„Lietuvoje yra daugiau kalnų nei lygumų, čia gyvena 6 milijonai žmonių, svarbiausia sporto šaka tikriausiai yra futbolas, o kas šalies sostinė – neturiu jokio supratimo“, – į trumpos viktorinos klausimus per Lietuvą su Australija sujungusį pokalbį atsakė papuasas Džordžas Šlefendorfas. Regis, jokių sąsajų su Lietuva nėra ir būti negali, tačiau pasikapsčius giliau paaiškėja, kad buvęs futbolininkas dalelę Lietuvos širdyje visgi nešioja.
Ir nors ta dalelė yra mažytė, kraujo ryšiu nesaistanti Papua Naujojoje Gvinėjoje gimusio Dž. Šlefendorfo su Lietuva, ji atliko gana svarbų vaidmenį laimingą šeimą sukūrusio papuaso gyvenime.
„Lietuva yra viena iš Baltijos šalių. Atsižvelgdamas į šią vietovę įsivaizduoju, kad didžiąją metų dalį ten turėtų būti šalta. Taip pat, galvodamas apie Lietuvą, įsivaizduoju, kad ten gyvena geri ir draugiški žmonės.
Lietuva man siejasi su mano tėčiu – linksmu, geranorišku žmogumi, kuris myli savo istoriją ir šaknis. Tikrai norėčiau pamatyti ir pažinti Lietuvą. Galbūt kada nors ten ir nuvyksiu“, – išskirtinio pokalbio su LRT.lt metu sakė 36-erių Dž. Šlefendorfas.
Jo tėtis Emilijus Šlefendorfas, kuriam šiuo metu yra 86-eri, ir yra ta gija, rišanti dabar Australijoje gyvenantį sūnų su Lietuva.
E. Šlefendorfo istorijos pradžia mena laikus dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai jis su savo šeima gyveno Lietuvoje, turėjo nuosavą ūkį, kuris buvo pagrindinis išgyvenimo šaltinis. Prasidėjus baisiam karui šeima sulaukė represijų, todėl galiausiai nusprendė viską palikti ir bėgti iš žiaurumų kamuojamos Lietuvos.
„Taip, mano tėtis Emilijus ir jo šeima atvyko į Australiją iškart po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvoje jie gyveno kaime, turėjo savo ūkį, bet prasidėjus baisiam karui išsigando gresiančio pavojaus ir nusprendė bėgti iš šalies. Mano tėčiui tada buvo vos šešeri metukai, o karo metu jis netgi neteko vieno brolio.
Dabar jis jau labai senas, daug ko nepamena, tačiau yra pasakojęs, kad vyrai buvo siunčiami į darbo stovyklas, o moterys su vaikais keliaudavo į kitas stovyklas. Pasak jo, visa šeima tada svarstė, kur keliauti: į Australiją, į Didžiąją Britaniją ar į JAV. Galiausiai pabėgę iš Lietuvos jie nusprendė sėsti į laivą, kuris plaukė į Australijos sotinę Melburną“, – tėčio pasakojimus prisiminė Dž. Šlefendorfas.
Australijoje užaugęs E. Šlefendorfas, būdamas maždaug 20-ies, išvyko darbuotis ir ieškoti tolimesnio gyvenimo kelio į Papua Naująją Gvinėją, kur sutiko vėliau jo žmona tapusią Heleną. Galiausiai pora įsivaikino Džordžą, tapusį neatsiejama tiesioginį ryšį su Lietuva turinčios šeimos dalimi.
Tiesa, jau ir taip įdomiai bei išskirtinei Dž. Šlefendorfo gyvenimo istorijai dar daugiau spalvų prideda faktas, kad jį pora įsivaikino iš vyresniosios Helenos sesers Belle, kuri yra biologinė Dž. Šlefendorfo mama.
„Apie visą šią istoriją augdamas aš net nežinojau, o viską išgirdau būdamas galbūt tik kokių 20-ies metų. Tada ir sužinojau savo tikrąją istoriją. Mano tėtis Emilijus Papua Naujojoje Gvinėjoje turėjo savo nuosavą siuntinių kompaniją, kuri eksportuodavo įvairius krovinius iš Port Morsbio į visą pasaulį. Tiesa, kaip paaiškėjo vėliau, jis niekuomet nebuvo mano biologinis tėtis, nes aš buvau įvaikintas.
Mano biologinė mama Belle, kai buvau labai mažas, atidavė mane savo jaunesnei sesei, susituokusiai su Emilijumi. Taigi, dabartinė mano mama Helena Šlefendorfas yra jaunesnioji mano biologinės mamos sesuo. Tai labai įdomi ir neįprasta istorija, apie kurią sužinojau gana vėlai. Kraujo ryšiu su Lietuva nesu susijęs, tačiau sąsaja vis tiek kažkokia yra“, – dėstė buvęs profesionalus futbolininkas.
Portalas LRT.lt kitame pasaulio kampelyje gyvenantį Dž. Šlefendorfą įvairiomis komunikacijos priemonėmis bandė pasiekti ne vieną ir ne dvi savaites, kol galiausiai viena iš išsiųstų žinučių netikėtai buvo pastebėta.
Dž. Šlefendorfas sutiko duoti išskirtinį interviu, jo metu ir papasakojo tėčio Emilijaus bei savo gyvenimo istoriją. Pokalbio metu jis taip pat dalinosi mintimis apie aktyvią vaikystę, atvedusią į profesionalų futbolą, sportavimo patirtį Švedijoje, atstovavimą Papua Naujosios Gvinėjos nacionalinei rinktinei ir didžiausią gyvenimo vertybę – mylimą šeimą.
– Kur ir kada gimėte bei praleidote savo vaikystę?
– Gimiau 1987 metais Papua Naujosios Gvinėjos sostinėje Port Morsbyje, kur gyveno mano mama ir tėtis. Aš ten gyvenau šešerius metus, kol galiausiai mes persikėlėme į Kernso miestą Australijoje, Kvynslande. Čia aš mokiausi, augau ir gyvenau iki 18-os metų. Būtent čia prabėgo didžioji mano vaikystės dalis.
– Kaip atrodė jūsų vaikystė Papua Naujojoje Gvinėjoje?
– Vaikystė Papua Naujojoje Gvinėjoje buvo smagi, visa šeima buvo kartu. Visgi visiškai viską prisiminti man yra gana sunku, nes ten gyvenau tik iki šešerių metų. Pamenu smagų vaikišką laiką, buvimą su šeima. Gyvenome dideliame name, o tėtis mus mėgdavo ir palepinti. Mokykla buvo šalia kelio, tai į ją eidavome pėsčiomis su draugais, pusbroliais. Aplinkui gyveno taip pat daug vaikų, mes visuomet žaisdavome lauke, susigalvodavome įvairių veiklų. Iš ten atkeliauja tikrai geros emocijos.
Aš buvau labai aktyvus ir energingas vaikas. Tėtis mane ragino sportuoti, domėtis sportu. Jis labai mėgo tenisą, todėl vaikystėje mokiausi, kaip reikia jį žaisti. Galiausiai pradėjau žaisti ir domėtis futbolu. Tiesa, niekuomet nebuvau pats techniškiausias, pats talentingiausias, tačiau buvau greitas ir fiziškai stiprus. Tai leido man šiame sporte įsitvirtinti. Šiaip tai būtent tėtis man davė ypač daug.
– Galbūt galite dar šiek tiek papasakoti savo tėčio istoriją?
– Galiausiai šeima atvyko į Australiją ir įsikūrė viename mieste šalia Melburno, kuriame gyveno daug lietuvių. Tik būdamas 11-os Emilijus pradėjo lankyti mokyklą. Jis nemokėjo rašyti, nemokėjo anglų kalbos ir dėl savo išskirtinumo sulaukė vietinių australų patyčių. Tuo metu mokykloje, kai vaikai tarpusavyje nesutardavo ir kildavo konfliktų, mokytojai apie tai nekalbėdavo, o tiesiog duodavo bokso pirštines ir mokiniai viską aiškindavosi kovodami kieme. Jis labai greitai išmoko, kaip gyvenime reikia kovoti už save.
Tėtis man taip pat pasakodavo, kad atsikraustę į Australiją jie su šeima gyveno mažame garaže. Jo tėtis Jurgis vykdavo su vyresniais sūnumis darbuotis, uždirbtus pinigus siųsdavo atgal namo, o mama pirkdavo įvairius reikalingus įrankius, kad būtų galima pasistatyti savo namą. Bėgant metams mano senelis su savo vaikais pasistatė 3 ar 4 namus.
Kai tėčiui sukako maždaug 20 metų, atsirado galimybė keltis dirbti į Papua Naujosios Gvinėjos sostinę Port Morsbį, ten trūko darbuotojų. Taigi mano tėtis gavo šansą išvykti ir pradėti dirbti. Per penkerius metus jis pats pasiekė daug – kilo karjeros laiptais, kol galiausiai ėmė vadovauti vienai kompanijai, ji iki pat dabar yra labai sėkminga.
– Ar jūsų tėtis atsimena ką nors apie Lietuvą, galbūt yra pasakojęs kažkokių istorijų?
– Apie Lietuvą šeimoje mes nekalbėdavome tiek daug, nes tėčiui ši tema visuomet keldavo ir kelia labai daug emocijų, priverčia jį nuliūsti. Bėgimas iš Lietuvos bei karo kontekstas turėjo itin neigiamą įtaką jo gyvenimui. Karo metai, mirštantys žmonės, liepsnos, žiaurumai, kariuomenės ir panašiai... Jis prisimena tai, tačiau plačiau kalbėti apie viską nenori.
– Ar esate dėkingas savo tėveliams, kurie jus įsivaikino ir užaugino?
– Esu labai dėkingas už viską, ką jie man davė ir kaip mane užaugino. Labai svarbi akimirka buvo mūsų persikėlimas į Australiją, nes tai man suteikė daug naujų galimybių atsidurti ten, kur esu šiandien, ir tapti tuo, kuo esu. Mano tėtis labai mylėjo sportą, juo pats užsiėmė, taigi ir aš tapau sportininku.
Jis labai domėjosi tenisu, todėl iš pradžių augdamas ir aš labai daug žaidžiau. Jis taip pat visuomet labai akcentuodavo išsilavinimo svarbą. Vaikystėje viskas sukosi aplink mokymąsi ir išsilavinimo būtinybę. Emilijus kilo iš labai daug ir sunkiai dirbančios šeimos, jo vaikystė buvo sunki, todėl tai persidavė ir man.
Apskritai Lietuvoje tikriausiai yra tokia kultūra, tokie žmonės, kurie yra itin darbštūs, nuolankūs bei malonūs.
– Kas jums gyvenime yra pats svarbiausias dalykas?
– Man svarbiausia yra šeima – aš noriu būti geras pavyzdys savo vaikams. Noriu jiems parodyti, koks yra gyvenimas ir aplink ką jis sukasi. Noriu parodyti, kad reikia gerbti kitus, nes tada jie gerbs tave, kad būtina mėgautis gyvenimu, tačiau reikia ir sunkiai dirbti, o dirbant – šypsotis. Manau svarbiausia atrasti tai, kas tau sukelia aistrą, džiaugsmą ir tiesiog mėgautis visa gyvenimo kelione.
– Jūsų tėtis Emilijus jums ilgą laiką buvo pats didžiausias pavyzdys, o dabar jūs pats turite vaikų. Koks jausmas būti tėčiu?
– Labai ilgą laiką aš net nesvarsčiau turėti vaikų, tačiau tada sutikau savo partnerę Megę, ji jau turėjo trejų metų dukrytę. Akimirksniu įsimylėjau jas abi. Bėgo laikas kartu, viskas klostėsi puikiai, galiausiai pradėjome kalbėti apie vaikus. Megė yra nuostabus žmogus, todėl apsispręsti dėl bandymo susilaukti vaikų buvo itin lengva.
Dabar mes abu dirbame tėvų darbą, o aš kiekvieną dieną mokausi, kaip tobulėti, kokiu tėčiu būti. Anksčiau būdavo tik futbolas, rungtynės, sportas, o dabar – sauskelnės ir rūbeliai. Dabar svarbiausias ne aš, o jie. Tik dabar suprantu, kodėl mano tėtis taip rūpindavosi manimi.
– Ką jūs žinote apie Lietuvą? Galbūt sužinojęs, kad jūsų tėtis turi lietuviškų šaknų, ėmėtės domėtis šia šalimi?
– Jei atvirai, daug dalykų tikrai nežinau. Pamenu, kad prieš kelerius metus vienas Lietuvos futbolininkas buvo atvykęs į Australiją ir žaidė pirmoje lygoje. Mano tėtis tada bandė aiškintis, kas jis yra, iš kur jis kilęs, tačiau nieko daug nesužinojome.
Žinau, kad Lietuva turi stiprią krepšinio komandą, jos žaidėjų, deja, neišvardinsiu. Žinau, kad lietuviai valgo labai daug bulvių. Mano tėtis labai mėgdavo bulves, jas valgydavome gal kokius tris kartus per savaitę (juokiasi).
Vieną dieną labai norėčiau nuvykti į Lietuvą ir aplankyti savo tėčio gimtinę, sužinoti daugiau dalykų.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado futbolas?
– Kai augau, mano tėtis profesionaliai užsiėmė tenisu, tai ir aš jį žaidžiau. Būtent taip atsirado pirminė meilė pačiam sportui. Jeigu ne tenisas ir tėčio pamokos, tai viso to nebūtų buvę. Visuomet būdavau lauke, visuomet žaisdavau, o vėliau išmėginau ir kitas sporto šakas. Įdomu tai, kad aš niekuomet negalvojau apie futbolą ir mano aktyvi vaikystė niekuomet nebuvo orientuota tai, kad jį žaisčiau.
Visgi keli mano draugai žaidė futbolą, todėl sykį ir aš pats nusprendžiau pamėginti. Man buvo maždaug 15–16 metų, kai tėtis man pasakė, kad atstovauti net kelioms skirtingoms sporto šakoms yra pernelyg daug, todėl reikia apsispręsti. Ėmiau ir pasirinkau būtent futbolą.
– Kada supratote, kad norite žengti tik profesionalaus futbolo keliu?
– Tikroji mano futbolo kelio istorija prasidėjo tuomet, kai gavau galimybę išvykti į Švediją ir ten žaisti vienerius metus. Man buvo 19 metų, kai pradėjau kiek rimčiau žaisti, kildavau nuo suolelio ir bandžiau įsitvirtinti Kernso miesto pirmojoje komandoje. Mūsų gretose buvo toks vaikinukas iš Švedijos, kuris komandoje žaidė vieną sezoną. Vėliau jis nusprendė grįžti į Švediją, o prieš išvykdamas pasiūlė vykti ir man. Jis sakė, kad esu fiziškai stiprus, greitas, aukštas, todėl turiu šansų būti pastebėtas Europoje.
Jis pabrėžė, kad jeigu nuspręsčiau pabandyti, tai jis man padėtų. Galiausiai mano tėtis sutiko su šiuo siūlymu ir aš pasinaudojau proga. Tėtis akcentavo, kad jeigu man nepavyks, visada galėsiu grįžti. Taip ir išvykau į Švediją, taip ir prasidėjo rimtesnis futbolo etapas. Tai buvo pirmoji mano išvyka iš Australijos.
– Kokios patirties pasisėmėte Švedijoje, kaip vertinate tą gyvenimo etapą?
– Į mano vietą komandoje pretendavo net 40 žaidėjų, tačiau vietą visgi pavyko išsikovoti būtent man. Pasirašiau kontraktą ir metus praleidau Švedijoje. Iš 30 laipsnių karščio patekau į -30 laipsnių šaltį. Švedijoje akimirksniu supratau, kad šalių kultūros itin skiriasi. Ten į viską žmonės žiūri labai rimtai, o futbolas labiau yra darbas nei tiesiog žaidimas dėl malonumo. Australijoje treniruodavausi 3 kartus per savaitę, o Švedijoje per vieną dieną laukdavo dvi treniruotės. Namuose nebuvau kažko tokio matęs, todėl ta išvyka man parodė profesionalią kryptį, daug išmokau apie save.
Aš buvau labai arti Lietuvos, bet visgi nenuvykau ten. Sakiau tėčiui, kad noriu nukeliauti į Lietuvą ir pamatyti, kur jis augo. Visgi tėtis jau tada buvo gana senas ir išsigandęs, todėl man pasakė: „Nevyk į Lietuvą, nes jie sužinos ir supras, kad tu grįžai. Jie gali tave suimti ir pasodinti į kalėjimą dėl mūsų pavardės, dėl to, kad išvykome. Daugiau Šlefendorfų Lietuvoje nebėra.“ Jis buvo išsigandęs, todėl dėl jo ramybės iš Švedijos į Lietuvą taip ir nenuvykau.
– Kas, anot jūsų, lemia atleto sėkmę sporto pasaulyje – įgimtas talentas ar darbas ir aistra?
– Manau, kad aš nebuvau labai talentingas. Aš tiesiog buvau itin „alkanas“, mylėjau sportą ir galimybę varžytis. Tėtis mane pastūmėjo ir parodė, kad reikia sunkiai dirbti. Nesvarbu, ar lydavo, ar būdavo labai karšta, ar šalta, tėtis visuomet žaisdavo tenisą. Tą susižavėjimą darbu gavau iš jo, nes jis visuomet spinduliavo motyvacija judėti į priekį.
– Kaip manote, kas lėmė, kad jūsų tėtis pasižymėjo būtent tokiomis savybėmis? Ar tai gali būti susiję su Lietuva?
– Manau, kad mano tėtis buvo būtent toks, nes jo vaikystė buvo labai sunki. Jis gimė Lietuvoje ir buvo priverstas bėgti nuo karo. Jo šeima buvo ūkininkai, jo tėtis Jurgis Šlefendorfas buvo ūkininkas. Lietuvoje jie turėjo tikrai daug darbų: reikėdavo šerti gyvulius, prižiūrėti augalus, tvarkyti aplinką. Manau, iš čia atėjo ir mano užsispyrimas bei noras siekti tikslų, nes augdamas aš mačiau savo tėtį ir jo bruožus, kurie tikrai yra susiję su Lietuva.
– Kodėl nusprendėte nepasilikti Švedijoje ir grįžote namo?
– Pagrindinė priežastis, kodėl nusprendžiau grįžti namo ir nebetęsti karjeros Švedijoje, buvo šeima. Aš buvau tiesiog labai pasiilgęs savo tėčio ir šeimos. Mano brolis tuo metu buvo šioks toks galvos skausmas, jis nebuvo itin geras asmuo, todėl norėjau sugrįžti ir būti šalia tėčio. Man šeima yra dalykas numeris vienas.
– Kai grįžote į Australiją, kaip tęsėsi jūsų karjera?
– Grįžęs į Australiją pasirašiau sutartį su Kernso miesto komanda, tačiau jie nemokėjo man pinigų. Visgi tuo metu man tai tiko, nes buvau patenkintas savo gyvenimu ir norėjau būti šalia tėčio. Nepaisant to, netrukus viename restoranų susitikau savo seną trenerį, kuris man pasiūlė keltis į Melburną. Iš pradžių pasakiau, kad nenoriu vykti, bet vėliau supratau, kad tai gali būti naudinga mano karjerai. Man tuo metu buvo 21-eri. Galiausiai juo pasitikėjau ir išvykau į Melburną, kur žaidžiau pirmoje miesto komandoje prieš stipriausias Australijos komandas.
Žaidimas ten buvo nuostabus, labai daug sužinojau apie save ir tai, ko noriu savo karjeroje. Tai suteikė man dar daugiau motyvacijos ir leido žvelgti į priekį.
– Kaip apibūdintumėte futbolą Australijos pirmoje lygoje?
– Manau, kad jie turi dar labiau tobulinti žaidimą. Viskas yra labai priešinga nei Europoje. Ten futbolas yra bene pagrindinė sporto šaka, o Australijoje visko yra labai daug: plaukimas, kriketas, tenisas, regbis ir kt. Futbolas čia gal tik penkta populiariausia sporto šaka.
– Kiek laiko žaidėte Melburne ir kas buvo po to?
– Po dvejų metų Melbrune aš gavau šansą išvykti į Naująją Zelandiją, kur žaidžiau dar dvejus metus. Žaidžiau nacionalinėje lygoje, laimėjau ir auksinį batelį. Turėjome nuostabų trenerį. Tai buvo geriausi metai mano karjeroje.
– Jūs taip pat vieneriose rungtynėse atstovavote Papua Naujosios Gvinėjos nacionalinei vyrų rinktinei. Ką jums reiškė ta akimirka ir kaip ją prisimenate?
– Teko žaisti vieneriose rungtynėse atstovaujant Papua Naujosios Gvinėjos komandai. Giedoti savo šalies nacionalinį himną, žaisti su vaikinais, kurie gimė toje pačioje šalyje, kaip ir tu, atstovauti tėvynei yra tikrai nuostabus jausmas. Tai, be jokios abejonės, yra viena įsimintiniausių akimirkų mano karjeroje. Tai buvo labai jaudinanti akimirka.
– Kaip viskas susiklostė, kai nusprendėte baigti savo futbolininko karjerą?
– 2020 m. vėl grįžau į Melburną ir ruošiausi dar vienam sezonui, bet tada prasidėjo COVID-19 pandemija. Mano tėtis tuo metu kovojo su prostatos vėžiu, o situacija dėl pandemijos Melburne buvo labai prasta. Viskas buvo uždaryta, todėl nusprendėme persikelti atgal į Kernsą, kad galėtume būti arčiau tėčio. Tai ir buvo ta akimirka, kai baigiau savo karjerą, nes viskas užsidarė, nebevyko treniruotės ir varžybos. Tais metais ir turėjau paskutinę normalią treniruočių sesiją.
Ši situacija dar kartą man parodė, kad pirmas ir pats svarbiausias dalykas yra šeima, o tik tuomet visa kita. Taip yra ir bus visada.
– Kaip profesionalus sportas pakeitė jūsų gyvenimą, ką jums suteikė?
– Profesionalus sportas išmokė mane ištvermės. Jis taip pat išmokė mane įgūdžių ir savybių, kurias naudoju kasdieniame gyvenime. Tai apima discipliną, stiprų motyvacijos jausmą, natūralų tikslų išsikėlimą, optimizmą ir pasitikėjimą savimi.
– Ar šiuo metu pasiilgstate futbolo, ar šios durys jau yra uždarytos?
– Aš manau, kad ši gyvenimo knyga yra užversta. Dabar aš esu tėtis, pats profesionaliai treniruoju, vadovauju futbolininkų įdarbinimo agentūrai, kur ieškome žaidėjų. Šiuo metu esu labiau stebėtojas, jaunų žaidėjų pagalbininkas. Bandau būti tokiu žaidėjų tiltu, kuris sujungia juos su profesionaliais ar pusiau profesionaliais klubais.
– Ar be šių užsiėmimų dar kažkur dirbate, ar tai yra vienintelė jūsų veikla?
– Taip pat dabar dirbu statybų sektoriuje – tai ir yra pagrindinis mano darbas. Šiuo metu statome traukinių stotį, atliekame įvairius darbus. Žinoma, tikru pagrindiniu darbu tampa gyvenimas namuose, kur manęs kasdien laukia mylimi vaikai. Šis darbas trunka 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Be galo myliu tris savo vaikučius, jie man yra visas gyvenimas. Šiuo metu turiu viską, ko man reikia, o namuose niekuomet nebūna tylu.
– Koks šiuo metu yra jūsų pats didžiausias tikslas?
– Šiuo metu mano pagrindinis tikslas yra perduoti savo vaikams tai, ką išmokau per gyvenimą, ir auginti juos taip, kad jie sportą mylėtų taip pat, kaip myliu aš. Nepaisant to, aš noriu įsteigti savo asmeninę futbolo akademiją. Šią idėją jau pradedu įgyvendinti.
– Ar tikite, kad kiekvienas žmogus gali tapti sėkmingas? Kas tampa tuo raktu į sėkmę?
– Aš esu įsitikinęs, kad taip, kiekvienas sportininkas ir žmogus gali būti sėkmingas. Jeigu tu nori mokytis ir išbandyti naujus dalykus, suklydęs sugebi tai suprasti ir tobulėti, tai tu tikrai atrasi savo kelią. Būtent klaidos ir nesėkmės yra būtinos tam, kad gyvenime galėtum kažką pasiekti. Tu tiesiog privalai klysti, nes tik tada ir tapsi sėkmingu žmogumi.
– Ko norėtumėte palinkėti lietuviams? Kokia būtų jūsų žinutė jiems?
– Visiems lietuviams noriu palinkėti siekti savo tikslų ir niekada nepasiduoti. Būkite susikaupę ir susitelkę. Tada jūs viską pasieksite.
