Sportas

2018.11.21 12:01

Paskutinį smūgį Tautų lygoje sugėręs ir klausimus dėl ateities palikęs E. Jankauskas: stebuklų čia nebus

Arnas Šarkūnas, LRT.lt2018.11.21 12:01

Lietaus visą dieną merktame Belgrade baigėsi Tautų lygos turnyras ir trumpa Lietuvos rinktinės viešnagė jo C divizione. Be pergalių, bet ir su visai maloniomis akimirkomis: pirmos turnyro rungtynės su serbais, dvikova Vilniuje su Rumunijos komanda, pirmasis kėlinys Serbijos sostinėje suteikė kiek optimizmo. Tačiau visa tai nevirto taškais, o kartais ir įvarčiais. Apie ateitį nenorėjęs kalbėti rinktinės vairininkas Edgaras Jankauskas dar kartą akcentavo, kad Lietuvos futbolo problemos yra sisteminės, kurių neišsprendus kalbėti apie sėkmingesnį pasirodymą tarptautinėje arenoje yra labai sunku.

Apytuščiame „Partizan“ stadione mūsiškiai pusę rungtynių sėkmingai tvarkėsi su pasaulio čempionate dar šią vasarą žaidusia Serbijos rinktine, tačiau pirmas 45 minutes kruopščiai statytas kortų namelis sugriuvo antrajame kėlinyje. Keturi tikslūs varžovų dūriai ir nedidelis į Belgradą iš Lietuvos atvykęs sirgalių būrys pritilo.

Kaip ir pats E. Jankauskas, išgirdęs klausimą, ar vos tris pergales per pustrečių metų padovanojęs strategas ir toliau išliks šioje pozicijoje.

Kur kas garsiau jis kalbėjo pasakodamas apie įsišaknijusias sistemines Lietuvos futbolo bėdas, kurios ir užkerta kelią rimčiau pasipriešinti varžovams. Jas pamatėme ir šį antradienį.

– Pirmas kėlinys – vienintelis, kurio nepralaimėjote šiame turnyre. Visgi, antrame kėlinyje subyrėjo rinktinė. Kokios priežastys?

– Pirmas kėlinys buvo ko gero geriausias šiame turnyre, kai vyrai vykdė visus mūsų susitarimus, rikiavosi labai disciplinuotai, nedavė kraštiniams gynėjams ir saugams padavinėti kamuolį, išeidinėjo labai agresyviai į juos. Savo ruožtu susikūrėme dvi realias progas įmušti įvartį. Pirmas kėlinys mums labai pavyko.

Antrame kėlinyje, deja, su jėgų praradimu atsirado spragos, nelaimingas atsitikimas po kampinio, kai nukreipėme kamuolį į savus vartus. Aišku, kad sudavė tai moralinį smūgį. Paskui praleidome antrą įvartį po, manau, akivaizdžios teisėjo klaidos, nes ten gynėjai sudėjo abi rankas už nugaros ir juos stūmė į vartus.

Sugebėjome grįžti į žaidimą, įmušėme gražų įvartį ir paskui jėgų vis mažėjo. Serbijos komandai su tokiu meistriškumu atsiradusios šiek tiek didesnės erdvės nei pirmame kėlinyje davė galimybes pasiekti rezultatą. Keletas perdavimų iš krašto, kai nespėjome išeiti ant keliančio žmogaus, milimetriniai, juvelyriniai perdavimai ant galvų, kai nieko nebegalėjome padaryti.

Reuters/Scanpix nuotr.

– Keitimai. Gal galite pasakyti, kodėl Algis Jankauskas pasirodė rungtynių pabaigoje. Galbūt baigia karjerą rinktinėje?

– Tikrai ne. Mes jokių duoklių niekam neatidavinėjame, žaidžiame pagal rezultatą. Algio išėjimas buvo priverstinis, nes Artūras Žulpa patyrė traumą, prašėsi keitimo. Išėmėme Donatą Kazlauską, kuris išsitaškė per pirmą kėlinį, tad turėjome įleisti Darvydą Šerną, Fiodorą atitraukėme į krašto saugo poziciją. Ir leidome Giedrių Matulevičių, nes matėsi, kad Modestą jėgos apleido. Keitimai kaip ir priverstiniai buvo, bet, sakyčiau, pasiteisino.

– Vykinto Slivkos ir Arvydo Novikovo nebuvimas labai jautėsi?

– Pradėjome rungtynes su šešiais žaidėjais iš A lygos. Žinoma, daugiau meistriškumo būtų nepamaišę aikštėje. Skirtumas individualaus meistriškumo yra didelis, lygiaverčiai negalime kovoti, tačiau savo disciplina, savo atsidavimu, savo noru, savo aistra pirmame kėlinyje labai gerai susitvarkėme, o antrame kėlinyje atsirado spragos mūsų gynyboje. Tie įvarčiai paveikė mus emociškai, nesugebėjome išsilaikyti prieš tokią galingą komandą, prieš pasaulio čempionato dalyvę.

– Užsiminėte, kad šiandien žaidė šeši A lygos futbolininkai. Ar per visą turnyrą jaučiate, kad šie futbolininkai patobulėjo?

– Be jokio abejonės. Tokios rungtynės kaip šiandien, rungtynės su Rumunija ir Juodkalnija. Visa šita patirtis eina į taupyklę. Reikia daugiau tokių rungtynių, kad ši taupyklė pilnėtų, kad turėtume iš kur paimti, kai prieš mus atsistos toks priešininkas. Tos rungtynės yra per retai, neturime laiko prie to priprasti.

Lietuvos čempionatas nepasiūlo to intensyvumo, motyvacijos, nusiteikimo. Tie rinktinės susibūrimai kas mėnesį, kas du – momentinis šokas žaidėjams. O po to jie grįžta į savo įprastą aplinką. Deja, kalbu apie A lygos žaidėjus. Labai noriu, kad jie išvažiuotų kažkur, kad papultų į tikrą futbolą, kad pamatytų, jog futbolas gali būti gyvenimas, orus gyvenimas. Ir tada visa futbolo situacija gerės.

– Baigėsi Tautų lygos turnyras C divizione. Ką jis atskleidė? Kokios esminės pamokos iš šio rudens kovų?

– Turbūt nieko naujo neatskleidė, bet dar kartą įrodė, ko mums, ko mūsų futbolui trūksta, kiek reikia dirbti, kiek laiko, lėšų investuoti, auginti žaidėjus. Čia visgi ne A lyga. Jei ten atleidžiama už kamuolio praradimus, tai čia jie gali kainuoti įvartį. Šiandien pamatėme, kad nuo labai geros iki labai blogos situacijos skiria vos trys klaidos. Nes trys klaidos gali virsti trimis įvarčiais.

– Išbandėte ne vieną jauną futbolininką. Ar paliko kažkuris labai gerą įspūdį? Ar kažkuris iš jų galėtų tapti ir komandos lyderiu?

– Kiekvienas, kuris čia buvo. Aš labai noriu tikėti. Ir tikiu. Į kiekvieną futbolininką dedame savo meilę, savo viltis, atiduodame žinias, energiją, laiką. Tikiu, kad grįžtamasis ryšys Lietuvos futbolui anksčiau ar vėliau ateis. Stebuklų čia nebus, nes nėra pagrindo jų laukti, tačiau norisi tikėti.

– Pavasarį startuos atranka į 2020 metų Europos čempionatą. Ar jūs ketinate formuoti rinktinę ir kviesti futbolininkus?

– Laikas parodys, kur mes būsim pavasarį.

– Kokios planai, mintys apie ateitį ir savo poziciją trenerio kėdėje?

– Dabar, ko gero, nėra tinkamas laikas. Ateis tinkamas laikas ir mes apie tai kalbėsime.

– Kalbant apie tą pačią kvalifikaciją, ar įmanoma iki kovo pagerinti komandos žaidimą?

– Reikia gerinti individualų žaidimą. Kada jis, kurį reikia šlifuoti kiekvieną dieną ar kartais net dukart per dieną, gerės, tada automatiškai pagerės ir rinktinės žaidimas.

– Koks būtų pirmasis žingsnis, kad gerėtų rinktinės situacija?

– Vėlgi, Lietuvos rinktinės situacija gerės su gerėjančia futbolininkų situacija. Negalime statyti vežimo prieš arklį – žaidėjai ugdomi nuo mažų dienų. Jei atsiranda pas mus spragos ten, mes negalėsime su jais konkuruoti – jie išvažiuoja į Italija, Anglija, Vokietiją, o mes žaidžiame savo šalyje.

Nuo ko reikia pradėti? Akivaizdu, kad reikia pradėti nuo sąlygų, struktūros, nuo trenerių motyvavimo, kad jie atiduotų savo motyvaciją, meilę vaikams. Kad jiems už tai būtų tinkamai atlyginta. Kito kelio nematau.

Pavyzdžiai su šiaurės šalimis – Islandija, Norvegija. Jie taip pat neatsirado iš niekur. Pirma buvo tyliai ir kantriai investuojama ir rezultatai atėjo vėliau. Niekada nebus taip, kad kažką padarėme ir iškart turėsime stiprias komandas, galėsime konkuruoti su grandais. Reikia kantrybės, reikia noro, daug aistros. Reikia meilės futbolui, reikia mylėti mūsų žaidėjus, padėti jiems. Šiandien jie visiškai išsikrovė, visi, ko gero, virš galimybių išbėgiojo. Tačiau pritrūko.