Lietuvos futbolo rinktinė baigė kovas UEFA Tautų lygoje bei taip ir liko ne tik, kad be pergalių, bet ir be taškų. Gėdingai varžovų triuškinta komanda nugarmėjo į D divizioną, o komandos strategas Edgaras Jankauskas vis kalbėjo apie gautas pamokas. Ir iš tiesų – mokytis iš kitų tikrai yra ko.
„Koks rezultatas?“, pavymui oro uoste šaukia grupelė serbų. „1:4“ – atšaukiu ir nudelbiu akis žemyn. Sulaukę tokio atsakymo Belgrade atvykėlius išlydintys vietiniai nustebę. Nustebę turėtų būti ir tas tūkstantis „Partizan“ stadione išsibarsčiusių vėjo ir lietaus nepabūgusių sirgalių.
Pirmame kėlinyje būtent vandens prisigėrusi ir itin „sunki“ veja buvo viena pagrindinių priežasčių, kurios neleido serbams pademonstruoti geresnio rezultato. Taip pat ir taktinis mūsiškių išsidėstymas – penkių Lietuvos rinktinės gynėjų linija, prieš kurią drausmingai išsirikiuodavo ir atgal disciplinuotai grįžtantys saugai.
Viskas klostėsi gerai, iki kol per pertrauką Serbijos rinktinės treneris Mladenas Krstajičius nesugalvojo išleisti į aikštę antro puolėjo – Mijatą Gačinovičių pakeitė Aleksandras Prijovičius ir visas kruopščiai statytas E. Jankausko kortų namelis pradėjo griūti. Suaktyvėjęs spaudimas paskutinėje atakos fazėje provokavo lietuvių klaidas. Pirmiausia galva kamuolį į savus vartus nukreipė Artūras Žulpa, o vėliau Aleksandras Mitrovičius taip pat smūgiu galva privertė Ernestą Šetkų antrąkart traukti kamuolį iš savų vartų tinklo. Anot Lietuvos rinktinės trenerio, kamuolys į vartus skriejo ne be taisyklių pažeidimo.
A. Pojovičius, Reuters/Scanpix nuotr.
Tačiau vangiai į serbų taktinius sprendimus reagavęs rinktinės trenerių štabas greitai susidūrė su baisia viso Tautų lygos turnyro metu mus persekiojančia realybe. Dar du mirtini „erelių“ dūriai – ir dar vienas, jau eilinis sutriuškinimas.
„Tautų lyga turbūt nieko naujo neatskleidė, tik dar kartą parodė, ko mūsų futbolui trūksta. Kiek reikia dirbti, kiek laiko, lėšų investuoti, auginti žaidėjus“, – po paskutinių rungtynių Belgrade apie išmoktas pamokas kalbėjo E. Jankauskas.
E. Jankauskas, A. Šarkūno/LRT.lt nuotr.
Ir išties – šešios rungtynės, nulis pergalių, nei džiaugsmo kalbant apie žaidimą, neskaitant pavienių geresnių atkarpų, nei statistinius duomenis, neskaitant vienu tiksliau už juodkalniečius atlikto perdavimo, šešių už rumunus, ir panašių smulkmenų. Rugsėjį, vos tik prasidėjus Tautų lygos turnyrui, viskas atrodė pozityvu ir gražu, tačiau oras kaip mat subjuro, o virš rinktinės pradėjo tvenktis tankūs debesys. Išvyka į Juodkalniją atskleidė taktinį nelankstumą ir kaip smarkiai gali nepasiteisinti rizika statyti žaidėjus ten, kur jie neturėtų būti. Aišku, kalbama apie jam neįprastoje krašto gynėjo pozicijoje atsidūrusį 21-erių Justą Lasicką. Per jo kraštą krito abu rungtynių įvarčiai, o jaunasis saugas nepelnytai susilaukė milžiniškos kritikos lavinos.
Taip „sudeginęs“ vieną geriausių jaunųjų Lietuvos futbolininkų, E. Jankauskas apie jį pamiršo ir nebesuteikė progos pademonstruoti, kad tas vakaras Podgoricoje buvo viso labo tik atsitiktinumas. Jau kito rinktinių lango metu į rinktinę buvo pakviesti 22 metų Vilniaus „Žalgirio“ saugas Domantas Šimkus ir po dvejų metų pertraukos į rinktinę sugrįžęs 23-ejų Škotijos „Falkirk“ klubui atstovaujantis Deimantas Petravičius. Kai pirmasis taip ir liko stebėti rungtynes nuo atsarginių suolelio, abu kartus D. Petravičius žengė į aikštę po keitimų. Pirma rungtynių su rumunais pabaigoje ant žaliojo LFF stadiono kilimo žengęs lietuvis regėjo paskutinių minučių dramą, kai aikštės šeimininkai išlygino rezultatą, o čia pat rumunai jį vėl persvėrė savo pusėn.
Išbėgo jis į aikštę ir antroje dvikovoje su Juodkalnija, tačiau pakeisti nieko nesugebėjo, nes švieslentė jau po pirmojo kėlinio rodė rezultatą 0:3. Tokie pat skaičiai degė joje ir po rungtynių Ploještyje. Rumunijoje D. Petravičius, kaip ir D. Šimkus, žaidė nuo pat pirmųjų minučių, o Belgrade toks trenerio pasitikėjimas leido ragauti ir saldžius vaisius. Vienintelį rungtynių įvartį per dvejas rungtynes būtent ir pelnė šis Škotijoje rungtyniaujantis saugas.
Savo progų šiame Tautų lygos turnyre sulaukė ir į rinktinę po trejų metų grįžęs 23-ejų Gratas Sirgėdas ir šiemet su Marijampolės „Sūduva“ A lygoje triumfavęs 21-erių Giedrius Matulevičius.
Iš viso šiame turnyre E. Jankauskas išmėgino net 25 futbolininkus. Atrodytų, pasirinkimo yra kiekybėje, bet visgi ne kokybėje. Iš rikiuotės iškritus Vykintui Slivkai ir dėl susirinktų kortelių negalėjus žaisti Arvydui Novikovui, serbai mus nurungė individualiu meistriškumu ir lietuviams parodė duris į Tautų lygos D divizioną, į kurias nerimastingai buvo žvalgomasi dar iš Vilniaus nepakilus rinktinės lėktuvui.
Serbijos žiniasklaida dėkojo A. Žulpai už jo puikų smūgį į savus vartus, pripažino, kad tai buvo kietas priešininkas, nepaisant to, kad jam ši dvikova nieko nelėmė, bei gyrė savo rinktinę. Tiesa, minčių buvo ir įvairesnių. Kai kurie žiniasklaidos atstovai pastebėjo, kad nors ir ne stipriausios sudėties rinktinė sužaidė kokybine prasme labai skirtingus du kėlinius ir vėl grįžo prie klausimo, ar M. Krstajičius visgi yra tinkamas strategas komandai. Prieš daugiau nei metus komandą į pasaulio čempionatą atvedusį Slavoljubą Musliną vyriausiojo trenerio poste pakeitęs šis 44-erių specialistas per tą laikotarpį iš 15-os žaistų rungtynių nugalėjo net 8-iose, o pralaimėjimo kartėlį jautė vos keturis kartus. Tačiau pergalės iškovotos prieš tokias komandas kaip Kinija, Nigerija, Bolivija, Kosta Rika, Juodkalnija ir Lietuva – toli gražu ne pačios stipriausios futbolo komandos pasaulyje.
M. Krstajičius, Reuters/Scanpix nuotr.
Tad naujienų portalo „b92.net“ Milošas Ljubisavljevičius pelnytai ir klausia: „nagi, nagi, ar mes esame laimingi būdami didele žuvimi mažame baseine?“ Jau kitame 2020 metų rugsėjį prasidėsiančiame Tautų lygos turnyre džiaugsmo gali būti mažiau, nes lauks kur kas stipresnės komandos nei C divizione, pavyzdžiui, Kroatija, Vokietija, Islandija, Lenkija, Rusija.
Tuo metu tokiais galbūt galės pasijusti ir mūsiškiai. Bet dabar su pagreičiu žemyn riedantis Lietuvos futbolo traukinys pramušė C diviziono dugną – nulis taškų, vos trys įvarčiai ir net 16 praleistų – ir nugarmėjo į D divizioną. Ten Lietuvos rinktinė rikiuosis kovoms su kur kas panašesnio lygio komandomis, pavyzdžiui, Estija, Latvija, Slovėnija, Malta. Tačiau, kaip sufleruoja visai nesena istorija, ir šias komandas reikia sugebėti kažkaip įveikti.
Su nuliu taškų Tautų lygoje skirtinguose divizionuose taip pat liko Islandija, Šiaurės Airija ir San Marinas. Būtent su pastaraisiais futbolo nykštukais lietuviai gali susitikti jau kitame Tautų lygos turnyre. O dabar pagal bent jau statistinius pasiekimus būtent vienoje grupėje su Baltarusija, Liuksemburgu ir Moldova žaidęs San Marinas yra prasčiausia Tautų lygos komanda pagal pelnytų/praleistų įvarčių santykį – -16. Tiesa, mūsiškiai, nors ir rungtyniavę su kur kas stipresnėmis komandomis, atrodo vos šiek tiek geriau – -13. Tačiau pažvelgus ir į U-19 rinktinės „pasiekimus“, kyla klausimas, ar ilgai?
