Daug pieno, daug vėjo, dar daugiau sporto – Islandijos disko metimo galiūno interviu LRT

Apie ką galima svajoti, kai gyveni vandens apsuptoje ir vėjo karalyste tapusioje vulkaninėje saloje, o artimiausia kita žemė yra Grenlandija? Taip, čia kalbame apie Islandiją ir universalaus atsakymo į tokį keistą klausimą turbūt nerasime, tačiau šiame tekste pažvelgsime į vieno islando linksmą svajonę, plačiai atvėrusią profesionalaus sporto duris.

„Su draugu mokėmės vidurinėje mokykloje ir abu labai norėjome išvykti į užsienį. Apie tai nuolatos kalbėjome. (...) Tikslas buvo patekti į Islandijos jaunimo lengvosios atletikos rinktinę ir taip nemokamai išvykti į užsienį, pasilinksminti ir kažką pamatyti“, – Reikjavike vasario 27 d. pasakojo Islandijos disko metikas Gudnis Valuras Gudnasonas.

Su 30-mečiu atletu LRT maloniai susipažino per instagramą ir susitarė atlikti gyvą interviu prieš Islandijos ir Lietuvos krepšinio rinktinių rungtynes. Įdomu tai, kad interviu su sportininku turėjo įvykti rungtynių išvakarėse, bet dėl itin stipraus vėjo G. Gudnasono lėktuvas, skridęs iš Švedijos, buvo nukreiptas į toliau negu už 200 km nuo Reikjaviko esantį oro uostą. Nors vėjas planus pakoregavo, tačiau kortų visiškai nesumaišė – lengvosios atletikos manieže interviu suspėta atlikti iki krepšinio rungtynių.

Jose Islandijos krepšininkai dar kartą įrodė, kad vikingais sporto pasaulyje islandai yra laikomi ne be reikalo. Nors ketvirtajame rungtynių kėlinyje jie atsiliko net 21 tašku, ginklų nesudėjo, pademonstravo didžiulį atsidavimą ir galiausiai išplėšė neįtikėtiną pergalę rezultatu 86:85. Šios rungtynės patvirtino G. Gudnasono mintis, kad kalbos apie islandų stiprumą ir charakterį nėra vien tik pokštai ir sparnuotosios frazės.

„Sakyčiau, kad tai yra beveik realybė (šypsosi). Prieš 100 metų čia dar beveik nieko nebuvo. Čia gyveno tik ūkininkai ir žvejai. Visi žmonės buvo ūkiški, stiprūs. Kitos kartos tai tęsė, toliau sunkiai dirbo. Tai persikėlė ir į sportą. Islandai yra labai užsispyrę. Žmonės toliau gyvena Islandijoje, nors dažniausiai oras yra tragiškas (juokiasi). Visgi mes tai ignoruojame ir sakome sau, kad tikrai galime kažką padaryti. Kaip ir sakiau, mes esame labai užsispyrusi tauta. Tai ir yra esminis dalykas. Didžioji dalis islandų didžiuojasi, jog yra iš Islandijos. Jie kiekviename sporte kovoja iš visos širdies, iš paskutinių jėgų, kad tik pasiektų pergalę. Mes tiesiog visada norime laimėti. Na, ir taip pat geriame daug pieno“, – su plačia šypsena veide dėstė disko metikas.

Pokalbio metu, atsižvelgus į įspūdingą sportininko sudėjimą, akimirksniu natūraliai kilo klausimas – kiek litrų pieno vaikystėje jis pats išgėrė?

„Oho... Daug. Nemanau, kad įmanoma suskaičiuoti, kiek tai buvo litrų. Dievinu pieną. Gėriau jo tiek daug, kad paverčiau save laktozės netoleravusiu žmogumi. Kurį laiką turėjau sustoti gerti pieną, bet manau, kad dabar vėl sugrįžau (juokiasi). Tai yra gerai. Daug vaikų turi senelius, o jie turi savo ūkius. Juose pieną gauni tiesiai iš karvės. Tai yra geriausias pasaulio pienas. Jis riebus, neturintis jokių priedų. Tai ir paverčia tave stipriu“, – sakė G. Gudnasonas.

Sportą anksti atradęs ir paauglystėje lengvąja atletika susižavėjęs atletas jau spėjo palikti pėdsaką Islandijos sporto metraščiuose. 2015 m., būdamas 19-os, jis diską nuskraidino 63,50 m ir taip prisistatė pasauliui, o 2020 m. užfiksavo įspūdingą 69,35 m rezultatą. Geriausią karjeros pasirodymą svarbiausiose varžybose islandas surengė 2022 m. Europos čempionate, kuriame sugebėjo prasibrauti į finalą ir užimti 11-ą vietą (61,00 m).

„Sunku [vienu žodžiu apibūdina disko metimo rungtį]. Kiekvieną kartą manai, kad perpratai disko metimą, bet tada išmoksti kažką naujo ir paaiškėja, kad pradžioje klydai. Kiekvienais metais išmoksti kažką naujo apie techniką ir kitus dalykus. Pažvelgęs į praeitį galvoji, kodėl aš taip darydavau (juokiasi). Disko metimo srityje visada mokaisi, tai yra techninės rungties procesas“, – apie ilgą kelionę disko metimo sektoriuje kalbėjo lengvaatletis.

Pastaruosius kelerius metus jį kankino traumos, o dabar disko metikas treniruojasi ir geriausią sportinę formą sugrąžinti bando Švedijoje. Daugiau nei 30 minučių trukusio interviu metu G. Gudnasonas LRT taip pat pasakojo, kodėl itin mylimą golfą visgi iškeitė į disko metimą, kaip jaučiasi besitreniruodamas kartu su pasaulio čempionu Danieliu Stahliu, kaip žvelgia į Lietuvos disko metimo istoriją ir kodėl Mykolas Alekna demonstruoja tokius kerinčius rezultatus.

– Ką jums reiškia disko metimas?

– Iš tiesų, tai tiksliai net nežinau. Man viskas prasidėjo nuo smagių žaidimų, kurie išaugo iki dabartinio sportavimo. Esu užsispyręs, todėl dabar jau per vėlu pasitraukti. Smagu mesti toli, tai ir darau. Buvau golfo žaidėjas, todėl mėgstamiausia dalis man ir yra kažką mesti, mušti toli. Tai puiku.

– Kuri jūsų karjeros akimirka yra pati svarbiausia, arčiausiai širdies?

– Manau, kad tai būtų 2022 m. Europos čempionatas Miunchene. Tada pasiekiau pirmą ir kol kas vienintelį savo finalą. Ten buvo tiesiog labai smagu. Pirmi du mano bandymai nebuvo sėkmingi, taip pat patempiau čiurną. Visgi tada numečiau 61 m ir buvau labai laimingas. Mečiau su skaudančia koja, kurią vėliau gydžiausi tris mėnesius.

Taip pat išskirčiau ir akimirką, kai 2015 m. numečiau 63 m. Tada treniravausi dar tik vienus metus, todėl šis prisiminimas man labai geras. Tada aš neturėjau jokio supratimo, ar tai gerai, ar ne. Aš tiesiog numečiau diską, ir viskas, o visi žmonės mane iškart puolė sveikinti. Tiesiog stovėjau ir nesupratau, ar tai yra taip gerai. Tada dar net nesuvokiau, ką darau. Vėliau mano karjeroje vieną traumą keitė kita ir taip jos darė įtaką mano pasirodymams.

– Sportas greta jūsų buvo visą gyvenimą. Kaip jis suformavo jūsų asmenybę ir ką jums suteikė?

– Sportas turbūt ir sudarė 100 proc. mano asmenybės. Aš visuomet buvau užsispyręs ir aktyvus žmogus. Iš pradžių žaidžiau krepšinį ir buvau truputį karštakošis. Vos tik prasižengdavau, iškart ginčydavausi su teisėju. Vėliau 10 metų žaidžiau golfą. Šis sportas reikalauja ramybės. Man prireikė 10 metų (juokiasi). Po 6 metų mano golfo lazda vis dar lūždavo be konkrečios priežasties. Visgi galiausiai golfas turėjo daugiausiai įtakos mano asmenybei, psichologijos suvokimui. Golfo treniruotės yra tarsi psichoterapija. Negali būti piktas, nes tavęs dar laukia labai daug smūgių. Šiame sporte visada turi būti ramus, užtikrintas, susitelkęs. Tai ir pavertė mane tokiu žmogumi, koks esu dabar.

Dabar aš esu labai ramus, stengiuosi nesureikšminti to, kas vyksta. Tiesiog susitinku su žmonėmis ir mėgaujuosi tuo, ką darau.

– Kodėl baigėte žaisti golfą ir apsistojote disko metimo sektoriuje?

– Pirmiausia galime nusikelti į tai, kaip aš pradėjau stumdyti rutulį. Su draugu mokėmės vidurinėje mokykloje ir abu labai norėjome išvykti į užsienį. Apie tai nuolatos kalbėjome. Mano draugas buvo šuolininkas su kartimi. Tuo metu aš kūno kultūros pamokose toliausiai stumdavau rutulį, todėl nusprendžiau pradėti lankyti lengvąją atletiką. Tikslas buvo patekti į Islandijos jaunimo rinktinę ir taip nemokamai išvykti į užsienį, pasilinksminti ir kažką pamatyti. Man prireikė vienų metų, kad patekčiau į rinktinę, bet į užsienį kartu su draugu taip ir neišvykome (juokiasi), nes jis nebesportavo.

Galiausiai aš po truputį tobulėjau, bet visgi nepatekau į jaunimo pasaulio čempionatą. Tada netyčia pabandžiau mesti diską ir dalyvavau įvairiose varžybose kaip papildomas žmogus, kuriam esant, dėl reikalaujamo skaičiaus, varžybos galėdavo įvykti. Diskas gana gerai skrisdavo ir netrukus tapau šalies čempionu, nors net nesitreniravau mėtyti disko. Tada ir supratome, kad galime bandyti kažką padaryti. Taip ir pradėjau mėtyti diską, taip viskas ir susiklostė.

– Kiekvienas sportininkas turi savo didžiausią svajonę. Kokia jūsų?

– Žinoma, aš noriu iškovoti medalių. Pats didžiausias tikslas yra aukso medalis olimpinėse žaidynėse. Visgi jos vyksta tik kas ketverius metus, todėl tai padaryti labai sunku. Šiuo metu disko metimas yra tokio aukšto lygio, kad iškovoti pirmą vietą yra neįtikėtinai sudėtinga. Visi meta beprotiškai toli. Vis dėlto, aš visuomet stengsiuosi iš visų jėgų ir pamatysime, kas nutiks.

Būtent dėl to aš išvykau į Švediją, kur treniruojuosi su Danieliu Stahliu ir visa nuostabia sportininkų grupe. Kol kas mes dar neišvydome mano patobulėjimo, nes pernai patyriau traumą. Dvejus metus iš eilės buvau traumuotas, bet dabar viskas atrodo neblogai. Tikiuosi, kad visas atliktas darbas galiausiai pavirs tolimais metimais įvairiose varžybose ir dideliuose čempionatuose. Niekad nežinai, kas nutiks, bet tikiesi geriausio.

– Kaip apibūdintumėte tai, kas dabar vyksta disko metimo rungtyje? Koks dabar amžius ten, auksinis?

– Tai, kas vyksta, yra beprotiška. Mes turime klasikinį pavyzdį, kuris sako, kad geriausi rezultatai bus užfiksuojami būnant maždaug 30 metų. Visgi tada pamatai, kad yra tokie atletai kaip Mykolas Alekna, Kristjanas Čehas, Martynas Alekna ir kiti. Jie vis dar labai jauni. Manau, kad ateinančius penkerius metus jiems bus labai įdomu, o man labai sunku. Visi jie taps tik dar geresni, o aš stengsiuosi neatsilikti, stengsiuosi netgi juos aplenkti. Žinau, kad bus be galo sunku. Nepamirškime ir D. Stahlio, kuris vis dar sugeba viską pakeisti paskutinio bandymo metu.

– D. Stahlis yra išskirtinis metikas, šiuo metu vis dar pats geriausias?

– Jis neįtikėtinas. Aš labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę su juo treniruotis. Tai yra puiku, nes treniruočių metu mes susikuriame puikią atmosferą. Tai yra esminis skirtumas nuo treniruočių Islandijoje, kur dažniausiai dirbdavau vienas.

– Lietuvoje disko metimas yra itin svarbus. Šios rungties tradicijos gyvos nuo pat Romo Ubarto laikų. Kaip apibūdintumėte Lietuvos disko metimo istoriją, esmę ir fenomeną?

– Tai, kad jūs visuomet turite tokių stiprių disko metikų, yra tiesiog neįtikėtina. Kai aš pradėjau mėtyti, pirmas dalykas, kurį stebėjau, buvo Virgilijus Alekna ir Gerdas Kanteris. Tai buvo viskas, ką žiūrėjau. Nesupratau, kaip V. Alekna gali mesti taip toli. Juk tai beprotiška... Lietuvoje visuomet yra gerų disko metikų. Praėjusių metų pasaulio čempionate jūs turėjote net tris lietuvius finale. Tai kelia pavojų visiems kitiems (juokiasi).

– Ką pasakytumėte apie Mykolą Alekną, kuris iš esmės pakeitė požiūrį į disko metimo sampratą?

– Jis yra be galo greitas, tiesiog sprogstantis. Jis nėra žemas žmogus, bet vis tiek yra labai greitas. Taip pat jis ir labai stiprus. Mykolas yra puikus atletas ir aš manau, kad apskritai visas sportas juda šia linkme – žmonės nebegalvoja tik apie jėgos skaičius, bet koncentruojasi į atletiškumo aspektus. Manau, kad tai yra geras dalykas. Tokijo olimpinėse žaidynėse aš svėriau 155 kilogramus ir buvau labai stiprus, bet nemečiau toli. Dabar esu lengvesnis, sveriu 130 kilogramų ir jaučiuosi puikiai. Bendras atletiškumas yra labai svarbi detalė šiuolaikiniame sporte ir Mykolas Alekna tai turi. Visgi reikia pabrėžti ir tai, kad nėra vienos tiesos ir vieni dalykai labiau tinka vieniems, o kiti – kitiems.

– Mykolas Alekna dvejus metus iš eilės gerino pasaulio rekordą Ramonoje. Po to būta daug kalbų, kad dėl didelio vėjo šie rekordai nėra tikri, negali būti oficialūs. Kokia jūsų nuomone šia tema?

– Mano asmeninė nuomonė yra tokia – tai iš esmės nėra svarbu. Disko metikai visada medžiojo vėją, aš pats ne kartą ieškojau vietos, kur būtų geras vėjas. Netgi į Islandiją atletai atvykdavo mėtyti disko dėl didelio vėjo. Ypač 1980-aisiais. Manau, kad tolimiausias metimas Islandijoje siekia apie 72 m. Senasis Jurgeno Schulto rekordas taip pat buvo užfiksuotas tada, kai pūtė tikrai nemažas vėjas – jo metimo metu diskas skrido persikreipęs. Sakyti, kad vienas rekordas yra vertesnis už kitą, yra tiesiog keista.

Vienintelė mano kritika yra tokia, kad jeigu „World Athletics“, kalbant apie normatyvus, turės ir taškų, ir rezultatų sistemą, tai tokios varžybos taps tam tikru „sukčiavimo kodu“. Tokiu atveju galime turėti labai daug atletų, kurie prasibraus į visus čempionatus. Esu buvęs Ramonoje. Tai yra metikų rojus, bet tu vis tiek turi mesti be galo kokybiškai ir gerai. Manau, kad Mykolas ne kartą įrodė, kad gali mesti itin toli ir kitose varžybose. Visi žino, kad jis gali mesti toli. Tai yra pasaulio rekordas ir jis yra legalus.

– Kokia būtų jūsų žinutė Lietuvos disko metimo gerbėjams, kurie stebi finalus, „Deimantinės lygos“ varžybas ir palaiko ne tik lietuvius, bet ir visus metikus?

– Norėčiau tiesiog padėkoti už tai, kad jie stebi metimų rungtis. Kartais yra sunku mus pamatyti. Ypač šalyse, kurios nesispecializuoja šioje srityje ir todėl išvis neparodo šių rungčių. Viskas prasideda nuo sirgalių. Galbūt Lietuvos disko metimo gerbėjai turėtų persikelti į Islandiją ir pradėti viską stebėti čia (interviu pabaigia su šypsena veide).