„Viską valdo aukščiausios jėgos, viską valdo mūsų kūrėjas. Be jo planų nebūtų ir mūsų planų. Norisi tik palinkėti, kad jie tęstųsi ir ateityje“, – į klausimą, kur „šuo pakastas“, kad lietuviai taip gerai mėto diską, filosofiškai atsako visą gyvenimą šiai rungčiai pašventęs Vaclovas Kidykas. Jo istorija taip pat išskirtinė, sujungianti du, atrodytų, priešingus pasaulius – disko metimą ir laikui nepavaldžią filosofiją.
2024 m. lengvaatlečiams yra išskirtiniai. Pagrindiniu metų tikslu yra tapusios Paryžiaus olimpinės žaidynės, tačiau iki jų dar laukia Europos čempionatas Romoje. Belaukiant svarbiausių sezono startų ir tikint svajone, kad olimpiniame disko metimo sektoriuje vėl išvysime net tris Lietuvos lengvosios atletikos milžinus, LRT.lt pristato 5 dalių interviu ciklą „Lietuvos disko metimo istorija“. Antrasis jo herojus – iki pat dabar disko metimu gyvenantis Vaclovas Kidykas.
„Atnešęs Lietuvai medalius ir baigęs karjerą jis nepametė disko. Tai išskirtinė asmenybė, kuri daug pasiekė pati, o vėliau perdavė žinias ir Lietuvai padovanojo naują čempioną – Andrių Gudžių. Tai yra didžiausia vertybė, tai – Žmogus iš didžiosios raidės“, – Nijolė Medvedeva, Lietuvos lengvosios atletikos federacijos generalinė sekretorė
Taip pat skaitykite
Nuo noro tapti statybininku iki dalyvavimo keturiose olimpinėse žaidynėse iš eilės, nuo sunkaus darbo treniruotėse iki bibliotekoje praleidžiamų valandų skaitant Senekos ir Sokrato mintis. Būtent tokį, daug ką aprėpiantį, gyvenimo kelią likimas nubrėžė dar ir šiandien iš disko metimo rungties jėgas besisemiančiam V. Kidykui. Interviu metu jis ne kartą ir ne du pabrėžė, kad tai, kuo gyvename šiandien, yra padovanota būtent likimo.
„Taip, taip, taip... Aš manau, kad kiekvieną žmogų likimas kažkur nukreipia. Mums tik atrodo, kad žmogus pats to nori, pats siekia, bet iš tiesų viską sudėlioja likimas. Viskas ateina nuo lemties.
Žinoma, nėra taip, kad mes jos negalime pakeisti. Tiesiog, pavyzdžiui, aš noriu tapti kosmonautu, labai noriu. Man to siekti niekas nedraudžia, bet juk tai yra tiesiog neįmanoma. Likimo siūlai mums nubrėžia gaires, kurios susipina pasąmonėje ir kažkaip mes jomis sekame“, – dėsto 62-ejų V. Kidykas.
Lengvaatletis Lietuvos disko metimo istorijoje pirmuosius pėdsakus paliko dar praėjusiame amžiuje: 1986 m. Štutgarte vykusiame Europos čempionate iškovota bronza (66,32 m), 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse užimta 8 vieta (62,78 m), o 1999 m. Sevilijoje vykusiame pasaulio čempionate iškovota garbinga 5 vieta (65,05 m). Visgi palikti įspaudai gilėja kasdien, nes V. Kidykas šiame amžiuje spėjo tapti ir pasaulio, ir Senojo žemyno čempionu. Žinoma, ne kaip sportininkas – kaip treneris, padovanojęs Lietuvai talentingąjį Andrių Gudžių.
„Įsimintiniausios galbūt būtų Barselonos olimpinės žaidynės, nes jose pirmą kartą dalyvavome su Lietuvos trispalve. Žinoma, iš visų keturių olimpinių žaidynių tie prisiminimai yra vis kitokie, visose buvo kažkas ypatingo. Pačios olimpinės žaidynės buvo kaip darbo siekiamybė, ne kaip kažkokia pramoga. Sunkiai dirbi, stengiesi ir patekęs į jas bandai kuo geriau atstovauti šaliai“, – prisimena Lietuvos disko metimo legenda.
Tikriausiai čia ir galima pastebėti, kodėl Lietuvos disko metimo istorija yra tokia ilga ir didinga. Lemiamu faktoriumi tampa tradicijos ir patirtis, perduodamos iš kartos į kartą bei sujungiančios praeitį, dabartį ir ateitį. Ir nors daugkartiniu šalies čempionu tapęs V. Kidykas didžiąją savo karjeros dalį Lietuvoje nebuvo numeris vienas, nes šalia jo žengė didžioji R. Ubarto figūra, o vėliau estafetę perėmė ir Virgilijus Alekna, žinių kraitis kaupėsi ir sunkėjo, kol galiausiai nustojus trispalvę nešti pačiam, leido ją įduoti į kito atleto rankas.
„Tai tikrai sunkiai nusakomas jausmas (atsidūsta). Jeigu kalbant tiesiai šviesiai – tai širdyje atsiranda didžiulis pasididžiavimas. Vis dar pagalvoju, kad Andrius yra pasaulio čempionas. Nors tai ir momentinės varžybos, bet esmės tai nekeičia. Tai yra toks pasididžiavimas, nes tu realizuoji kažkokią dalelę savęs“, – paklaustas, koks jausmas yra užauginti pasaulio čempioną, triumfą su A. Gudžiumi 2017 m. prisiminė treneris.
Visgi tam, kad asmenybė visiškai atsiskleistų ir indėlis į bendrą Lietuvos disko metimo istoriją dar labiau išryškėtų, tik nuotrupų ir pavienių citatų neužtenka – reikia pradėti nuo pradžių pradžios. Pastaroji, kaip ir R. Ubarto istorija, mus nukelia į tikrą lietuvišką kaimą, kur nematoma disko metimo užuomina tapo elementarus akmenukų svaidymas.
– Kokį save atsimenate vaikystėje, koks jūs buvote vaikas? – buvo paklausta V. Kidyko.
– Mano vaikystė prabėgo tokioje vaizdingoje vietoje – gyvenome netoli Kretingos, prie Danės upės. Tiesa, ten ją vadindavome Dange. Žinote, gražios, vaizdingos vietos, aplink pilna akmenukų, o dar netoli buvo ir žvyro karjeras, tai mėgdavau juos mėtyti. Galbūt taip ir atsirado tas ryšys su lengvąja atletika, būtent su metimo rungtimis. Be jokios abejonės, būdamas vaiku tu nežinai, kas tavęs laukia ateityje, kokie vingiai ir likimo keliai nusimegs. Visgi pats mėtymo procesas mane žavėjo nuo mažens, tai galbūt ir čia viskas yra susiję.
– Taigi jūs vaikystėje buvote labiau aktyvus vaikas?
– Manau, kad save laikyčiau labiau „laukiniu“ vaiku. Ta graži gamta vis tiek daro savo. Šiltais vasaros vakarais visuomet žaisdavome futbolą, ganydavome tą kamuolį į visas puses. Prisigalvodavome ir visokių kitokių veiklų.
– Vaikai apie kažką svajoja, mąsto, kažkuo žavisi. Kas tuo metu sėdėjo jūsų mintyse?
– Esu vienas iš tų žmonių, kuris bando kažkaip nelįsti mintimis į tą praeitį. Neturiu Dievo dovanos daug ką prisiminti, tiesiog neturiu. Vis dėlto atsimenu, kad vaikystėje norėjau būti statybininku, mūrininku (nusijuokia). Na jūs ir dabar įsivaizduokite – tu dedi plytą prie plytos ir galiausiai pastatai namą. Taigi tai yra fantastiškas dalykas, puikus jausmas, tavo rankomis sukurtas. Visgi taip išėjo, kad pasukau kitais likimo keliais.
– Jeigu svajojote apie kitus dalykus, tai kaip tada į jūsų gyvenimo duris pasibeldė sportas?
– Sakyčiau, kad čia susiklostė tokia nekasdienė situacija. Baigęs 8 klases įstojau į žemės ūkio technikumą. Ten mokėdavo stipendijas – po 30 rublių. Tai buvo gana nemaži pinigai, nes dirbantis žmogus gaudavo maždaug 120 rublių. Moksleiviui gauti tuos pinigus buvo tikrai nemenkas reikalas.
Buvo toks treneris Mažeika, kuris pakvietė ateiti į lengvąją atletiką. Na kam ji patinka? Bėgioti ir sukti tuos ratus juk niekam neįdomu, išskyrus tuos, kurie nori tai daryti. Atsakiau, kad nenoriu ir į treniruotes neisiu. Galiausiai vieną dieną jis paėmė ir atšaukė mano stipendiją.
Tie pinigėliai buvo mano ramstis. Galiausiai treneris pakvietė mane dar kartą ir šįkart jau atėjau. Netrukus vėl pradėjau gauti tą stipendiją ir pamačiau, kad lengvoji atletika nėra vien tik bėgiojimas, bet ir, pavyzdžiui, svorių kilnojimas. Tokiame amžiuje juk jau buvo aktualu paauginti bicepsus (ištaria sodresniu balsu). Taip ir užsikabinau. Vėliau davė diską į rankas ir pradėjau mėtyti. Žinoma, aš neturėjau jokių žinių, ar gerai ten numetu, ar geras rezultatas, bet treneriui tie metimai padarė didžiulį įspūdį. Taip ir tapau metiku...
– Kokią įtaką sportas padarė jūsų asmenybei, ką jis jums reiškė?
– Sportas tuo metu grūdino. Be abejo, tai buvo kažkokio užsibrėžto tikslo siekimas. Šiaip tai man pasisekė, kad aš gana anksti pakliuvau pas išsilavinusius, kultūringus ir daug įvairių žinių turinčius trenerius Rimantą ir Nijolę Plunges. Jie mane mokė ne tik disko metimo paslapčių, bet ir vedė filosofijos keliais, kurie mane žavėjo ir vis dar žavi. Man yra tikrai žavingas tas aukščiausio gėrio ir grožio pažinimas. Kaip asmenybė aš ėjau ne vienu, o dviem keliais – sporto ir mokslo.
Dažnai lankydavausi bibliotekoje, kur ieškodavau įvairiausių kūrinių, pradedant nuo Senekos ar Sokrato. Mane visuomet žavėjo mintys, kurių tiesiog nepakeisi, kurios yra tik tokios ir ne kitokios. Filosofijos galutinis tikslas yra kaip adatos smaigalys – tik tiesa ir teisingas elgesys. Jeigu pasaulyje krikščionys laikytųsi krikščionybės, o filosofai laikytųsi filosofijos principų, tai žemėje nebūtų karų ir vyrautų taika. Deja, taip nėra.
– Galbūt turėjote dar kažkokių pomėgių, kurie, kaip sportininkui, buvo išskirtiniai?
– Prie viso to dar rašydavau ir poeziją, gana neprastus eilėraščius. Čia ne pats sakau (šypteli), iš šono buvo įvertinta. Vėlgi sugrįšiu į pradžią, kad čia viskas yra likimo nulemta – kas patinka, ką darai, ką mėgsti. Jeigu žmogui kažkas nepatinka, tai jis tuo niekuomet ir nesidomės. Vienas žmogus sakys, kad jis tos poezijos nesupranta, kad tai nesąmonė, o kitam tai bus sielos siekis.
– Kuo domėjimasis filosofija ir mokslu, poezijos kūrimas jums padėjo profesionaliame sporte?
– Manau, kad varžybose tai tikriausiai nepadarė jokios teigiamos įtakos ir nesuteikė kažkokių pliusų. Na, galbūt šiek tiek nervinių ląstelių buvo daugiau išsaugota, bet juk viskas ten priklauso nuo technikos, jėgos, koordinacijos ir kitų detalių.
Žinoma, filosofija suteikia tvirtą pagrindą žengiant gyvenimo keliu. Pavyzdžiui, nesvarbu, kad visas pasaulis aplinkui griūva, bet tu vis tiek laikaisi savo nuožiūros, laikaisi savojo žodžio (dėsto ramiu balsu). Filosofija yra teisingos krypties kelrodė žvaigždė. Sėdžiu štai dabar krėsle ir galvoju, kad tas filosofijos bagažas man šiomis dienomis tikrai padeda gyventi (juokiasi).
– Jūsų karjera sutapo su olimpinio čempiono R. Ubarto geriausiais sportavimo metais. Koks jausmas būdavo varžytis su juo ir ar nebuvo minčių, kad esate savo tautiečio šešėlyje?
– Kai vienas buvo gerokai priekyje, tai būdavo didelis noras neatsilikti, o išeidavo taip, kaip išeidavo. Kad, pavyzdžiui, kartu dalyvavome olimpinėse žaidynėse, tai buvo tiesiog nuostabu. Mūsų fizinės galimybės tiesiog buvo skirtingos. Ne kartą dviese dalyvavome įvairiausiose varžybose, kartais skirdavomės vos keliais centimetrais, o kartais ir kur kas daugiau. Romas buvo priekyje, nes turėjo daugiau prigimtinės jėgos. Nepaisant to, siekis kovoti ir nepasiduoti būdavo visuomet.
– Pabandykime nusikelti į Barselonos olimpines žaidynes, kuomet jūs ir Romas pirmą kartą tokioje didelėje arenoje atstovavote nebe SSRS, o nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai. Koks emocinis užtaisas tai buvo?
– Toks jausmas yra tiesiog sunkiai nusakomas... Visų pirma, reikia prisiminti, kad mes ilgą laiką atstovavome Sovietų Sąjungos rinktinei, o ant marškinėlių buvo raidės – SSRS. Kai pirmą kartą dalyvauji varžybose su savo šalies apranga, tai aplanko toks jausmas, kad net nežinau, ką pasakyti (atsidūsta).
Dar ir dabar kalbant adrenalinas kyla, nes tai buvo neįtikėtinas džiaugsmas. Įsivaizduokite, esi jau nebe tiesiog taškas pasaulyje, bet atskira valstybė su savo vėliava! Tai buvo kažkoks svajonės išsipildymas, nuostabus jausmas. Galiausiai, kai Romas tapo olimpiniu čempionu, tai tapo visų tų jausmų vainikavimu. Kažkokia fantastika...
– O kaip buvo iki nepriklausomybės atgavimo? Širdyje jautėte, kad visgi atstovaujate Lietuvai?
– 100 procentų taip, tikrai taip. Žinoma, mes varžybose buvome laikomi rusais, bet ne kartą esame pasakę, kad mes ne iš Rusijos, kad mes lietuviai. Sovietų Sąjungoje buvo tokia bendra ideologija, bet širdyje kaip buvai lietuvis, taip ir likai juo visada. Vėlgi – likimas.
– Vis dėlto, ar profesionalus sportas palengvino jūsų gyvenimą tuometėje SSRS sistemoje?
– Be abejonės. Tada iškovotas medalis reikšdavo, kad gali prašyti buto, o praėjus tam tikram laikui – jį ir gaudavai. Juk tada būdavo problemų dėl automobilių, dėl baldų, dėl kitų kasdienių dalykų. Be pažinčių ir talonų nieko negalėdavai gauti, gyvenimas buvo sunkus. Būtent sportas viską ir padėdavo kažkiek susitvarkyti.
Galima atsisukus pažiūrėti į tą praeitį, nes ji visgi buvo mūsų praeitis, joje gyvenome. Iš tiesų, tai gailiuosi, kad išmečiau savo sportinius marškinėlius su SSRS užrašais. Man tai ir dabar būtų smagu į juos pažiūrėti, nes tai buvo mūsų gyvenimas, mūsų jaunystės laikas, todėl negalima jo tiesiog ištrinti. Taip, tai buvo okupacija, buvo sunkmetis, bet juk mes ten gyvenome.
Į SSRS rinktinę pakliūti galėdavo tik patys geriausi, todėl tada tai būdavo milžiniškas pasiekimas. Visgi norėčiau pabrėžti ir tai, kad rusų valdžia atsimindavo, jog esame lietuviai, jog esame baltai. Niekada nebuvau pajautęs pažeminimo, priešingai, į mus žvelgdavo kaip į „aukštesnius“.
– Kokia karjeros akimirka jums yra įsimintiniausia?
– Universiados buvo tikrai gana malonios, iškovoti sidabro medaliai. Europos čempionate Štutgarte Romas iškovojo auksą, man atiteko bronza ir tai buvo tikrai išskirtinė akimirka. Ant pakylos tada užlipo trys SSRS atstovai – du lietuviai ir baltarusis. Visgi sovietais ten net nekvepėjo, nes mes širdyje jautėme, kad stovime kaip lietuviai. Šiaip tai įvairūs startai yra apipinti emocijomis, todėl, patikėkite manimi, labai sunku išskirti kažkokį vieną epizodą.
– Kai jūsų ir Romo Ubarto karjeros artėjo prie pabaigos, estafetę perėmė Virgilijus Alekna – nebuvo taip, kad jūs išėjote ir disko metimas dingo iš horizonto. Kiek džiugu buvo dėl to?
– Taip, tai džiugino, labai džiugino. Pamenu, kad netgi būdavo tokie klausimai: „Ar ten Lietuvoje darželyje moko to disko metimo, nes buvo vienas atletas, kitas, trečias, o dabar atsiranda ketvirtas ir penktas?“ Be galo džiugina, kad viskas tęsiasi ir nenutrūksta dar ir dabar.
– Kaip atsimenate savo karjeros pabaigą? Ar buvo sunku užversti šį gyvenimo etapą?
– Išgyvenau tikrai ganėtinai sunkiai. Visų pirma, kai būdamas 39-erių pasaulio čempionate iškovojau penktą vietą, galvojau, kad kitais metais būsiu kviečiamas į įvairias tarptautines varžybas. Visgi nuvykau gal tik į dvejas ir po jų supratau, kad mano veido organizatoriai matyti nebenori... Dar lyg ir galėjau mėtyti, bet jeigu tavęs nebekviečia į varžybas, tai ką ten bedarysi. Tuo metu Virgilijus, nors ir buvo užfiksavęs keletą prastesnių rezultatų, vis tiek buvo kviečiamas, nes turėjo daug titulų, buvo bene svarbiausias to meto vardas disko metimo sektoriuje.
Pabaigus profesionalo karjerą sekė be galo sunkus laikotarpis. Bandžiau eiti į verslą, ten nelabai pasisekė, o tas darbo neturėjimas tikrai kėlė problemų. Galiausiai vėl sugrįžau prie sporto – 10 metų Kaune vadovavau sporto mokyklai. Kai buvau direktoriumi, mano tikslai nebuvo susiję su kažkokiais popieriais – įdomus buvo tik sportas, sportas ir dar kartą sportas.
– Kas, anot jūsų, trenerio darbe yra svarbiausia?
– Atranka. Jeigu randi gabų vaikį, tai yra vienas malonumas eiti į treniruotę – eini kaip į šventę. Tada viskas sekasi ir prasideda visi kūrybiniai procesai. Būtent jie prasideda tuomet, kai įvyksta ta gera atranka. Juk negali kiekvienam žmogui taikyti vienos technikos. Tavo pareiga ir yra atrasti tai, kuri technika ir metodas tam žmogui labiausiai tinka. Tai yra didžiulis trenerio uždavinys.
– Jūsų atranka pasiteisino – atradote ir užauginote Andrių Gudžių, kuris tapo pasaulio bei Europos čempionu. Galbūt pamenate, kaip atrodė pirmasis jūsų susitikimas?
– Kai dirbau Kauno sporto mokyklos direktoriumi, turėjau tokį draugą, kolegą Albiną Mieliauską. Jis pasiūlė vykti į Vilkiją ir paieškoti vaikų treniruotėms. Nuvykome į vieną mokyklą, buvo pertrauka. Kolega pamatė Andrių, kurio ūgis tuo metu buvo maždaug 178 cm. Jis tikrai išsiskyrė iš kitų. Paklausėme, ar jis kažką sportuoja, o Andrius atsakė, kad lanko krepšinį. Pagalvojome, kad perkalbėti pakeisti krepšinį į kitą sporto šaką bus sunku, bet tada jis pasakė, kad sportuoja tik pusantro mėnesio. Taip ir pakvietėme Andrių į lengvąją atletiką.
Po kelių dienų jis atvyko į Kauną. Rutulio stūmimas kažkaip jam nepatiko ir nelabai tiko. Daviau diską į rankas ir pirmiausia nelindau bei nebandžiau rodyti kažkokios technikos. Visada pirmą kartą norisi pamatyti, ką žmogus turi natūralaus. Taip ir pasimatė, kad Andrius tą diską tikrai neblogai suka. Vėliau ir rekordai įvairūs ėmė kristi, tai taip ir užsikabino. Dar ir šiandien kartu sportuojame. Džiugu... Su juo lengva dirbti. Tokie ir yra tikrieji čempionai.
– Su Andriumi dirbate labai ilgą laiką. Koks jūsų tarpusavio ryšys? Ar jis peržengia treniruočių sienas?
– Normalus mūsų ryšys, žmogiškas. Ne tik sporte esame susiję, bet ir glaudžiau. Su šeima anksčiau gal kažkiek daugiau bendraudavome, kai Andriaus vaikai būdavo mažesni. Tas ryšys neapsiriboja tik treniruotėmis, varžybomis ir viso gero. Vaikų gimtadieniai buvo švenčiami kartu, kitos šventės, kartu pažvejojama. Taigi tas ryšys ne tik apie sportą, jis didesnis.
– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad be krepšinio būtent disko metimas yra Lietuvos sporto žvaigždė, pristatanti mus pasauliui?
– Taip, sutinku su tuo. Manau, kad prie krepšinio ir disko metimo dar prisijungia ir plaukimas. Kaip tik prisiminiau tokią gana juokingą ir neseną istoriją.
Remontavausi namus, todėl reikėjo elektriko. Labai sunkiai pavyko jam prisiskambinti, o kai pavyko, tai gavau atsakymą, kad yra labai daug darbų, didelis užimtumas, todėl greitu metu jam atvykti nepavyks. Tada ėmiau galvoti, kaip tą žmogų paveikti ir paskambinęs pasakiau: „Klausykit, jeigu būčiau Šarūnas Jasikevičius, tai susidomėtumėte, bet kadangi dabar esu tik Kidykas, disko metikas, tai jums nelabai ir įdomu.“
Pasirodo, kad žmogus kažkiek domėjosi sportu, atpažino mane ir visai netrukus atvyko (juokiasi). Tai irgi parodo, kad disko metimas Lietuvoje yra žinomas. Aš tik norėčiau palinkėti kitoms sporto šakoms iškovoti tai, ką disko metikai jau yra iškovoję.
– Apskritai, kuo disko metimo rungtis jus vis dar žavi?
– Disko metimas yra išlikęs nuo pat Antikos laikų. Tai viena iš seniausių lengvosios atletikos rungčių. Pirmiausia, žavi tas disko skrydis, nes įrankis būna paleidžiamas iš didelės jėgos. Sportininkas turi koordinuotai suktis, išstovėti ant kojų ir kuo geriau paleisti diską. Taigi veržlumas, jėga, skrydis, emocijos – tai itin graži rungtis.
Šiaip tai lengvojoje atletikoje mane žavi ir kitos rungtys. Pavyzdžiui, labai patinka stebėti trišuolį, kūjo metimą. Nepaisant to, disko metimas yra visai kas kita – čia širdis.
– Kaip pasikeitė požiūris į šį sportą nuo jūsų karjeros laikų iki dabarties?
– Pati sporto samprata, manau, kad nepasikeitė. Tai vis dar yra noras išreikšti save, atstovauti savo šaliai. Visgi esminis skirtumas yra tas, kad mokslas labai stipriai pažengė į priekį. Atsiranda naujos technologijos, nauji dėsniai. Jeigu aš savo laiku dirbau vienokiais principais, tai dabar mokslas apie daug ką šneka jau kitaip. Būtent todėl tie profesionalų pasiekimai ir yra dar geresni.
Jeigu kalbėtume apie tą patį Mykolą Alekną, tai pasaulis nieko panašaus dar nematė. Tai yra visiškas fenomenas. Net su Švedijos šuolininku su kartimi Armandu Duplantisu jo negali palyginti, nes disko svoris yra 2 kilogramai, jis pritaikytas visiškai subrendusio vyro jėgai. Aukščiausių disko metikų rezultatų yra laukiama būnant 24–28 metų, nes tada vyras pasiekia maksimalią sportinę brandą. Visgi būti vos 19-os ir mesti 70 metrų, ką ir padarė mūsų Alekniukas, – yra visiškas kosmosas.
Ne kartą esu sakęs, kad yra antžmogiai, tokie kaip Andrius Gudžius ar švedas Danielis Stahlis, bet yra ir indigo vaikai, kurių sugebėjimų tu tiesiog negali paaiškinti. Tai, ką turi Mykolas, yra transcendentinės savybės, sunkiai suvokiama, kad tai yra žemiškos savybės. Visi mokslininkai turi jo nepaleisti ir aiškintis, kokie ten raumenys, kokios ten ląstelės, kad 19 metų žmogus gali mesti diską 70 metrų. Jeigu mano laiku kažkas būtų tokį dalyką pasakęs, tai būčiau atsakęs: „Atstokite, nefantazuokite, tai nėra žemės gyventojas.“
Jeigu žvelgiant į ateitį, man sunku suvokti ir įsivaizduoti, kiek žmogus dar gali numesti tą diską.
– 2024 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, po 24 m. pertraukos, vėl gali pasirodyti net trys Lietuvos disko metikai. Ar tikite tokia svajone?
– Čia dar kartelį pasikartosiu, kad viskas priklauso nuo likimo vingių. Visgi aš pats neabejoju, kad Paryžiaus olimpinėse žaidynėse tikrai bus trys Lietuvos disko metikai ir visi jie bus didžiajame finale, geriausiųjų aštuntuke. Aš netgi manau, kad du iš jų gali kovoti dėl aukščiausių apdovanojimų. Įsivaizduokite, kalbant apie stipriausius planetos disko metikus, tokiu atveju, Lietuva turėtų net tris, o pasauliui būtų paliktos tik penkios vietos. Taip ir bus, pamatysite, užsirašykite mano žodžius (nusijuokia).
– Na ir pabaigai, ką Vaclovui Kidykui reiškia disko metimas?
– Sudėtingas klausimas, bet pati disko metimo esmė man yra judesys, greitis ir laisvė. Jeigu mes turime greitį, kuris neturi jokių apribojimų, tai mes turime ir laisvę. Metant diską ir reikia siekti maksimalaus greičio.
Tada ir atsiranda laisvė, jos žavesys – išsiskleidžia tos laisvės sparnai. Manau, kad disko metimas laisvę suteikė ir man. Dar ir dabar kartais sapnuoju, kaip jį metu, kaip jo ieškau. Tai yra gyvenimas, tai yra tas pats likimas.
