Lietuvos krepšinio rinktinė liko be antrųjų iš eilės olimpinių žaidynių, kai Puerto Rike ankstų pirmadienio rytą atsitrenkė į vietos rinktinės barjerą. Kazio Maksvyčio vyrams vietoj kovų dėl medalių atėjo vasaros atostogos, o Lietuvos krepšinio sirgaliams – dar vieneri metai be medalių. Rezultatų sausra tęsiasi jau kone dešimtmetį ir pagrįstai kyla klausimas, kur pasaulyje rikiuojasi Lietuvos krepšinis?
Lietuvos rinktinė olimpinio turnyro finale 68:79 nusileido Puerto Rikui, o priekyje per visą mačą buvo tik trumpai pirmoje mačo dalyje. Trečiasis ir ketvirtasis kėlinys tapo viena ilga kančia ir frustracija aikštėje.
Lietuviai pataikė vos 6 tritaškius iš 28 (21 proc.), suklydo 12 kartų ir visiškai pelnytai nusileido didesnį norą ir gražesnį krepšinį demonstravusiems šeimininkams.
Komandos lyderiais turnyre turėję būti Domantas Sabonis ir Marius Grigonis buvo savo paties šešėliai, kai varžovų elitinė gynyba abu krepšininkus visiškai surakino. D. Sabonis įmetė 10 taškų, atkovojo 9 kamuolius, bet suklydo 4 kartus. M. Grigonis pelnė 8 taškus, atkovojo 7 kamuolius ir atliko 6 rezultatyvius perdavimus, bet pataikė tik 3 metimus iš 11.
Su krepšinio analitiku Augustu Šuliausku laidoje „Čempionų pietūs“ kalbame tiek apie Lietuvos rinktinės vargą ir fiasko Puerto Rike, tiek apie platesnius Lietuvos krepšinio skaudulius.
Visą pokalbį nuo 18.12 val. klausykite per LRT RADIJĄ laidoje „Čempionų pietūs“.
– Praėjusį kartą į olimpines žaidynes kelią mums užkirto Luka Dončičius, kuris yra vienas geriausių pasaulio krepšininkų. Dabar nesustabdėme C lygio NBA žaidėjo Jose Alvarado, kai likę Puerto Riko žaidėjai aukščiausio lygio patirties neturi. Kas nutiko?
– Mano pirma mintis po rungtynių – neturime lyderio. Jeigu krepšinį žaistų „rolliniai“ žaidėjai, mes būtume pirma rinktinė pasaulyje. Bet tiesiog taip nėra. Mūsų krepšininkai yra idealūs pagalbiniai žaidėjai komandose, kurios žaidžia Europoje.
Mes neturime didelių individualių talentų, mes esame ramaus mentaliteto, mes žaidžiame pagal derinius, žaidžiame teisingai. Čia yra trenerio svajonė. Tiesiog neatsirado finale žaidėjas, kuris galėtų imtis iniciatyvos ir sunkiais momentais galbūt komandą patraukti į priekį. To Lietuvos krepšinyje senokai trūksta, tai problema, apie kurią ilgai kalbame.
Kalbant apie tą patį C klasės NBA žaidėją Jose Alvarado – jis vis tiek yra geresnis už visą mūsų gynėjų liniją. Mūsiškiai lietuviai, kurie NBA būtų ne aukštaūgiai... Paskutinis turbūt Šarūnas Jasikevičius, bet sužaidė tik kelis sezonus, Šarūnas Marčiulionis, bet taip seniai.
Tiesiog neturime tokių žaidėjų ir nežinau, kur yra problema. Galbūt visur – mentaliteto, talento, charakterio, žaidėjų ugdymo, be abejonės. Matėme, kad Puerto Rikas trečiajame ir ketvirtajame kėlinyje pabėga į priekį dviženkliu skirtumu vien žaisdami vienas prieš vieną. Lietuviai bando žaisti derinį, ieško geriausios progos, o varžovai tiesiog nebijo drąsiai imtis iniciatyvos, atakuoti vienas prieš vieną, ir viskas.
– Trejose rungtynėse lyderis buvo Marius Grigonis. Vis dėlto įstrigo epizodas ketvirtajame kėlinyje, kai jis dviejose atakose iš eilės nepataikė į krepšį, o tada gynyboje stačiomis kojomis pro save praleido varžovą ir numojo ranka.
– Tikrai ten buvo prasta atkarpa. Gal jis bandė prasižengti prieš varžovą, jam nepavyko ir iš nusivylimo parodė tokią emociją. Prie to gal pridėčiau ir trečiojo kėlinio paskutinę ataką, kai Marius veržėsi, numetė kamuolį D. Motiejūnui ir, atrodo, išsijungė iš žaidimo. Jis galėjo būti laisvas po krepšiu, o stovėjo už lentos. Motiejūnas, atrodė, klausė jo, kas yra.
Manau, kad tai tiesiog buvo nusivylimas dėl to, ką jis mato aikštėje. Dvigubinimas, agresyvi gynyba, kuriai nebuvo lietuviai pasiruošę, matymas, kaip komanda į tai atsako, ir tai, kad nesisekė pataikyti metimų, privedė jį prie tokios būklės. Bet jis vienas iš tų žaidėjų, kurie rodo emocijas, kuris turi to akiplėšiškumo, bet komandai pralaimint tai pasirodė iš blogosios pusės. Taip, jis puikus žaidėjas, Eurolygos čempionas, bet vėlgi – ne pirmas pasirinkimas savo komandoje.
– K. Maksvytis po rungtynių sakė, kad nesitikėjo, jog varžovai dvigubins ne tik D. Sabonį, bet ir M. Grigonį. Ar neskamba keistai toks pasakymas?
– Jeigu atvirai – keista. Lietuvos rinktinėje nėra daug metikų. Natūralu, kad aikštėje esant keliems žaidėjams, kurie nėra stabilūs metikai, varžovai ties jais rizikuos. Bet nežinau, ar tai buvo nepasirengimas. Grįžkime prie žaidėjų. Ar tu kaip krepšininkas nesi niekada prieš save matęs dvigubos gynybos? Nusimeti kamuolį arba neini į užtvarą ir bandai atakuoti anksti. Visi labai kaltina K. Maksvytį, gal ir jo komentaras ne visai geras po rungtynių, bet aikštėje žaidžia žaidėjai.
– D. Sabonis yra NBA žvaigždė, Sakramento „Kings“ lyderis, bet europietiškame krepšinyje nėra sužaidęs nė vieno tikrai galingo turnyro, net atskirų rungtynių labai gerų suskaičiuoti būtų labai sunku. Kodėl Domantui taip sunku prisitaikyti prie FIBA krepšinio?
– Sunku Domantui, nes jo žaidimas labai priklauso nuo žaidėjų, kurie yra aplink jį, jis labai priklausomas nuo aikštės matmenų. Tas nelabai didelis aikštės pločio ir šiek tiek didesnis tritaškio skirtumas labai kenkia jo žaidimui. Labai sumažina erdves, kurias jis savo žaidimo stiliumi sukuria.
Sakramente jis turi D. Foxą, kuris pritraukia labai daug dėmesio, nuostabius metikus, K. Huerterį ir M. Monką, kurie gali pataikyti tiek iš judesnio, tiek po driblingo, kalbant apie Monką. Neturi Lietuvos rinktinė tokių pakaitalų. Jei žiūrėsime į Domanto individualų meistriškumą žaidžiant nugara į krepšį, to mes nedaug matėme, bet dėl to, kad prie jo nuolat būdavo trys žmonės.
– Daug kalbama apie Matą Buzelį. Ar jis išgelbės rinktinę? Ar ne per anksti apie tai kalbėti?
– Nei M. Buzelis, nei I. Brazdeikis nėra lietuviški krepšinio produktai, o tai nemažai pasako. Matas yra milžiniškas talentas, tokio ūgio, sudėjimo ir įgūdžių žaidėjai nesimėto. Bet jis strigo ir G lygoje, pradžioje NBA jam bus sunku, kol jis pridės daugiau jėgos. Nebus taip, kad jis kitais metais ateis ir viskas bus puiku. Nesinori dėti visų kiaušinių į vieną krepšį.
– K. Maksvytis sakė, kad turi sprendimą dėl rinktinės, visi puikiai suprantame, koks tas sprendimas greičiausiai bus. Paieškokime naujo trenerio.
Žinant, kad federacijos valdžia greičiausiai nesikeis, o mąstymas yra turėti trenerį lietuvį: Šarūnas Jasikevičius treniruoja „Fenerbhače“ ir tikrai sako „ne“, Jonas Kazlauskas jau išėjo į pensiją ir ne kartą jau sakė, kad nebenori treniruoti, Dainius Adomaitis dirba Japonijoje ir neseniai Rokui Pakėnui sakė, kad į rinktinę iš Japonijos neitų, Darius Maskoliūnas jau bandė. Kas lieka?
– Pasirinkimo nėra daug. Anksčiau buvo linksniuojamas Benas Matkevičius kaip vienas asistentų. Manau, kad ateiti iš išorės į rinktinę yra sunku. Jis tikrai galėtų būti tarp pretendentų, bet jis turi darbą Bostono „Celtics“ ir neturi vyr. trenerio patirties.
Giedrius Žibėnas – rezultatai kalba už save, dukart LKL čempionas per trejus metus, to nereikia nuvertinti. Nežinau, ar yra geresnis variantas už jį.
– Kiek šie pralaimėjimai reiškia, kad turime atsisveikinti su tuo, kad esame krepšinio pasaulio elitas, kiek čia Lietuvos krepšinio laidotuvės? Ar dar nedarome tragedijos?
– Manau, kad mūsų lūkesčiai tikrai yra per aukšti. Auksinė era, kuri Lietuvos krepšiniui buvo tik atsikūrus valstybei, buvo geriausi laikai ir Lietuva to lygio nebetraukia. Tada mes turėjome žaidėjų, kurie Eurolygos lygoje buvo dominuojantys. Tai Arvydas Sabonis, Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas, Linas Kleiza. Kiek dabar dar pamiršau [išvardyti]. Mes nebeturime tokių žaidėjų net ir Eurolygos lygiu ir nereikia stebėtis, kad yra pralaimima. Gal visuomenei ir sirgaliams reikia nusiraminti, suprasti, kad nebėra tie laikai.
– Bet sunku susitaikyti, kad nebe tie laikai. Senstant sunku susitaikyti, kad tavo kūnas nebe tas. Pažiūrėkime į Cristiano Ronaldo šiame Europos čempionate, kuris niekaip nesusitaiko, kad jo kūnas jau nebe tas.
– (Juokiasi.) Galime išvesti paralelę, kad Lietuvos krepšinio visuomenė yra kaip Ronaldo šių metų čempionate. Aš suprantu, kad visada norisi laimėti, visada norisi medalių, bet nereikia to nepasisekus dramatizuoti, o suprasti, kur esame. Galvoti, ką reikia keisti, nes reikia keisti labai nemažai dalykų. Čia nebus vienerių metų darbas, čia labai ilgas procesas, nuo žemiausių laiptelių daug kas turi keistis.
– Pats esi krepšinio mokyklą baigęs, žaidęs NKL, tą krepšininko kelią nuėjęs. Kas ryškiausiai iš paauglystės ar vaikystės įsiminė, kas jaunimo ugdyme turėtų pasikeisti?
– Galbūt tai dabar yra pasikeitę, nors tikrai nemanau, kad bijoma klysti. Dominuoja klaidos baimė, kažkodėl tai laikoma blogiausiu dalyku. Man dabar toptelėjo, kad kažką ta tema neseniai pasakė Andrea Trinchieri.
To tikrai yra, aš atsimenu, kad žaisdavome bijodami. Aš atsimenu, kad tiek aš, tiek kiti geriausiai žaisdavome, kai galėjome išreikšti save, kai tau duodama laisvė krepšinyje, kai gali bandyti dalykus aikštėje. Kai nebijai nutraukti derinio. Dabar yra taip, kad privalai žaisti derinį, jeigu padarai klaidą – ant suolo. Dar lietuviškas mentalitetas, ir, manau, rezultatas ir atsispindi. Lengva mesti į krepšį, kai dešimt taškų laimi, kai su italais puikiai pradėjai, bet kai pradedi prastai, kai žaidi išvykoje, kai viską lemia, kai žinai, jog pralaimėjus užvirs „šūdų malūnas“... Taip ir išeina.
