjo, buvo pagavęs neblogą bangą. Džiaugiuosi tuo turnyru, gerai sužaidžiau, išsinešiau nemažai pamokų iš to mačo.
Antras pusfinalis buvo šiek tiek blogesnis, sąlygos buvo nelabai parankios man, parankesnės varžovui, jis [Felixas Gillas] stabilesnis žaidėjas, jis mėgsta žaisti aukštais kamuoliais ir ilgesniais pasimušinėjimais. Ten buvo labai lėta danga, kamuolys aukštai šoko. Tą mačą jis labai gerai sužaidė, o aš turėjau šansų, bet jais nepasinaudojau. Atidaviau jam patį pirmą savo padavimo geimą, tai buvo labai sunku grįžti į žaidimą. Jis padavinėjo visą mačą labai gerai, pradžioje daviau jam įsižaisti, tai buvo silpnesnis mačas, bet vis tiek nebuvo blogas turnyras, džiaugiuosi.
– Kol kas renkiesi gana egzotiškas šalis – Egiptas, Bahreinas, buvo ir Indija. Dabar grįžai į namus – Ispaniją, bet kodėl buvo toks sprendimas iš pat pradžių?
– Buvo metų pradžioje Egiptas ir Bahreinas, turnyrai, esantys labai arti vienas kito. Kiek esu girdėjęs, atrodo, pernai Bahreinas laimėjo geriausio metų „Challenger“ turnyro apdovanojimą, tai norėjau su treneriu ten nuvykti, pabandyti. Kaip tik buvo Egipto turnyras savaite anksčiau, tai nusprendėme pabandyti, pažiūrėti, kaip sąlygos ten, ar man bus parankios, tai tiesiog pabandėme kažką naujo. Mano reitingas metų pradžioje buvo žemesnis, tai teko važiuoti į Indiją, nes ten patekau į abu pagrindinius turnyrus ir tuo metu Europoje vyko labai stiprūs turnyrai, tai nemanau, kad būčiau patekęs į pagrindines varžybas.
– Kai bendravome 2025 metų pabaigoje, minėjai, kad jautiesi patobulėjęs visais aspektais ir manai, kad šie metai bus geresni negu praeiti. Ar turėjote dar pokalbių su komanda prieš sezoną – kokie tikslai žvelgiant į šiuos metus?
– Aišku, kad šnekėjome su treneriais. Nepatekau į Australiją [„Australian Open“], tai tikslas yra sugrįžti žaisti į „Roland Garros“, bet šiaip esame labiau susikoncentravę į tobulėjimą, techninius, fizinius, psichologinius aspektus ir šiaip bandyti kiekvieną dieną kuo daugiau patobulėti. Su komanda tikime, kad jei tobulėsiu kasdien bent po truputį, rezultatai patys ateis. Pats matau, kai žaidžiu su aukštesnio lygio ir pirmo šimtuko žaidėjais, man labai nedaug trūksta, tiesiog reikia tobulėti, eiti tinkamu keliu ir ateis tas laikas.
– Jei palygintume E. Butvilą prieš metus ir dabar – ar turi tas metais jaunesnis, kol kas rekordines aukštumas pasiekęs tenisininkas kokių nors pranašumų prieš dabartinį E. Butvilą?
– Nemanau, kad turi pranašumų, nes jeigu aš žaisčiau prieš metus prieš save, nors mano reitingas tuo momentu buvo aukštesnis, vis tiek neapžaistų manęs metais jaunesnis Edas [šypsosi]. Aš tada per pusę metų laimėjau du „Challenger“ turnyrus, todėl man labai daug taškų buvo susumuota ir turėjau aukščiausią reitingą savo karjeroje.
Dabar, regis, mano keturi pusfinaliai iš eilės pralaimėti, o „Challenger“ turnyruose tarp pusfinalio ir finalo laimėtojo yra labai didelis taškų skirtumas – dvigubai skiriasi. Jeigu tu žaidi labai daug pusfinalių, aišku, sumuojami taškai, bet jeigu sužaidi finalą arba laimi porą „Challenger“, labai didelis šuolis, tai tikiuosi, greitai ateis tas šuolis ir pakelsiu savo reitingą.
– Kiek įtakos tenise daro sėkmė?
– Jeigu tikslingai ir sunkiai dirbi, su laiku ateina dalelytė sėkmės. Manau, anksčiau ar vėliau kažkuriam žaidėjui pasiseka. Kaip ir man buvo prieš beveik dvejus metus, kai laimėjau savo pirmą „Challenger“ turnyrą: aš pralaimėjau kvalifikacijoje ir gavau „lucky loser“, o tuomet laimėjau tą turnyrą. Kai gavau antrą šansą, žaidžiau neturėdamas ką prarasti ir sužaidžiau savo geriausią turnyrą. Ir viskas nuo to pasikeitė, bet aišku, ne visada taip pasiseks, tai tiesiog reikia labai sunkiai dirbti kasdien ir kažkuriuo momentu šiek tiek pasiseks tiems, kurie sunkiai dirba ir eina tinkamu keliu.
– 2024 metų rudenį pirmą kartą patekai į trečią ATP reitingo šimtuką ir jau pusantrų metų esi tarp 300 ir 200. Ką tai pasako apie tave?
– 2024 metais, kai laimėjau tą „Challenger“, aš dar pusę metų, maždaug iki vasaros vidurio, žaidžiau „Futures“ turnyruose, tai nemažai taškų ir iš ten buvau susirinkęs, tai prisidėjo prie mano aukščiausio reitingo. Iš kitos pusės žiūrint, nuo 2024 metų vasaros nežaidžiau nė vieno „Futures“ turnyro iki dabar ir žaidžiau tik „Challenger“. Tai parodo, kad aš turiu tą lygį, kad galiu žaisti visą laiką „Challenger“ ir išlikti tame TOP-300, nes „Challenger“ turnyruose tikrai aukšto lygio žaidėjai žaidžia.
Kai kiekvieną savaitę žaidi „Challenger“ turnyruose ir nemaišai su „Futures“, žymiai sunkiau susirinkti taškų. Ir man pačiam tai parodo tai, kad aš turiu tą lygį ir, pavyzdžiui, praeitais metais pralaimėjau labai daug artimų mačų, kurie galėjo nemažai pakeisti mano reitingą. Nesureikšminu to reitingo ir tiesiog dirbu kasdien. Manau, kad rezultatai patys ateis.
– Koks tavo artimiausias tikslas? Galbūt įkopti į tą antrą šimtuką?
– Faktas, norisi į tą antrą šimtuką, paskui ir dar aukščiau. Bet kaip ir sakiau, aš nelabai sureikšminu to reitingo, svarbiausia man ir mano komandai tobulėti psichologijos, fiziniu aspektu. Ne kartą sau esu tai parodęs ir per treniruotes, ir per varžybas, kai žaidžiu su pirmojo šimtuko ir aukšto rango žaidėjais, kad turiu tą lygį, tiesiog man reikia jį išlaikyti ilgesnį laiką ir toliau tobulėti, sunkiai dirbti. Aš manau, kad tiesiog laiko klausimas, kada tie rezultatai ateis. Dar kartą pasakysiu – labai nesureikšminu rezultatų ir reitingų, nes su tikslingu darbu tie vaisiai patys ateina.
– Ar nėra taip, kad esi užsibrėžęs tikslą, kad nori pasiekti geresnį rezultatą, negu R. Berankis kada nors buvo pasiekęs [R. Berankis buvo pasiekęs 50-ą vietą ATP reitinge]?
– Aišku, galvoje tikslų yra, bet aš stengiuosi apie tai negalvoti per daug – tiesiog daryti tai, ką galiu dabar, nes ateities dar nėra, o praeitis jau buvo, to negali pakeisti. Daugiausia gali padaryti dabar. Manau, kad procesas yra svarbiausias dalykas. Be jo neateina titulai ar svajonės. Viskas prasideda nuo šio momento.
– Ką turi daryti, kad ir toliau siektum aukštumų?
– Svarbiausia, aišku, psichologija. Teniso lygį aš kaip ir turiu, aišku, reikia tobulinti ir išlaikyti jį ilgesnį laiką, bet svarbiausia yra psichologija. Kuo toliau, tuo sunkiau ir vis daugiau detalių į tai dedama. Aš daugiausia dėmesio dabar skiriu psichologijai ir stengiuosi kuo ilgiau išlaikyti geriausią savo teniso lygį, kad laimėčiau mačus. Kad per daug blogai nesužaisčiau ar per daug gerai nesužaisčiau, svarbiausia nebanguoti ir išlaikyti panašų teniso lygį visą mačą.
Dar su treneriais labai dirbame prie svarbių momentų – kokius sprendimus aš priimu. Vienas kitas taškas gali nulemti visą mačą, tai svarbiais momentais turi būti ramus ir šalto proto, pasirinkti tinkamus sprendimus. Aišku, tai nereiškia, kad laimėsi tuos taškus, bet su laiku tai atneš daugiau taškų nei spontaniškas žaidimas.
– Kokių citatų turi išsirašęs?
– Turiu vieną – „trust the process“ (pasitikėk procesu – LRT.lt). Trumpa, bet tokia gili. Aišku, ji paprasta, bet labai sunku kartais tikėti tuo keliu, tuo procesu. Esu užsirašęs ant savo durų, tai dažnai pasižiūriu prieš išeidamas arba įeidamas, kad neužmirščiau, kad reikia gyventi šiuo momentu ir atiduoti visą save. Ta citata man patinka.
– Pakalbėkime apie tavo gerą draugą V. Gaubą. Jis jau kurį laiką beldžiasi į pirmąjį šimtuką. Kaip iš tavo perspektyvos atrodo šis Viliaus sezonas?
– Faktas, kad labai gerai jam sekasi, dabar prasidėjo grunto sezonas ir Pietų Amerikoje jis labai gerai sužaidė ATP turnyrus, tai šoktelėjo reitingas. Matau, kiek jis darbo įdeda, nes mes dažnai kartu treniruojamės čia, Alikantėje, tai nesu nustebęs, kad eina šiuo keliu ir tobulėja. Jo laikas dabar, manau, tikrai jis yra labai subrendęs, puikiai išmano savo žaidimą ir tai rodo per varžybas. Džiaugiuosi dėl jo ir manau, kad šie metai jam bus tikrai labai geri.
– Atrodo, kad jis bet kurią minutę gali pasiekti pirmąjį šimtuką.
– Faktas, labai arti to jis yra, tai manau, kad per vieną turnyrą gali viskas pasikeisti. Niekada negali žinoti, gali būti kitą savaitę, o gali būti ir ne, bet daugiau šansų, kad artimu laiku bus, nes tikrai jam mažai trūksta iki to.
– Novakas Djokovićius kartą kalbėjo apie tai, kad žmonės, žiūrėdami į tenisininkų prizinį fondą, mato milijonus, mano, kad tai pelningas sportas, bet nebūtinai mato, kiek viskas kainuoja, kiek daug sportininkas turi įdėti. Kiek prabanga yra žaisti aukšto lygio tenisą?
– Tenisas yra tikrai labai prabangus sportas ir kaip kažkada Dominicas Thiemas pasakė, kad taptum profesionaliu tenisininku, reikia įdėti maždaug milijoną. Visas procesas yra labai ilgas ir brangus, nuo pat vaikystės reikia labai daug į tai pinigų įdėti ir tiesiog turėti labai gerą aplinką, labai gerų trenerių, palaikančią šeimą. Tai yra tikrai nepigus sportas ir labai ilgas kelias iki to.
– Kita legenda – Rogeris Federeris – yra minėjęs, kad tenisininko karjera žiauri iš tos pusės, kad sportininkas pralaimi kas savaitę ir karjeros pabaigoje netgi dažniau turi daugiau pralaimėjimų negu pergalių. Kaip tu pats tvarkaisi su tais dažnais pralaimėjimais?
– Nelengva pralaimėti, tą dieną būna sunku, bet kuo toliau, tuo lengviau tai priimu, nes vis tiek tų pralaimėjimų beveik kiekvieną savaitę, būna, kai nelaimi turnyro visus metus, tai čia labai dažnas sezonas tenisininkui ir su tuo turi susitaikyti, nes niekas negali laimėti visų turnyrų. Net ir pirmosios pasaulio raketės – Jannikas Sinneris ar Carlosas Alcarazas – ne visada laimi turnyrus, tai su tuo turi susitaikyti ir kiekvieną savaitę yra naujas šansas.
Tuo tenisas ir yra labai geras sportas, kad turi daug šansų, kiekvieną savaitę turi naują šansą, nes yra kitų sportų, pavyzdžiui, bėgimas, kur turi 10 sekundžių ir jeigu nepasirodai gerai, turi laukti labai ilgai iki kitų varžybų. Tada pagalvoji, kad kitą savaitę turi dar vieną šansą. Jau nuo kitos dienos pradedi mąstyti apie kitą turnyrą, kaip tobulėti ir pasiruošti jam geriau.
– Kiek tave išbalansuoja toks nenusistovėjęs tvarkaraštis ir, pavyzdžiui, pastarasis mačas su Michailu Kukuškinu, tik atvykai į turnyrą ir jau turėjai išvykti. Kiek prie to reikia priprasti?
– Sunku būna, kai ką tik atvažiavai į turnyrą ir jau reikia išvažiuoti, bet taip atsitinka neretai, tai prie to įpranti. Dar labai padėjo, kad tas turnyras yra valanda nuo mano namų Alikantėje, tai tiesiog po mačo grįžau namo, atrodė kaip eilinė treniruočių savaitė – sužaidžiau mačą ir grįžau namo, kitą dieną vėl į treniruotes važiavau. Žinodamas, kad dabar bus „Challenger“ turnyras mano klube, nesureikšminau per daug to mačo, nepažeidė jis manęs labai, išsinešiau gerų pamokų ir ruošiuosi kitam turnyrui.
– R. Berankis 2025 metų gruodžio mėnesį paskelbė apie karjeros pabaigą. Ką tau davė šis žmogus?
– Tikrai daug. Nuo pat vaikystės jis prisidėjo prie mano kelionės, prie mano svajonių, parodė, kad mes, lietuviai, maža šalis, galime tenise irgi daug pasiekti. Laikas bėgo ir matyti lietuvį, žaidžiantį geriausiuose turnyruose, „Didžiuosiuose kirčiuose“, labai padeda psichologiškai. Matydamas jį Lietuvoje, kai žaidė Daviso taurėje, tu irgi nori tą padaryti ir turi idealą, turi žmogų, kuris parodė, kad ir tu tai gali padaryti. Manau, jis man daug pridėjo motyvacijos ir pasitikėjimo. Aš esu tikrai dėkingas jam ir jis turėjo nerealią karjerą ir prisidėjo prie mano kelionės tikrai nemažai.
– Kovo 28 dieną įvyks paskutinis R. Berankio karjeros mačas prieš Jo-Wilfriedą Tsongą. Koks jausmas, kai į Lietuvą atvažiuoja tokio lygio tenisininkas?
– Labai smagu. Vis daugiau teniso švenčių Lietuvoje atsiranda, tai labai smagu matyti, kad tokio lygio žaidėjų atvažiuoja į Lietuvą ir vis dažniau jų matome Lietuvoje. Didelė šventė visai Lietuvai. Bus įdomus mačas ir, aišku, bus daug emocijų, nes vis tiek Ričardo paskutinis mačas, tai bus gražu žiūrėti, laukiu to.
