„Sergame baisia liga – manija žaliai balta. Šloviname „Žalgirį“, tiktai vienas jis širdy“ – tai žodžiai iš senos „Pietų IV“ sirgalių bendruomenės skanduotės. Ir nors pirmieji šios skanduotės žodžiai yra apie sirgalių meilę klubui, tačiau pastaruoju metu jie įgavo tiesioginę prasmę. Reikia pripažinti, kad „Žalgirio“ klubas serga. Kas gi nutiko legendinei Lietuvos futbolo flagmanu vadinamai komandai?
Vieno ir paprasto atsakymo į klausimą, kas nutiko „Žalgiriui“, nėra. Jei toks atsakymas egzistuotų, tai vis dar dabartinių Lietuvos čempionų organizacija būtų problemas jau išsprendusi ir šis tekstas dienos šviesos neišvystų. Bet apie viską nuo pradžių.
Auganti konkurencija
Taip jau istoriškai susiklostė, kad Lietuvoje A lygos nugalėtojais tapę klubai šiame soste įsitaiso ilgam. Pavyzdžiui, nuo 2008 iki 2012 metų dominavo Panevėžio „Ekranas“, vėliau čempionu keturis kartus iš eilės tapo „Žalgiris“, o 2017-aisiais trejiems metams šią estafetę perėmė Marijampolės „Sūduva“. Vėliau sostą susigrąžino „Žalgiris“. Kiek anksčiau nuo 1999 metų net šešis sezonus dominavo jau išnykęs FBK „Kauno“ klubas.
2023 metais kiek netikėtai „Žalgirį“ nukarūnavo „Panevėžys“ ir jau kitais metais šis klubas fiksavo nuo 2005 metų nematytą reiškinį A lygoje. „Panevėžiui“ nepavyko pratęsti čempioniškos serijos ir 2024 metais titulą vėl susigrąžino „Žalgiris“. Tačiau dabar tas pats Vilniaus klubas per 20 metų vos kartą matytą dalyką vėl pretenduoja pakartoti. A lygoje „Žalgiriui“ reikalai šį sezoną klostosi prastai ir kol kas nuo pirmaujančių „Kauno Žalgirio“ futbolininkų vilniečiai atsilieka 18 taškų. Dar vienas čempioniškas „Žalgirio“ sezonas pamažu tampa tarsi miražu sausoje dykumoje.
Praeityje tam pačiam „Žalgiriui“ užtekdavo susirinkti biudžetą, kurį pagrinde sudarydavo savivaldybės dotacija ir išmokos iš UEFA už dalyvavimą Europos turnyrų atrankose, ir pirma vieta jau beveik buvo garantuota. Paprasčiausiai pagrindiniai konkurentai turėdavo gerokai mažesnį pinigų kapšą ir tos lenktynės prasidėdavo iš nelygių startinių pozicijų. Užtekdavo neprašauti su bent keliais legionieriais ir sėkmė jau tavo pusėje. Tačiau pastaraisiais metais ši tendencija keičiasi. A lygoje įsivyravo tam tikras stabilumas, jau penktus metus iš eilės galioja sportinis principas, o likę klubai auginasi ir finansinius raumenis.
Tai, kad „Žalgiris“ laimi čempionų titulą, kuris užtikrina bent 1 milijoną UEFA išmokų bei savivaldybės beveik 1,5 milijono eurų siekianti parama kasmet nebūtinai gali garantuoti ryškiai didesnį biudžetą už kitus. Skaičiai labai paprasti. Prieš šį sezoną penki A lygos klubai deklaravo, kad ketina turėti biudžetus, kurie siekia bent vieną milijoną eurų. Tas pats „Kauno Žalgiris“ planavo 3,1 mln. eurų biudžetą, kai „Žalgiris“ tikėjosi surinkti bent 4 milijonus. Futbole tokie biudžeto skirtumai didelės įtakos žaidėjų pasirinkimui nedaro ir abi komandos renkasi iš esmės juos iš tos pačios lentynos.
Tai reiškia, kad sėkmės formulė sudėtingėja, joje atsiranda kur kas daugiau dedamųjų dalių, nei tai buvo prieš dešimtmetį. Jei keli klubai gali sau leisti kviestis panašaus pajėgumo žaidėjus, tuomet jų selekcija, trenerių štabo darbas, fizinis pasiruošimas ir dar daug kitų dalykų įgauna kur kas didesnę svarbą. Ir pastarieji treji metai tarsi sufleruoja, kad „Žalgiris“ toli gražu nebėra pats geriausias pavyzdys lietuviškame futbolo pasaulyje.
Šį sezoną ta atmosfera aplink „Žalgirio“ klubą ėmė kaisti, kai A lygoje sekė istorinius metraščius vartyti privertusi nelaimėtų rungtynių serija. Vienu metu Vladimiro Čeburino auklėtiniai A lygoje žengė vos aštunti. Galiausiai pralaimėjimas Maltos klubui UEFA čempionų lygos atrankoje susprogdino visas įmanomas emocijas. „Pietų IV“ ir „Žaliai Balto Vilniaus“ sirgalių bendruomenės viešai ėmė reikalauti V. Čeburino pasitraukimo. Galiausiai sirgaliai įsivėlė ir į žodinį konfliktą su treneriu bei jį ginusia komandos vadove Vilma Venslovaitiene.
Viso šito konflikto atomazga pavirto ir į tylą „Žalgirio“ rungtynėse su „Linfield“ klubu UEFA konferencijų lygos atrankoje. Būtent ketvirtadienį vakare „Žalgiris“ ir V. Čeburinas dar bandys griebtis paskutinio šiaudo šį sezoną ir bent jau laikinai nuraminti sirgalius patenkant į kitą atrankos etapą ir taip dar bent 375 tūkst. eurų papildant klubo piniginę. Jei vis tik „Žalgiris“ patirtų fiasko, nematyto nuo 2019 metų, kai nebuvo įveiktas nė vienas varžovas UEFA turnyruose, tuomet diskusijos dėl V. Čeburino ateities klube taps tik dar karštesnės.
Ar V. Čeburinas sėkmingiausias „Žalgirio“ treneris?
Specialistas iš Kazachstano dar iki atvykstant į „Žalgirį“ buvo gerai žinomas Lietuvos futbolo pasaulyje. Būtent jis su jau neegzistuojančia „Kruojos“ komanda 2014 metais iškovojo sidabro medalius, o galiausiai su „Sūduva“ buvo laimėti trys čempionų titulai, atimti būtent iš „Žalgirio“. Tačiau prieš prasidedant 2021 metų sezonui buvo pranešta, kad „Žalgirį“ treniruos V. Čeburinas. Sirgaliai šią žinią sutiko dviprasmiškai. Viena vertus, tai buvo treneris, kuris Lietuvoje jau buvo laimėjęs viską, kita vertus, tai buvo specialistas, atėjęs iš vienu metu buvusių principinių varžovų. Nepaskutinėje vietoje buvo ir kalbos klausimas, mat V. Čeburinas nei tada, nei dabar nekalbėjo nei lietuviškai, nei angliškai.
Tačiau „Žalgiris“ 2021 metais laimėjo A lygą, nukeliavo iki UEFA konferencijų lygos ketvirtojo etapo. Galiausiai 2022 metais atrodė, kad „Žalgiris“ panirs ilgam į aukso amžiaus laikus. Užtikrintas triumfas A lygoje, istorinis Lietuvos klubams pasirodymas UEFA turnyrų grupių etape, Dariaus ir Girėno stadione atidarymo rungtynėse laimėta LFF taurėje ir gerokai biudžetą turėję papildyti pinigai iš UEFA. Atrodė, kad išstumti „Žalgirį“ iš dominuojančių pozicijų bus itin sunku.
Ir tada atėjo 2023 metai. „Žalgiris“ nusileido „Panevėžiui“, pakartoti praėjusio sezono sėkmės UEFA turnyruose nepavyko, LFF taurėje patirtas fiasko. Nors V. Čeburinas su „Žalgiriu“ reabilitavosi 2024 metais, bet dangus šį sezoną vėl gerokai aptemo virš dabar jau „Žalgirio“ namų stadiono stogo. Aptemo taip, kad ištikimiausi „Žalgirio“ sirgaliai šviesos krislelio nebeįžiūrėjo ir pareikalavo trenerio galvos.
Kad „Žalgiriui“ būti dominuojančia jėga pastaraisiais sezonais sekasi sunkiai patvirtina keli faktai. Pirmasis iš jų susijęs su titulais. „Žalgiris“ yra tas klubas, kuris prieš kiekvieną sezoną kelia sau tikslus laimėti visus įmanomus trofėjus. Tačiau tą padaryti paskutinį kartą pavyko tik 2016 metais, kai Valdo Dambrausko treniruojamas „Žalgiris“ Lietuvoje susišlavė viską. Atvykus V. Čeburinui to padaryti „Žalgiriui“ nepavyko nė karto. 2021 metais pritrūko pergalės LFF supertaurėje, kaip ir 2022-aisiais. 2023 metais buvo laimėta tik supertaurė, panašiai klostosi ir šis sezonas. 2024 metais buvo laimėta tik A lyga.
Antras dalykas, kuris keičiasi pastaraisiais metais, tai „Žalgirio“ žaidėjų ir kitų A lygos klubų vertė. Jei analizuosime transfermarkt.com pateiktus duomenis, tai pamatysime, kad „Žalgiris“ ilgus metus turėdavo didžiausią vertę turinčią sudėtį, bet viskas ėmė keistis nuo 2024 metų, kai „Žalgiris“ iš pirmos pozicijos pagal šį rodiklį nusileisdavo kartais net ir iki ketvirtos vietos. Šiai akimirkai „Žalgiris“ pagal rinkos vertę taip pat rikiuojasi trečias. V. Čeburino sudėtis vertinama 6 milijonais eurų, „Šiaulių“ komandos – 6,38 mln. eurų, o „Kauno Žalgirio“ – 6,95 mln. eurų.
Straipsnio autorius ne vienerius metus yra nustatinėjęs A lygos žaidėjų vertes tinklalapyje transfermarkt.com. Žaidėjų vertė nustatoma pagal daug kriterijų, kaip amžius, pozicija, žaistos minutės, įmušti įvarčiai, atlikti rezultatyvūs perdavimai ir t.t. Reikia pabrėžti, kad šiame tinklalapyje pateikta žaidėjų rinkos vertė nebūtinai reiškia, kad už tokias sumas futbolininkai būtų ir parduoti, bet tai leidžia bent iš dalies susidaryti įspūdį, kokio pajėgumo komanda gali būti.
Reikia paminėti, kad „Žalgirio“ vertė per pastaruosius metus žemyn nekrito, tačiau į viršų šovė kiti A lygos klubai.
Ne V. Čeburino pusėje yra ir kita statistikos eilutė. Per savo karjerą V. Čeburinas „Žalgirį“ treniravo 221 rungtynėse ir per jas vidutiniškai buvo renkami 1,96 taško. Specialistą iš Kazachstano šioje kategorijoje lenkia lenkas Marekas Zubas (per 111 rungtynių – 2,21 taško), kroatas Damiras Petravičius (per 24 rungtynės – 2 taškai), Valdas Dambrauskas (per 116 rungtynių – 2,32 taško), Aurelijus Skarbalius (per 18 rungtynių – 2,06 taško), Valdas Urbonas (per 26 rungtynes – 2,35 taško), Aleksejus Baga (per 26 rungtynes – 2,19 taško).
Prastesnį rezultatą nuo 2010 metų fiksavo tik laikinai 5 rungtynėse po V. Dambrausko pasitraukimo darbavęsis Aleksandras Brazevičius (per 5 rungtynes – 1,8 taško) ir Joao Martinsas (per 18 rungtynių – 1,94 taško).
Ir turbūt galime „Žalgirio“ istorijoje brėžti brūkšnį po 2022 metų sezono. Jei per tris sezonus V. Čeburinui ir „Žalgiriui“ net du kartus nepavyks apginti čempionų titulo, tuomet tai bus dar vienas rimtas signalas.
Bėda su lietuviais
Viena iš didžiausių „Žalgirio“ pastarųjų metų bėdų – pajėgūs lietuviai, o tiksliau jų trūkumas. Po 2023 metų sezono komandą paliko Arvydas Novikovas, Edvinas Gertmonas, Kipras Kažukolovas. Būtent 2024 metais komandoje iš esmės liko trys patyrę ir aukštesnį lygį matę lietuviai – Paulius Golubickas, Giedrius Matulevičius ir Ovidijus Verbickas. „Žalgiris“ rizikavo, tačiau beveik viso sezono metu ši trijulė traumų išvengė ir nuvairavo komandą iki čempionų titulo.
Tačiau prieš šį sezoną P. Golubickas paliko komandą, o į jo vietą lygiavertės pamainos surasti nepavyko. Taip, Gustas Jarusevičius ir Motiejus Burba galėjo tapti tuo trūkstamu trečiuoju lietuviu, bet jų vaidmuo sezono eigoje tapo visiškai epizodiniu. A lygoje galiojanti trijų lietuvių taisyklė nuolat verčia sukti galvą V. Čeburinui. O dar kai traumą gavo G. Matulevičius, tuomet ir pasipylė nelaimėtų rungtynių serija.
Žinoma, „Žalgiris“ prieš šį sezoną deklaravo tikslą suteikti šansą akademijos auklėtiniams. Tačiau šis tikslas buvo labai greitai pamirštas, kai dvikovoje su Maltos klubu išvykoje „Spartans“ nemenką rungtynių dalį savo gretose aikštėje turėjo daugiau lietuvių. Tada antrajame kėlinyje V. Čeburinas pakeitė vienintelius lietuvius O. Verbicką ir G. Matulevičių, o varžovų gretose liko žaisti Domantas Šimkus.
A lygoje progų pasireikšti jaunimas gavo. Vidurio gynėjo pozicijoje sezono pradžioje žaidė Vytis Pavilonis, savo minučių gauna Martynas Šetkus, o pastaruoju metu ir Kevinas Lukaševičius vis dažniau žengia į aikštę. Tačiau klausimas, ar šie jaunieji „Žalgirio“ žaidėjai būtų žaidę tiek pat, jei A lygoje nebūtų trijų lietuvių taisyklės? Klausimas lieka atviras.
Negalima teigti, kad „Žalgirio“ akademija dirba nekokybiškai ir neparuošia žaidėjų. Kitose A lygos ekipose ar užsienyje žaidžia ne vienas „Žalgirio“ spalvas anksčiau jaunimo komandose gynęs žaidėjas. Tai – Justas Lasickas, Dominykas Barauskas, Danielis Romanovskis, Matas Vareika, Meinardas Mikulėnas, Dariušas Stankevičius, Nojus Stankevičius ar tas pats Romualdas Jansonas. Pastarasis tarpsezonyje paliko „Žalgirio“ ekipą ir persikėlė į „Kauno Žalgirį“, kur sėkmingai muša įvarčius tiek vietiniame fronte, tiek ir Konferencijų lygoje.
LRT.lt žiniomis R. Jansonui „Žalgiris“ siūlė naują sutartį po sezono, tačiau ji finansiškai neprilygo „Kauno Žalgirio“ pasiūlymui. V. Venslovaitienė ne kartą jau ir viešai yra pareiškusi, kad „Žalgiryje“ žaidėjų algų maksimalus limitas yra 5000 eurų. Jei taip ir yra iš tikrųjų, nieko nuostabaus, kad „Žalgiris“ pralaimi konkurencinę kovą dėl pajėgiausių lietuvių kitiems A lygos klubams. Jei „Šiauliai“ ir „Kauno Žalgiris“ gali pasiūlyti geresnes sąlygas lietuviams, jie ir renkasi žaisti tuose klubuose.
Jei ši politika „Žalgirio“ klube nesikeis, tuomet pamatyti pajėgių lietuvių Vilniaus klube bus sudėtinga. O ir šiuo metu komandoje iš patyrusių lietuvių liko tik tiek, kurie žaidė prie V. Čeburino sėkmingo „Sūduvos“ laikotarpio metu.
Dar viena bėda, kuri šį sezoną persekioja „Žalgirį“, yra traumos. Taip, reikia pripažinti, kad žalgiriečių lazaretas išties sklidinas. Pasak „Žalgirio“ vadovės ir trenerio, didžioji dalis sunkių traumų buvo kontaktinės, tai yra, nesusijusios su fiziniu pasiruošimu. Tačiau kai nėra norimų rezultatų, kai žaidėjai vienas po kito krenta dėl traumų, tai, visų pirma, akys krypsta į fizinio rengimo trenerio nebuvimą, o tik po to į patį traumų pobūdį. Ir profesionaliame sporte taip jau būna, kad jei vieną sezoną pavyko triumfuoti, tai nereiškia, kad pavyks tą patį padaryti ir kitą sezoną naudojant tą pačią formulę.
Tas pats galioja ir žvelgiant į sporto direktoriaus poziciją. „Žalgiryje“ tokio žmogaus pastaraisiais metais nėra, o atsakomybę dėl žaidėjų komplektacijos dalinasi V. Venslovaitienė ir V. Čeburinas. Ir jei šiam duetui pavyko pataikyti su žaidėjais 2021 ar 2022 metais, tai to padaryti nepavyko 2023-iaisiais. Akivaizdu, kad prašauta buvo ir šiemet. Ir čia vėl grįžtame prie to pačio dalyko – sporte kartodamas tą pačią sėkmės formulę skirtingais metais nebūtinai gausi tą patį norimą rezultatą.
Šiuolaikiniame profesionaliame sporte tobulėti privalai visada, ieškoti naujų kelių pergalių link taip pat privaloma, nes vos tik sustojus ir pradėjus galvoti, kad visos sėkmės formulės yra žinomos, realybė smogia visu pajėgumu.
Nepaisant to, kaip pasibaigs ketvirtadienio rungtynės su „Linfield“ komanda, „Žalgirio“ sirgaliai tęs pokalbius tiek su klubo vadovybe, tiek su dalininkais, įskaitant ir Vilniaus miesto savivaldybę. Galbūt šių pokalbių metu ir išsigrynins vaistų receptas, padėsiantis pagyti „Žalgirio“ klubui.
