Dėžutė, kurioje tyliai gyvena tik atletas ir sportas, – aistra grįsta Tamošaitytės kelionė

„Kad buvai toje sporto dėžutėje, tu supranti tik tada, kai iš jos išeini“, – išskirtinio interviu su LRT metu sako kone visą gyvenimą sporto ritmu žengianti buvusi profesionali lengvaatletė, olimpietė Sonata Tamošaitytė.

Stambulas. 2012 m. pasaulio lengvosios atletikos uždarųjų patalpų čempionatas. 60 m moterų barjerinio bėgimo finalas. Žvilgsniai krypsta į ketvirtąjį taką, kuriame spindi legendinė australė Sally Pearson. Pasaulis laukia dar vieno jos šou, tačiau Lietuva, sugniaužusi kvapą, akis įbeda į aštuntąjį taką. Jame – naują istoriją kurianti S. Tamošaitytė. Teisėjas duoda ženklą užimti starto pozicijas, nuaidi šūvis, bėgikės žaibiškai pajuda į distanciją ir vos po 7,73 sek. S. Pearson jau šokinėja iš laimės ir taip džiaugiasi aukso medaliu.

Kodėl tokiu epizodu pradedame S. Tamošaitytės istoriją? Ne, ne todėl, kad ji bėgo greta vienos geriausių visų laikų barjerinio bėgimo atstovių, o todėl, kad šiame finale lietuvė užėmė istoriškai aukštą ketvirtą vietą (8,03 sek. – Lietuvos rekordas), kuri suteikė ne kartėlį, o palaimą.

„Mano akys turbūt labiausiai ir degė tais 2012 m. Tada buvo didžiausias tikėjimas, viltis, užsidegimas, užsispyrimas. Visa puokštė dalykų, kurie vedė į priekį. Turėjo būti būtent taip, kai ir buvo, kortos krito gerai (juokiasi). Kai yra toks maksimalus troškimas ir atsidavimas, tai rezultatai ir ateina. Iš dabartinės perspektyvos tas etapas atrodo lygiai taip pat ryškiai“, – gurkštelėjusi arbatos ir padėjusi puodelį ant stalo jautriai sako 38-erių S. Tamošaitytė.

Be jokios abejonės, finalas Stambule – jos karjeros viršūnė, papuošusi ilgą ir pergalių kupiną karjerą. Užimta ketvirtoji vieta pasaulyje S. Tamošaitytei tokia svarbi, kad jai neprilygsta net 2012 m. Londono olimpinių žaidynių patirtis (34 vieta). Esminė to priežastis yra galutinis rezultatas – iki šiol galiojantis Lietuvos moterų 60 m barjerinio bėgimo rekordas. Pasak lengvaatletės, jos tikslas niekada nebuvo ryškiausios varžybos, nes didžiausią prasmę teikė savęs išbandymai ir tobulėjimas.

„Mano pagrindinis tikslas visuomet buvo ne normatyvai, medaliai ir kitokie pasiekimai aukščiausio lygio varžybose, o savųjų rezultatų gerinimas. Niekada neturėjau tikslo tiesiog sudalyvauti olimpinėse žaidynėse. Visada norėjau tiesiog kuo geriau atstovauti sau ir šaliai. Turbūt tokia jau buvo mano prigimtis“, – teigia bėgikė.

Vietoje muzikos sporto kelią dar vaikystėje pasirinkusi S. Tamošaitytė iškart išsiskyrė savo gabumais ir darbo etika, kurią iškart pastebėjo trenerė Nina Gedgaudienė. Kryptingas darbas netrukus atsipirko. 2005-aisiais atletė debiutavo Europos jaunimo čempionate, 2006-aisiais – jaunimo pasaulio pirmenybėse, o 2009-aisiais – ir universitetų žaidynėse. Universiadoje, kuri vyko Belgrade, S. Tamošaitytė ne tik iškovojo sidabro medalį, bet ir užfiksavo naują Lietuvos 100 m barjerinio bėgimo rekordą (13,10 sek.), kurį tik 2024 m. pagerino Beatričė Juškevičiūtė (12,87 sek.).

Po to sekė puikus pasirodymas Europos U-23 čempionate Kaune – užimta penkta vieta 100 m barjeriniame bėgime ir iškovota bronza moterų estafetėje 4x100 m. Be jau minėto čempionato Stambule ir Londono olimpinių žaidynių, S. Tamošaitytė taip pat dalyvavo dviejuose Europos ir viename pasaulio čempionate. Jos teigimu, klausimų dėl atstovavimo tėvynei niekada nekildavo.

„Visada smagu buvo atstovauti Lietuvai. Niekada nesusimąstydavau, ar reikia, ar ne. Net nebūdavo tokių klausimų. Mes esame tokia maža šalis, bet kai pasaulyje užimi ketvirtą vietą ir suvoki, jog atvykai iš Lietuvėlės, tai yra nuostabu. Taip, supranti, kad mes galbūt ne visada esame lygiaverčiai, ne to paties lygio, bet galiausiai stoji į starto poziciją, bėgi ir tai tiesiog nublanksta. Kai aplenki didelių šalių atstovus, būna labai gera“, – mintimis dalinasi S. Tamošaitytė.

Visgi, ar gera būna tik tada, kai sunkų darbą vainikuoja tam tikra pergalė? Tiesa ta, kad su įvairiais džiaugsmais atletas susiduria kone kasdien. Profesionalaus sportininko laimė slypi ir treniruotėse, ir stovyklose, ir namuose, kuriuose laikas būna skirtas tiesiog poilsiui. Pasak S. Tamošaitytės, meile sportui degančios akys taip stipriai veda į tikslą, verčia žvelgti tik pirmyn, kad dažnai netgi pamirštama, kas yra aplinkui.

Profesionaliam sportui skirtą gyvenimo etapą S. Tamošaitytė lygina su uždara dėžute, kuri ir daug duoda, ir daug atima.

„Tu netgi gyveni tam tikroje dėžutėje, kurioje egzistuoji tik tu, sportas ir nieko daugiau. Tikrai buvo laikas, kai taip buvo. Palyginti su dabartimi, tai jau supranti, kiek gyvenime iš tiesų yra daug spalvų ir įdomių dalykų be sporto. Visgi kai profesionaliai sportuoji, tai to nematai. Taip ir turi būti, turi gyventi tik sportu. Galiausiai tos degančios akys ir duoda tokius rezultatus.

Tuo metu tu nesupranti, kad esi dėžutėje (šypteli). Tu trokšti rezultatų, savęs realizacijos. Yra komplektas visų tų gerų emocijų, kurias sportas tada tau duoda. Kad buvai toje sporto dėžutėje, tu supranti tik tada, kai iš jos išeini. Kai tai padariau, pamačiau daugiau spalvų, daug įdomių dalykų, ėmiau daryti tai, ko iki tol nedarydavau. Vieni galvoja, kad pasibaigus sporto karjerai pasibaigia ir gyvenimas. Tuo metu man atrodė, kad dabar kaip tik prasideda naujas, kitoks gyvenimas. Abu šie gyvenimai yra geri, įdomūs ir reikalingi“, – samprotauja S. Tamošaitytė.

– Kokią vietą ir svarbą šiuo metu jūsų gyvenime užima lengvoji atletika?

– Dabar turbūt esu šalia lengvosios atletikos. Nors jau daug metų praėjo, bet vis tiek viena akimi seku, kaip laikosi šis sportas, kaip sekasi mūsų lengvaatlečiams. Kartais ir pas trenerę savo nueinu, pasilabinu. Neseniai buvau užėjusi į naująjį Kauno maniežą, tai net pagalvojau, kad norėčiau sugrįžti sportuoti, kai tokios geros sąlygos.

Juokiamės, kad dabartinė karta turbūt neįvertins to, nes ji nežino, kaip buvo. Man tai dabar atrodo, kad oho, kaip sporto bazės yra pažengusios į priekį, kiek dabar daugiau galimybių.

– Ar gali buvęs profesionalus sportininkas kažkada paleisti sportą? Ar visgi tai jau yra maksimaliai įaugęs dalykas?

– Manau, kad gali. Turbūt viskas priklauso nuo žmogaus interesų. Mes [su vyru] taip pat buvome galbūt šiek tiek atitrūkę nuo sporto. Kai baigiasi profesionalo karjera, tada reikia pradėti kurtis savo gyvenimo etapą. Supranti, kad vienos durys užsidarė, o naujus pamatus turi statyti pats. Tai atėmė laiko, nelabai ir leido papildomai domėtis lengvąja atletika. Visgi praėjus daugiau laiko sugrįžome, nes tai yra įaugę į kraują, tai tiesiog yra dalis tavęs ir kitaip jau niekada nebus (šypsosi).

– Karjera buvo ilga ir įvairi. Ar, esant tokiai galimybei, kažką keistumėte?

– Žvelgdama atgal sakyčiau, kad pernelyg mažai buvo pasidžiaugta rezultatais... Nežinau, kaip kiti sportininkai, bet man visuomet atrodė, kad pasidžiaugti gali tik labai trumpai ir kitą dieną jau važiuoji toliau. Kitose varžybose galima geriau, kitose dar geriau. Iš vienos pusės, tai buvo gerai, nes labai motyvavo. Iš kitos pusės, džiaugtis dalykais ir įvertinti savo pastangas reikia. Dabar manau, kad tame gyvenimo etape į tai žiūrėjau pernelyg atsainiai, reikėjo labiau džiaugtis. Tada netgi vengdavau kažkokių pagyrimų, nes žinodavau, kad galiu dar geriau. Visgi turbūt tokia yra sportininko dalia – vis kažko maža, vis norisi daugiau, geriau, greičiau.

– Vieniems atletams tas pereinamasis laikotarpis būna labai sunkus, o kitiems ne. Kaip buvo jums, kaip pasitikote karjeros pabaigą ir naują gyvenimo etapą?

– Man šis laikotarpis buvo labai organiškas. Viskas buvo vietoje ir laiku, kaip ir daugelis dalykų mano gyvenime. Viskas vyksta iš tam tikro pajautimo. Mano vyras sako, kad turėjome anksčiau išeiti [baigti karjeras], bet man atrodo, kad viskas įvyko itin tiksliai. Galbūt paskutiniais metais sportas jau ir buvo tapęs tam tikru darbu. Kai taip nutinka, tada ir reikia išeiti. Geriausi rezultatai ir didžiausios pergalės būna tada, kai dega akys, kai aistra veržiasi per kraštus.

– Kaip ir kada sportas apskritai jus pagavo? Nuo ko prasidėjo kelionė sporte?

– Iš pradžių buvo šiek tiek ir plaukimo, ir krepšinio, bet daugiau buvo muzikos. Mano tėtis turi labai gerą klausą, yra toks muzikalus, todėl turbūt visada norėjo, kad eičiau šia kryptimi. Trejus metus buvau Juozo Gruodžio muzikos mokykloje, bet tada atsirado lengvoji atletika. Mokykloje vyko keturkovės varžybos, kuriose ir buvau pastebėta. Tik su sąlyga, kad atsiras sportas, ir gavau galimybę nebetęsti muzikos.

Mano pasipriešinimas [muzikos keliui] buvo gana didelis (juokiasi). Akivaizdu, kad buvau ne muzikantė, o sportininkė. Galiausiai nuo pat pirmos akimirkos ir atsirado didelė aistra sportui. Vienose pirmųjų varžybų jau iškart aplenkiau tuometinę lyderę, kuri buvo nugalėtoja. Žinote, ko daugiau vaikui reikia.

– Iš pradžių sportas vaikui suteikia elementarių malonumų: konkurencija, pergalės jausmas, aktyvus laikas, išvykos į kitus miestus. Visgi kažkada ateina suvokimas, jog čia galima padaryti kažką daugiau. Kada taip nutiko jums?

– Aš turbūt niekada nebuvau ta sportininkė, kurią reikėjo itin stipriai motyvuoti. Mano trenerė mane taip prisimena ir pateikia kaip pavyzdį dabartiniams savo auklėtiniams. Iš tikrųjų manęs nereikėjo nei raginti kažko nevalgyti ar kažko nedaryti, kas susikirstų su rimtu sportavimu. Man toks suvokimas atėjo greitai ir natūraliai. Jeigu aš tai darau – tai ir visiškai tam atsiduodu. Žinojau, ką darau, kodėl darau, todėl ir išaugo toks didelis noras siekti rezultatų.

– Kas svarbiau – galutinis rezultatas ar procesas?

– Geras klausimas. Turbūt abu dalykai savaip žavi. Ir procesas, ir galutinis rezultatas, jeigu jis tenkina, tikrai žavi. Sportas yra toks įdomus dalykas – proceso metu gali labai mėgautis, tačiau galutinis rezultatas gali netenkinti, neatitikti to viso proceso. Manau, kad tiek rezultato, tiek proceso svarbą reikėtų vertinti vienodai.

– Apie ką jums buvo sportavimas, būtent tas gyvenimo laikotarpis?

– Apie savęs realizaciją. Turbūt jau bręstančiam, besiformuojančiam vaikui nėra nieko geriau negu sportavimo etapas. Įgauni disciplinos, valios, užsispyrimo. Įgauni tokių savybių, kokių jokia mokykla neišmokys. Kažkada teko girdėti, kad sportininkai yra labai mėgstami darbuotojai. Iš tiesų, jie atsineša daug darbui itin svarbių savybių. Sportas yra ilga ir neeilinė mokykla. Jeigu ne sportas, tai nebūčiau tokia, kokia esu dabar.

– 2012 m. pasaulio uždarųjų patalpų čempionato finale bėgote kartu su legendine S. Pearson. Ar buvo kažkoks papildomas jausmas dėl to?

– Nežinau, man kažko tokio nebuvo. Vėlgi, grįžtu prie to, kad visuomet buvau susitelkusi į save ir norėjau gerinti savo rezultatus. Man atrodė, kad ir kas šalia bėgtų, noriu fiksuoti geriausius savo tos dienos rezultatus. Tame čempionate man tai ir pavyko – gerinau Lietuvos rekordą, o vėliau jį pakartojau. Padariau viską, ką tą akimirką galėjau padaryti. Mano nuomone, tai yra viskas, ko sportininkas gali norėti.

– Barjerinis bėgimas yra labai nenuspėjama lengvosios atletikos rungtis. Kaip jūs ją apibūdintumėte, nes, galima teigti, kad čia viską lemia milimetrai?

– Įvairios treniruotės ir technikos šlifavimas tam ir yra skirti, kad varžybų metu jau nebereikėtų galvoti apie tuos barjerus ir milimetrus. Barjerinis bėgimas buvo dalis manęs, todėl niekada nekildavo klausimų, kaip čia dabar pavyks peršokti, neužkliūti ir panašiai. Apskritai barjerinis bėgimas man asocijuojasi su greičiu ir tikslumu.

– 2012 m. Londone debiutavote olimpinėse žaidynėse. Į jas vykote turėdama traumą, ne geriausios sportinės formos, bet vis dėlto, kokia patirtis tai buvo?

– Tų metų sezonas prasidėjo sėkmingai, bet ne taip sėkmingai baigėsi. Olimpinės žaidynės man nebuvo tas galutinis tikslas. Į tas žaidynes vykau žinodama, kad rezultatai nebus patys aukščiausi, nes trauma nebuvo iki galo išgydyta. Kai tu vyksti į varžybas be pasitikėjimo ir maksimalaus pasiruošimo, dėl to ir tos olimpinės žaidynės buvo pasitiktos taip, kad atlikime darbą, ir tiek. Man tai nebuvo kažkoks labai įsimintinas startas, pažymėjimas varnele.

– Ar 2012 m. varžybos Stambule ir buvo įsimintiniausios karjeroje, ar buvo ir dar kažkokių kitų itin įsimintinų startų?

– Vienos iš įsimintinų varžybų taip pat buvo universitetų žaidynės 2009 m. Belgrade. Jose labai pagerinau savo asmeninį rekordą, netgi pačiai buvo nuostaba. Būtent tais metais aš supratau, kad galiu varžytis su stipriausiomis, kad galiu kažką padaryti, pakilau į kitą lygį. Tada ir įvyko toks sprogimas galvoje, nes kiekvienose varžybose rezultatas kilo.

– Kaip reagavote į tai, kad Beatričė Juškevičiūtė pernai pagerino jūsų 100 m barjerinio bėgimo Lietuvos rekordą?

– Su Beatriče gana netrumpą laiką sportavome pas tą pačią trenerę. Aš ją gerai pažįstu. Tarp mūsų buvo didelis amžiaus skirtumas, bet kartu esame vykusios ir į stovyklas. Jau tada Beatričė pasižymėjo labai didele valia, užsispyrimu, turėjo daug sportinės ugnies savyje. Ar ji jau tada turėjo labai daug potencialo? Sunku pasakyti. Visgi čia dar kartą galima įsitikinti, kiek daug lemia didžiulis noras ir pastangos. Labai apsidžiaugiau, kad būtent Beatričė pagerino mano rekordą, tada parašiau jai žinutę. Žinau, kad labai didelis darbas ją atvedė prie tokio rezultato.

– Stebite lengvąją atletiką ir dabar. Lietuvoje dominuoja Mykolas Alekna. Kaip vertinate jo rezultatus ir pasirodymus?

– Iš tiesų, tai nepaprastai džiugu dėl Mykolo. Tiesiog žiūriu ir žaviuosi jo vidine ramybe, kuri turbūt buvo paveldėta iš tėčio. Virgilijus taip pat žavėjo tuo susitelkimu ir tvirta stovėsena. Aš pati turiu vaikų, tai į šią situaciją žiūriu dar iš kitos pusės – kaip tėtis turėtų džiaugtis savo sūnumis, dukra. Džiugina, kad Lietuva ir disko metimas toliau garsina mus pasaulyje.

– Šiuo metu dirbate trenere, pas jus sportuoti ateina įvairūs žmonės. Ką pasisemiate iš šio darbo?

– Savybės, kurias įgavau sportuodama, labai padeda dabartiniame darbe. Kai pati profesionaliai sportavau, tai galvojau, kad visi žmonės tokie sportiški. Dabar aplink save matau įvairių pavyzdžių, bet visus žmones stengiuosi motyvuoti, užkrėsti ta sporto disciplina. Šiaip mano sportininkės sako, kad esu gana griežta trenere. Visgi toms, kurios pas mane sportuoja, tai yra vertybė.

– Koks būtų jūsų palinkėjimas augančiai Lietuvos sportininkų kartai?

– Dabartinė vaikų karta yra mažiau motyvuota, ją reikia labiau užvesti. Mes buvome tokie, kurių akys tiesiog degė, žinojome, kodėl jos degė, o dabar vaikams reikia argumentuoti, kodėl jiems reikia tai daryti. Sportas turi be galo daug dalykų, todėl palinkėčiau iš jo pasiimti maksimumą. Patys geriausi rezultatai ateina tada, kai atlieki didelį darbą, todėl ir linkiu nevengti atsiduoti sportui.